„Mezginiai – ne vien močiučių reikalas“

Taip sako kalvarijietė Raimonda Degutė, kurią rankdarbiai traukė nuo mažens, nes šalia visada buvo menais užsiimančios moterys – močiutė ir mama.

Močiutė Agnietė Jankauskienė ne tik gražiai dainavo, piešė, karpė, bet ir rašė eilėraščius, yra išleidusi savo kūrybos knygelę. Be viso to, ji iš visokių medžiagos, odos skiautelių, siūlų, vielučių, karoliukų gamino visokius gražius darbelius – nuo natūralaus dydžio muselių iki sumažintų medžių. Višakio Rūdoje gyvenanti mama Violeta Liaudenskienė – dailininkė, marijampoliečiai jos paveikslų parodą matė Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje.

Tad gyvendama su kūrybingomis šeimos moterimis Raimonda tiesiog savaime pasinėrė į rankdarbius. Kaip megzti virbalais, parodė močiutė, vąšeliu nerti išmoko mokykloje. Pirmieji darbeliai – vaikiška liemenė, kepurė su ausytėmis – sulaukė pagyrų, ir kruopštumo nestokojančiai mergina vis bandė sudėtingesnius raštus ir modelius.

Mintis vijo mintį, mažesnius darbelius keitė didesni. Rankdarbių neapleido ir besimokydama Marijampolės kolegijoje. Taip pamažu gimė svajonė – kad pomėgis taptų darbu. Tad visai nenuostabu, kad įgytas socialinio darbo specialisto diplomas atsigulė į stalčių, ir Raimonda ėmėsi širdžiai mielos veiklos. Tuo labiau kad ir laikas buvo tam tinkamas – beaugindama du sūnus surasdavo laiko savo pomėgiui. O parašiusi projektą „Savarankiško užimtumo rėmimas“ per Darbo biržą gavo finansinę paramą darbo vietai steigti. Iš skirtų pinigų įsigytos mezgimo, siuvimo, siuvinėjimo mašinos, lyginimo įranga, o Raimonda tapo savo įkurtos įmonės direktore ir kol kas vienintele darbuotoja.

– Viskas dar labai nauja, tik nuo birželio įsikūriau vyro įrengtose patalpose. Kol kas didžiausias iššūkis – susidraugauti su mezgimo mašinomis, kad išmokčiau visas operacijas, perprasčiau jų galimybes, – sako Raimonda Degutė ir prisipažįsta, kad jai visada patinka kažką naujo išmokti, sužinoti. – Man smagu kažką sukurti, padaryti savo rankomis, bandyti padaryti taip, kad būtų gražiau, geriau negu buvo prieš tai. Atsisėdu prie mezgimo mašinos ir bandau – pagal instrukciją arba internete susirastą pamokėlę.

Nors šiuolaikiškos įrangos, atrodytų, yra daug, bet be rankų darbo vis tiek neapsieinama: užbaigimas, papuošimas, apmezgimas, siuvinėjimas, vąšeliu arba iš karoliukų nertos detalės ir t. t.

Minčių būsimiems darbams Raimonda semiasi taip pat internete, bet būna, kad būsimo darbo vizija užgimsta pamačius kad ir gražios spalvos siūlus. O bedirbant prasideda kūryba ir, kaip pati pripažįsta, galutinis rezultatas dažnai būna visai kitoks, negu sumanyta pradžioje. Prieš pradėdama naują gaminį Raimonda sako pirmiausia nusimezganti pavyzdį, žiūrinti, kaip dera raštas ir siūlas. Kad nebūtų nuobodu visą laiką dirbti palinkus prie to paties mezginio, ji sako vieną darbą keičianti kitu, taip kurdama kelis iškart.

Savo rankų darbo nėrinių ir mezginių, siuvinėtų, aplikuotų darbelių nuotraukas Raimonda kelia į interneto puslapį „Raidutės rankdarbiai“ (www.facebook.com/raidutes). Dažniausiai ir kuria pagal užsakymus internetu.

– Mano klientai – maži vaikai, tiksliau, jų mamos, močiutės – jos visada nori puošti savo princeses. Nors pati auginu du sūnus, bet daugiausia mezgu sukneles. Savo berniukams labai mažai esu numezgusi, – sako Raimonda.

Spalvingos siūtos ir megztos kepurėlės, nertos iš plonų siūlų arba kombinuotos su audiniu suknelės, sportiniai krepšiai, šalikai, kojinės, žaislai t. t. Ypač atsakingai tėvai arba krikštatėviai ruošiasi krikštynoms – tada pagal jų užsakymą Raimonda mezga viską: suknelę, skraistę, galvajuostę, batukus, rankinukus, žvakės papuošimus ir kita. Nertą krikštynų suknelę su visais priedais reikėtų užsisakyti mažiausiai prieš mėnesį – nes darbas užtrunka.

Kadangi bendravimas su užsakovėmis vyksta internetu, savo norus jos parašo arba atsiunčia nuotraukas, ko norėtų. Gatavi gaminiai taip pat išsiunčiami paštu – ir ne tik Lietuvoje, bet ir į užsienį, kur gyvena lietuviai: Vokietiją, Angliją, Airiją.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos