Jurbarko veidą jaunina užsispyrę ir atkaklūs raideriai (VIDEO)

Save jie vadina raideriais, savo dviračius – baikais, treniruotis dažniausiai traukia į „skeitus“, kur mokosi atlikti „360“, „disasterį“ ar net „Barspiną“. Ekstremalaus dviračių sporto entuziastai jau suprato, kad kalba eina apie važinėjančius BMX dviračiais jaunuolius, kurie specialiose aikštelėse, jiems skirtuose „skeitparkuose“, ant skirtingų rampų, mokosi naujų ar šlifuoja tuos pačius triukus, turinčius atskirą pavadinimą. Kaip taisyklė, anglišką. Siūlome susipažinti su tokiu BMX dviračių fanu, bene geriausiu tokiu Jurbarko raideriu, gimnazistu 17-mečiu Roku Regesu.

Jį „Mūsų laikas“ pastebėjo „Riedėk Jurbarke“ renginyje, kuomet jis jaunimo pamėgtoje aikštelėje paimsry dalyvavo vykusiose varžybose ir tarp BMX dviratininkų užėmė antrą vietą, pirmąją užleisdamas kolegai iš Tauragės. Roko ir kitų raiderių pasirodymais žiūrovai vaikai taip buvo sužavėti, kad tuoj pat ėmė kaulyti tėvų pirkti ir jiems po tokį dviratį.

Padovanojo mama

Pačiam Rokui kaulyti savo tėvų tokio dviračio nereikėjo. Mama jam pati nupirko. Taip ji sūnų apdovanojo už tai, kad jis baigė A. Sodeikos meno mokyklą, kur šešerius metus mokėsi groti klarnetu. Tada jam buvo 12 metų. Rokas pasakoja, kad mama matė, kaip jis triukus bandydavo atlikti paprastu dviračiu.

Beje, Rokas šiuo ekstremaliu sportu „užsikrėtė“ irgi tame pačiame „skeitparke“. Pasakoja, kad tą kartą, ko gero, jis su mama ėjo paimsriu ir pamatė ten važinėjančius. Susižavėjo triukais. Pasidarė įdomu ir pats panoro taip išmokti.

Mamos pirktu BMX dviračiu pavažinėjo neilgai, mat buvo per sunkus. Pasitarė su tėčiu, ir šis nupirko kitą. Lengvesnį. Ne naują. Su šiuo dviračiu Rokas nesiskiria jau 3,5 metų. Būtent juo jis išmoko įvairių triukų bei juo dalyvauja ir įvairiose varžybose. Šypsosi, kad, ko gero, visi jo dviratį žaliais ratais atpažįsta. Išskirtinis. „Jis kaip ir mano simbolis“, - šypsosi Rokas, patikinęs, kad nė dienos nepraleidžia jo. Ne tik kone kasdien į skeitparką atvažiuoja triukų šlifuoti, bet ir po miestą važinėja. Šypsosi, kad geriausia vieta raideriams Jurbarke – visa Kauno gatvė, kur daug kalnelių, daug kliūčių, daug taip vadinamųjų spotų, aikštelių, pasivažinėti.

Savo BMX dviratį į paprastą išmaino tik žiemą, mat juo važiuoti žiemą nepatartina. Yra per slidu.

Vieno triuko mokosi net metus

Rokas yra tikras, kad kiekvienas gali išmokti valdyti dviratį taip, kaip jis. Tiesiog reikia laiko, kantrybės ir … nebijoti griūti. Ir dar reikia susitaikyti, kad iš pirmo karto nepavyks. Ir tai suprantama. Pasakoja, kad vieno ir to paties triuko mokosi pusę metų ar net visus metus. Jis pats pirmųjų triukų mokėsi iš vyresnių raiderių, internete.

Raiderių triukų pavadinimai yra anglų kalba (ir tariami angliškai). Apie juos sunku papasakoti. Juos reikia pamatyti. Pavyzdžiui, apsisukti 360 laipsniu, vadinasi „360“. Pradedama mokytis nuo „180“; „Roll back“ - kai važiuoji dviračiu atgal, apsisuki ir vėl važiuoji. Labiau pažengusieji mokosi „360“; „Disaster“ (iš anglų kalbos „Nelaimė“), kuris atliekamas ant tam tikros rampos. Rokas neskaičiavęs, kiek triukų įvaldęs.

Dabar jis mokytųsi „Bar-spin“, kuris atrodo maždaug taip. Pašoki dviračių į orą, apsuki vairą ore ir pagauni dviratį nusileidžiantį. Išmokti šio triuko dabar yra didžiausias Roko tikslas. Mano, kad teks ilgokai pavargti, nes tai vienas iš sudėtingesnių ir tik pažengusiems. Bet mokytis verta. Triukas išvaizdus.

Nebijoti griūti

Vaikinas pasakoja, kad traumų stengiasi išvengti, bet jų visada nutinka, kai mokaisi kažko naujo, kai esi neištobulėjęs. „Turi griūti, kad išmoktum tą triuką. Tai tik laikinas dalykas. Žaizdos užgis, o tu būsi išmokęs“, - sako jis. Baisiausia Roko trauma, jo tikinimu, įvyko dėl dviračio klaidos. Šoko per vieną kliūtį, pradėjo persisukti pedalai, iš to greičio permynė ir krito per vairą ant veido. Nusibrozdino taip, kad visą mėnesį turėjo dviratį pamiršti. Laukti, kol žaizdos sugis. Kai sugijo, sako, su dar didesniu užsidegimu nei iki tol kibo į treniruotes. Anot jo, džiaugsmas yra padaryti tai, kas anksčiau nepavyko. Rokas sako, kad tas tobulėjimas ir atperka visus sunkumus.

Savo žaliaratį „baiką“ keisti į jokį kitą nenorėtų. Sako, po kiekvieno pasivažinėjimo reikia ką nors pataisyti, pakeisti, bet jis moka tai daryti. Iš pradžių tėtis pamokė, bet kai šis neturėjo laiko, pats pabandė – išsiardė kelis kartus, surinko su tėčio pagalba, o dabar pats dviratį remontuoja, ir nudilusias padangas, pedalus, rankenėlės, rėmą pasikeičia. Šypsosi, kad galėtų dviratį pataisyti, jei kam sugestų. Nėra sunku dviratį išardyti ir vėl surinkti.

Ekstremalaus sporto fanas patikina, kad ir baigęs mokslus, kad ir kur važiuos, savo dviratį būtinai pasiims. Be jo negalėtų.

Kaip dėl mašinos? Rokas šypsosi, kad apie ją jau galvoja. Artėja 18-asis gimtadienis, tad planuoja lankyti vairavimo kursus.

O ką patartų tiems tėvams, kurių atžalos tų BMX dviračių kaulija, o tėvai delsia jų pirkti, nes dėl vaikų baiminasi? Rokas sako, kad yra kur kas pavojingesnių užsiėmimų nei šis sportas. Jaunuolis pripažįsta, kad ir jo mama iš pradžių bijodavo, bet su laiku išmoko juo pasitikėti. „Įrodydavau, kad aš tai moku ir sugebu, ir ji daugiau manimi pasitikėdavo, o aš galėdavau tobulėti“, - pasakojo jis, leisdamas suprasti, kad kantrybės bei pasitikėjimo reikia ir vieniems, ir kitiems.