Mikelio prizo laureatė: „Reikia būti truputį knysliuku“

Bibliotekininkė, kraštotyrininkė Audronė Kiršinaitė save vadina laimės ieškotoja. Toji laimė – tai sėkmingos kraštotyrinės ekspedicijos, po kurių gimsta nauji straipsniai, analizės, monografijos. Tačiau gegužės pradžioje jos rankose atsidūrė tikrasis šios laimės simbolis: Audronė buvo įvertinta garbingiausiu kraštotyrininkų apdovanojimu – Mikelio prizu. „Man tai buvo staigmena“, – kukliai nusišypso ji.

Mikelio prizas – lyg kraštotyrininkų Oskaras

Gegužės 2 d. buvo įteiktas 27-asis Šiaulių kraštotyros draugijos Mikelio prizas už nuopelnus kraštotyros veikloje. Šiais metais garbingas apdovanojimas skirtas Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausiajai metodininkei Audronei Kiršinaitei už aktyvų dalyvavimą kraštotyros veikloje, tautos istorinės atminties įprasminimą kraštotyros baruose.

Šiųmetinio Mikelio prizo laureatė vis dar gyvena pakiliomis nuotaikomis. „Buvo šiek tiek netikėta, nes aš nežinojau, nei kokios kandidatūros, nei kad bus svarstoma manoji – net pagalvoti negalėjau. Buvo staigmena, o po jos nuotaika labai gera. Aš visada sakiau, kad Mikelis – tikras kraštotyrininkų Oskaras“, – džiaugiasi pašnekovė. Bet, kaip ir daugelis lietuvių, savo atžvilgiu ji lieka kukli: „Nei manau, kad labai nusipelniau, nei manau, kad visai nieko nepadariau.“

Kuklintis nėra reikalo: A. Kiršinaitės kraityje – 20 respublikinių kompleksinių ekspedicijų visoje Lietuvoje, sukaupta kraštotyrinė medžiaga apie Šiaulių rajono nykstančius kaimus, laidojimo tradicijas, iškilius Šiaulių krašto žmones, krikšto vardų suteikimo tradicijas, parengta kraštotyros darbų apie Šiaulių regioną, kaupiama medžiaga Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos istorijai, pradėta iš Kurtuvėnų krašto kilusių žymių žmonių Stasio Butkaus ir Jono Spudulio gyvenimo ir veiklos analizė, rengiama išsami Stasio Butkaus bibliografija. Daugiausia darbų A. Kiršinaitė skyrė laidojimo papročiams, kuriuos tyrinėjo ne tik Šiaulių rajone, bet ir visoje Lietuvoje.

Domėjimosi sritį nulėmė gyvenimas

Pirmoji pažintis su kraštotyra įvyko ketvirtoje klasėje Kurtuvėnuose. „Ėjau pas vieną močiutę kaime užrašinėti gydymo būdų“, – mena Audronė. Apsilankymas ir bendravimas su nepažįstama moteriške mažai mergaitei buvo iššūkis, bet pavyko puikiai – tąsyk mokinė gavo ir patį pirmąjį apdovanojimą už kraštotyros darbą.

Tačiau po to sekė ilga pertrauka, kuri užsitęsė iki pat 1989-ųjų. „Mano gyvenimas yra laiptai ir plokštumos“, – sako pašnekovė ir vardija: dirbo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio ir Šiaulių rajono savivaldybės bibliotekose, vėliau – Šiaulių valstybinėje kolegijoje, o laisvalaikį skyrė Kurtuvėnų klojimo teatrui, kol galiausiai aktyviau susidomėjo kraštotyrine veikla. Po ilgo laiko pirmoji ekspedicija vyko ne kur kitur, o Audronės tėviškėje – Kurtuvėnuose. Intensyviau užsiimti kokia nors veikla paskatino skaudūs asmeniniai išgyvenimai ir praradimai, nuo kurių reikėjo iš naujo atsispirti.

