Miko ir Kipro Petrauskų premija įteikta Ignalinoje gyvenančiai rašytojai Gintarei Adomaitytei

Ignalinos rajono savivaldybės įsteigta žymių kraštiečių vardus įamžinusi Miko ir Kipro Petrauskų premija skiriama asmenims ir kolektyvams už ypatingus nuopelnus krašto kultūrai, ji skatina prasmingas ir reikšmingas kūrybines veiklas ir iniciatyvas.

Šių metų kultūrinė premija skirta Ignalinoje gyvenančiai ir kuriančiai rašytojai Gintarei Adomaitytei, įvertinant jos veiklą populiarinant vaikų ir suaugusiųjų literatūrą, meno kūrėjų rezidencijų organizavimą, akiratį plečiančios kūrybos sklaidą.

Premija buvo iškilmingai įteikta kovo 11-ąją Ignalinos kultūros centre, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Po pasveikinimo G. Adomaitytė sakė, kad jai Ignalina yra puiki vieta gyventi, kurti ir meniškai banguoti. Čia ji atrado antrus namus – biblioteką, surado naujų draugų, bičiulių. Moteris pasidžiaugė, kad nuo šiol Ignalinoje ją globos garbių asmenybių – Miko ir Kipro Petrauskų – kūrybinė dvasia.

Žurnalistė, prozininkė, eseistė bei vaikų literatūros tyrinėtoja Gintarė Adomaitytė gimė 1957 m. Kaune, chorvedžio Antano Adomaičio ir lituanistės Živilės Medekšaitės-Adomaitienės šeimoje. Nuo devynerių metų gyveno Vilniuje, kur baigė 22-ąją vidurinę mokyklą ir 1980 m. – Vilniaus universitetą, studijavo žurnalistiką. Dirbo žurnaliste, buvo Lietuvos televizijos scenaristė, yra sukūrusi scenarijų televizijos filmams, teatro ir radijo pjesių.

Nuo 2008 metų gyvena Ignalinoje, kurią atrado dar paauglystėje, lankydama irklavimo būrelį. Knygoje „Iš baltojo namo” G. Adomaitytė pasakoja, kad Ignalina ją sužavėjo devintoje klasėje, kai čia atvažiavo į sporto stovyklą. Jau tada kilo mintis, kad norėtų tokiam mažam miestely gyventi. 1995 m. čia buvojo su literatų stovykla ir nuo tada kasmet vis atvažiuodavo, o paskui su vyru Mariumi ir visam apsigyveno seniai nusižiūrėtame, jiems taip patikusiame baltajame name, palei Ateities ir Atgimimo gatvių sankryžą.

Tą savo svajonių namą ir dabar vadina baltuoju, nors po renovacijos spalva pasikeitė, bet širdy dar matomas tas baltumas... Palikusi sostinės triukšmą, pora čia atrado nuostabią gamtą, ramybę, ilgus pasivaikščiojimus paežerėmis ir pušynų takeliais. 2013 metais sutuoktiniai įkūrė VšĮ ,,Meno bangos” ir Gintarė tapo kultūros projektų autore bei įgyvendintoja. Rašytoja yra viena pagrindinių portalo www.menobangos.lt autorių.

Moters grožinės kūrybos kraityje jau 27 knygos. Gyvendama Ignalinoje parašė ir išleido 14-ka. Jose tai vienur, tai kitur vis pasirodo ir Ignalinos krašto vietovardžiai, su meile ir atida vaizduojamas jautrus gamtos grožio pajautimas, gyvenimo būdo išskirtinumo ir kitos mielos detalės. G. Adomaitytė rašo ir vaikams, ir suaugusiesiems. Jos kūrybinis laukas gana platus – pasakos, apysakos, esė, knygų apžvalgos, recenzijos, o kuriamas pasaulis – šviesus, poetiškas, romantizuotas, nors juntama ir liūdesio, ir egzistencinio ilgesio. 1996 m. rašytoja tapo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos, 2003 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos nare.

Neatsiejama Gintarės veiklos dalis – įvairūs kultūriniai projektai, leidžiantys ignaliniečiams ir rajono gyventojams susipažinti su skirtingų žanrų ir sričių kūrėjais, gyvai su jais susitikti, pabendrauti viešuose renginiuose, kurie organizuojami Ignalinos bibliotekoje, muziejuje, taip pat aplanko ir kaimų bibliotekas, mokyklas. Ignaliną garsina „Meno bangų“ rezidencijos, kasmet sukviečiančios įvairius kūrėjus, su savo didesniais ir mažesniais renginiais keliaujančios po rajono miestelius ir kaimus. Pirmoji tokia rezidencija organizuota 2020 m. vasarą. O paskui – tai kartą, tai dukart per metus vis nutikdavo koks naujas meninis įvykis, trunkantis savaitę ar dešimt dienų, per kurias žmonėms dovanota gražių kultūros meninių patirčių: parodų, koncertų, prozos ir poezijos skaitymų, performansų, pasakojimų apie klasikinį ar modernų šokį, baletą.

