Miesčioniškos vestuvės Kaišiadoryse praūžė su trenksmu

Tarsi gaivalingas pavasario viesulas per Kaišiadoris nušniokštė Tarptautinis mėgėjų teatro festivalis „Vadiname vieną pjesę“, pranokęs visus organizatorių lūkesčius ir į margaspalvį teatro šou sukvietęs rekordinį žiūrovų būrį. Per visas siūles nuo susirinkusių gausos festivalio dienomis braškėjęs Kaišiadorių kultūros centras – geriausias įrodymas, kad teatras mūsų mieste mylimas, laukiamas ir labai reikalingas.

Šį pavasarį savo šeštąsias susikūrimo metines pažymėjęs Kaišiadorių kultūros centro teatras (režisierius Jonas Andriulevičius) krašto žiūrovus pamažu pratina tapti tikrais scenos gurmanais. Tam didelę reikšmę turi unikalus šio kultūros centro projektas „Tarptautinis mėgėjų teatro festivalis „Vaidinam vieną pjesę“, kuris suteikia galimybę ne tik ateiti ir pamatyti naują spektaklį, bet čia ir dabar palyginti, kaip tą patį turinį interpretuoja skirtingų kolektyvų aktoriai. Festivalis Kaišiadorių scenose vyksta jau trečią kartą (neskaičiuojant projekto „Vaidinam vieną autorių“), todėl labai smagu pastebėti, kad jo auditorija kasmet vis auga ir plečiasi. Plečiasi ir projekto, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba bei Kaišiadorių rajono savivaldybė, geografija – šiemet festivalio renginiai pasklido ne tik po miesto erdves, bet pasiekė ir Rumšiškių miestelį, kur vietos Kultūros centre savo spektaklius pristatė svečiai iš Latvijos bei Sakartvelo mėgėjų teatrų.

Tarptautiniam projektui spektaklis pasirinktas iš auksinio klasikos lobyno – tai literatūros grando Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“. Savo aktualumo ir šiandien neprarandanti pjesės tema – į paviršių net vienu svarbiausių žmogaus gyvenimo momentu – vestuvėse – netikėtai išsiveržusi žmogiškoji tuštybė, iš po puošnaus fasado šviečiantis dvasinis skurdas, kas kelia ir juoką, ir liūdesį, o kartu – gal ir menką viltį, kad jeigu žmogus bando įrodinėti savo tiesas, tai bent kruopelytė gero jame visgi yra likę.

Pirmieji į festivalio sceną kopė Kaišiadorių kultūros centro teatro aktoriai, kurių gerbėjai užpildė ne tik visas turimas salės vietas, bet ir praėjimus, balkonas taip pat buvo sausakimšas žiūrovų. Spektaklį vainikavo audringi plojimai. O vakare kaišiadoriečiai ir miesto svečiai rinkosi Kaišiadorių širdyje – palaimintojo Teofiliaus Matulionio aikštėje – kur festivalio atidarymą nušvietė įspūdingas lazerių šou, skambėjo lietuviškos, latviškos, sakartvelų dainos.

Rytojaus dieną Kaišiadorių kultūros centre savo „Miesčioniškų vestuvių“ pastatymus žiūrovų teismui pristatė ilgaamžes tradicijas turintis 1912 metais susikūręs Bagdačio miesto teatras (rež. Meliton Japaridze) bei svečiai iš Latvijos – 153-us metus gyvuojantis Valkos miesto teatras (rež. Aivars Ikšelis). Abu šie teatrai šeštadienį, balandžio 27-ąją, su „Miesčioniškomis vestuvėmis“ pasirodė ir Rumšiškių kultūros centre.

Tarptautinis mėgėjų teatro festivalis Kaišiadorims – Lietuvos kultūros sostinei 2024 – dovanojo neįprastą šeštadienį. Jau nuo pat ryto Kaišiadorių miesto parke į nuotaikingą performansą „Miesčioniškų vestuvių“ tema įsuko Ukmergės kultūros centro teatras „Vilko pėdsakas“ (rež. Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė), o Teofiliaus Matulionio aikštėje su lietuviška pjesės versija – istorija apie J(ONĄ) – visus susirinkusius vestuvių dalyviais tapti kvietė Birštono vienkiemio teatras (rež. Beata Klimavičienė). Puotos įkarštyje smagiai sukosi ne tik svečių iš Birštono, bet ir kaišiadoriečių saviveiklininkų, žiūrovų poros. Įdienojus linksmybės persikėlė anapus geležinkelio, kur Klaipėdos šile susirinkusi Kaišiadorių senamiesčio bendruomenė (pirmininkė Aušra Šiugždienė), surengė performansą „Vestuvinė fotografija“. Savo vestuvių nuotraukomis nešini bendruomenės žmonės prisiminė nutikimus iš nuosavų bei kaimynų vestuvių, smagiai bendravo su svečiais. Seniai Klaipėdos šilas tokį linksmą susibūrimą buvo bematęs…

Mėgėjų teatro festivalis ne tik sėkmingai pasiekė savo tikslinę auditoriją bei paskatino dalyvauti projekto veiklose – nemokamuose spektakliuose ir refleksijose, kurie vyko po kiekvienos premjeros, bet, kaip visuomet, suteikė galimybę praplėsti akiratį, besidomintiems teatro menu įgyti reikalingų žinių. O tokių Kaišiadorių krašte netrūksta – mėgėjų teatrai gyvuoja Kalviuose, Žasliuose, Stabintiškėse, Palomenėje, kuriasi ugdymo įstaigose, tad norinčių registruotis ir dalyvauti seminare-praktikume „Socialiniai-bendruomeniniai teatro subjektų ryšiai“ tikrai netrūko, juolab, kad prie jo prisijungė ir svečiai. Be pokalbių su žiūrovais ir aktoriais po spektaklių, vyko seminaro-praktikumo kūrybinės laboratorijos „Iškalbos menas socialinėje erdvėje“, „Aktoriaus egzistavimas įtraukiajame teatre“, paskaita „B. Brechto epinio teatro istorija ir praktika“, seminaro refleksija. Festivalio dalyviai turėjo progos išgirsti Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoją, teatrologę Vitaliją Truskauskaitę, LNKC Mėgėjų meno teatrų skyriaus specialistę Ireną Maciulevičienę, aktorę, Auksinio scenos kryžiaus laureatę Justiną Jukonytę, LMTA Klaipėdos fakulteto lektorę, aktorę Jūratę Martinaitytę.

Trys festivalio dienos intensyvių veiklų bei įspūdžių sūkuryje prabėgti netruko. Nekantriai lauksime šio įspūdingo renginio kitąmet. Kartelė užkelta aukštai, todėl jau dabar smalsu, ką pamatysime 2025-aisiais…

…O Kultūros sostinės traukinys rieda toliau…