Tuomet laisvalaikį moteris paskyrė kraštotyrai. Ėmė tyrinėti vardus, kartu su kitais bendraautoriais parengė straipsnį apie Užgavėnes, bet pajuto, kad šios temos nelimpa. „Pagal mano tuometinę nuotaiką geriau buvo tyrinėti laidojimo papročius. Visą laiką dabar tai ir tyrinėju“, – atvirauja pašnekovė, kuri Lietuvoje yra viena iš kelių tyrinėtojų, besidominčių laidojimo papročiais.

Gilinimasis į juos atvėrė daug neregėtų ir negirdėtų įdomybių: pvz., Griškabūdžio apylinkėse ji sužinojo apie rutulinę, arba kamuolinę, žvakę, kuri buvo naudojama, šarvojant žmogų. Vienos ilgos suvyniotos žvakės užtekdavo visam laikotarpiui iki laidotuvių.

Kuo žavi ekspedicijos?

Dabar Šiaulių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje dirbanti Audronė daugelį nerūpestingų kasmetinių atostogų iškeitė į „Versmės“ leidyklos ekspedicijas ir straipsnių monografijoms ruošimą. Ekspedicijų sąraše – jau 20 punktų, tarp kurių yra: Kapčiamiestis, Babtai, Vaiguva, Griškabūdis, Papilė, Gruzdžiai ir t. t.

„Ekspedicijų grožis yra tai, kad kažko tikimasi, bet dažniausiai net nežinai, ko tikėtis, ir yra laimima daug daugiau“, – sako pašnekovė. Įprastai ekspedicijose užtrunkama 10 dienų arba dvi savaites. Tik dėl darbo bibliotekoje į jas Audronė neretai išsiruošdavo viena, o anksčiau taip žavėdavo bendrumas: „Labai gražūs būdavo ekspedicijų vakarai. Jaučiama bendrystė, kai visi grįžta ir pasakoja, ką radę. Tokie laimės ieškotojai... Galvojome ne tik apie save, norėjome, kad pasisektų ne tik mums patiems, bet ir kolegoms.“

Audronė laimės ieškotoja pavadina ir save: „Labai smagu, kai randi kažką naujo ir žinai, kad publikacija bus gražesnė, įdomesnė, informatyvesnė.“ Paprastai iki ekspedicijos būna sudaromi žmonių, galinčių suteikti informacijos, sąrašai. Dažniausiai pirma kalbinami vyriausi žmonės, tuomet atrenkami kilusieji iš turtingesnių šeimų – nes turi daug nuotraukų, taip pat svarbu, kurie yra giedoję, kurie rengdavo mirusiuosius.

Tiesa, per visas ekspedicijas sėkmė jai šypsojosi – prisimena tik vieną atvejį, kai į namus nebuvo įsileista. Pasisekdavo ir su pašnekovais – Audronei neteko nė karto susidurti su žmogumi, kurio niekaip nepavyktų prakalbinti apie norimus dalykus.

Sutapimai ir pamokos

Beveik trisdešimt metų kraštotyra užsiimanti moteris vardija, ko reikia geram kraštotyrininkui: gebėjimo bendrauti, gebėjimo iš žmogaus išgauti tai, ko tau reikia, reikia ir nuovokumo, supratingumo – daug ko.

„Mano tokia tyrinėjimo tema, kur žmonės nenori apie tai kalbėti. Jie sutinka, bet tuoj pat nukeliauja į pokalbį apie linksmesnius dalykus. Aš tą suprantu, bet turiu grąžinti prie temos. Žmonėms tai yra skaudu, jie kartais labai skaudžiai tai pasakoja ir matai, kad toliau tęsti jau nebereikia… Reikia stabdyti“, – ypatumus pasakoja pašnekovė.