2024 m. rugpjūčio mėnesį smagiai užbaigta jau aštuntoji „Meno bangų“ rezidencija ,,XX amžiaus atspindžiai Ignalinoje“, sukvietusi įvairių žanrų kūrėjus iš skirtingų Lietuvos vietų. Būta įdomių susitikimų, pristatymų, kino popiečių, net keturių ežerų žygis. Ignaliniečiams suskinta margaspalvė vasaros įspūdžių puokštė. Baigiamajame renginyje klasikinius XX a. kūrinius atliko Miko Petrausko muzikos mokyklos mokytojai ir mokiniai, pristatyta tapytojos Jurgos Augustaitytės paroda „Spalvų pašnekesiai“. Šiemet Ignalina ir vėl laukia kažko naujo. Gintarė pažadėjo – tikrai bus.

Vienas iš gražių 2021 m. meno rezidencijos rezultatų – knyga „Ignalinos pasakos”. 2022 m. pasirodžiusi nedidelė knygelė šiltai sutikta Ignalinoje, su pristatymo renginiais ji pabuvojo įvairiose Lietuvos vietose. Ignalinos ,,Saulėtekio“ sodyboje, rudeniu jau dvelkiančioje gražioje aplinkoje, pasakas kūrė Gintarės suburti 8 rezidencijoje dalyvavę rašytojai. Jie taip pat aplankė gražiausias Ignalinos krašto vietas, daug bendravo, vakarojo, dalijosi savo jausmais ir įžvalgomis. Tuomet sklandė visiško atsipalaidavimo ir meniškumo dvasia. Dešimt pasakų sukūrė Daina Opolskaitė, Daiva Molytė-Lukauskienė, Darius Rekis, Ilona Ežerinytė, Nijolė Kepenienė, Rasa Milerytė, Virgis Šidlauskas, Ona Jautakė ir pati pasakų mylėtoja Gintarė Adomaitytė. Knygelę papuošė puikios Daivos Molytės-Lukauskienės iliustracijos. ,,Meno bangų“ projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba, dalinę paramą knygai išleisti skyrė ir Ignalinos rajono savivaldybė.

Na, o pasakose įamžinti paslaptingi Ignalinos Šiekščio, Ilgio, Gavio ir jo jaunesnio brolio Gavaičio ežerai, legendinis Vilkakalnis ir čia vilką sutikęs Ignas, senoji Smėlio gatvė, garsioji Palūšė su Lūšių ežeru, Meironys su gražiąja Meiros upelė, netgi ežeru plaukianti Sekminių vainiku pasidabinusi karvė... O kokie įdomūs rašytojų sukurti personažai! Tai ir smagus Saulėtekio sodybos bildukas Budis, ir mergaitės Smiltė bei Ignė, ir vis piktai sau po nosim burbantis Ignalinos geležinkelio stoties iešmininkas Šokliukas... O kur dar knygos puslapiuose sušmėžuojantys velniukai, laumės, protingosios varnos... Kiekvienas kūrėjas savaip pamatė ignaliniečiams pažįstamas vietas, interpretavo liaudies pasakojimus, pajuto Ignalinos dvasią ir visa tai meniškai perteikė savo pasakoje.

Ignalinos dvasia gražiai atskleidžiama ir knygoje „Apie Ignaliną, baltąjį namą ir Rūką“. Čia tiek daug širdies šilumos, meilės ežerų kraštui ir savo namui, stovinčiam tarsi kultūros kryžkelėje šalia kultūros centro, muzikos mokyklos ir bibliotekos… Ir tuomet draugu tapusiam katinėliui Rūkui, ir Ignalinos keistuoliui, sutinkančiam ir išlydinčiam traukinius, lankančiam visus renginius… Štai koks gražus Gintarės pasivaikščiojimas Ignalinoje: „Eisiu Paplovinio ežero tiltu į mišką. O kai tiltą pereisiu, aname krante liks mano rūpesčiai ir bėdos. Keliausiu laisva palei Meškerinkos ežerą ir palei ežeriuką Pelėdinį. Gal perbrisiu (jei lietūs), gal peršoksiu (jei sausra) upokšnį, pramintą Amazone. Klyktels vienišas paukštis, perspėdamas stirnas ir kiškius: ateina žmogus. Regėsiu, kaip miškas pramerkia blakstienas.“.

Adomaitytė tiesiog įsimylėjusi Ignalinos ežerus, miškus, jų slaptingą būtį. Žurnale „Literatūra ir menas” rašytoja labai jautriai perteikė tą visa širdimi jaučiamą meilę: „Kai Sekminių dieną pėsčiuojame palei Lūšių ežerą iš Palūšės į Meironis, kai brendame per žemuogynus ir lubinus, kai patenkame į jaukią kaimo šventę, o ten išklausome naiviausio pasaulyje koncerto, sutelpa vienoje dienoje visos mano venecijos ir liublianos, visi mano anykščių anykščiai, o dar mylėti vyrai ir godotos draugės, ištirpę daiktai ir prarastos knygos.“