Kartais, anot Audronės, nutinka tai, ko visai nesitiki. Įsiminė ekspedicija Kapčiamiestyje. Tik nuvažiavusi ir pasidėjusi daiktus, ji iškart nuėjo į kapines – gal sutiks kokį nors žmogų, gal ką nors įdomaus sužinos. „Eidama galvojau: kaži kaip su tomis raudomis, ar kas nors dar rauda? Einu link kapinių ir girdžiu – kapinėse moteris, lankanti kapą, rauda. Įvyko toks sutapimas, kurio visiškai nesitikėjau, net negalvojau, kad taip galėtų būti“, – mena Mikelio prizo laureatė.

Be pamokų, žinoma, per tiek laiko taip pat neapsieita. Audronė sako pasimokiusi, kad žmonėms nereikia pasakoti ko nors savito, pikantiško iš kitų ekspedicijų.

Skubame gyventi, skubame ir pamiršti

Lietuvos regionų laidojimo papročiai Audronei dabar gerai žinomi. Kaip ir žmonių santykis su mirtimi. Anot pašnekovės, nuo mirties mes dabar pernelyg atitolome. Ir tai nėra gerai mums patiems. „Labai greitai nyksta senieji papročiai. Užtat ir žmonės dabar geria labai daug raminamųjų“, – tiesiai šviesiai sako ji.

Mūsų skubantis pasaulis sutrumpino gedėjimo etapus – nebeliko laiko atsisveikinti su žmogumi, žiūrima, kad būtų patogiau gyviesiems, o kad tai gniuždo psichologiškai – mes nesuvokiame. „Tegul būna tos trys dienos labai skaudžios, varginančios. Žmogus pavargsta, bet natūraliai lengviau paleidžia išėjusįjį“, – mano Audronė.

Kraštotyrininkė pastebi, kaip stipriai pakito laidojimo papročiai. Per pastaruosius dešimt metų jie keitėsi labai sparčiai, nors iki tol ilgą laiką nekito. „Čia tarsi iš maišo paleista: laikėsi, laikėsi papročiai ir staiga plyšo maišas – pasirodo, kad nieko nereikia...“ – teigia ji. Be to, mažėja analizuojamųjų aspektų: nebegiedamos giesmės, nebesifotografuojama prie velionio, o būna grojama mirusiojo mėgstama muzika, rodomos jo gyvenimo nuotraukos.

Audronei keistai atrodo ir artimųjų pasiteisinimai dėl trumpo šarvojimo laiko. „Ai, jis ir taip ilgai sirgo, buvo pavargęs“ – tokį pasiteisinimą teko girdėti ne kartą. Bet juk atsisveikinimo ir gedėjimo laikotarpį turime išgyventi mes patys. „Jis turi būti. Jis visuomet būdavo ir tai būdavo gražu, gerai. Dabar atrodo, kad, uždarę duris, žmonės vėl turi strimgalviais lėkti į gyvenimą. Nėra taip. Mes patys save apgauname ir kartais patys save užmušame. Negali palaidoti artimojo ir gyventi, kaip gyvenai. Tu pats save sulaužai – turi gedėti“, – neabejoja pašnekovė.

Anot Audronės, mes tampame keistuoliai, kurie į klausimą „Kaip gyveni?“ atsako „Gerai“, nors vos prieš savaitę, o gal ir mažiau būna palaidoję artimąjį. „Išties nebėra ir bendrumo. Kaimyną palaidojai, o kiti nieko nežino. Aišku, anksčiau reikėdavo padėti materialiai, bet dabar nebėra bendrystės. Anksčiau, į kaimą užsukus ubagui ir ten numirus, visi gyventojai pasirūpindavo laidotuvėmis ir gedulingais pietumis“, – sako Audronė.

Dabar savo jėgas kraštotyrininkė paskyrusi Stasio Butkaus ir Jono Spudulio gyvenimo analizei. „Tai ir įdomu, ir svarbūs Lietuvai žmonės. Laukia didelis darbas, kuriam anksčiau laiko neliko“, – nusišypso A. Kiršinaitė.