Meteorologė: „Be dabarties – nežinosime ateities“

Šių metų gruodžio 17-ąją Šiaulių meteorologijos stotis švenčia 100 metų jubiliejų. Ką iš tikrųjų veikia meteorologai, kaip jų darbas per tiek metų pasikeitė ir kada galime vadovautis senolių prietarais, pasakoja stoties vadovė Viktorija Kazlauskienė.

Vienintelis telefonas

Nors 1924-ieji, kai atidaryta Šiaulių meteorologijos stotis, atrodo labai seniai, tuo metu jau buvo termometrai bei barometrai. Aišku, nebuvo stebima tiek daug reiškinių kaip dabar – pradėta nuo sistemingo, kelis kartus per parą vykdomo oro temperatūros matavimo. Jį atlikdavo mokytojai ir už tai negaudavo jokio atlygio, tik vėliau tai tapo darbo vieta. „Galima sakyti, kad tai yra Šiaulių meteorologijos stoties pradžia“, – sako pašnekovė.

Senesniais laikais Šiaulių meteorologinėje stotyje darbas vyko dar rimčiau ir žmonių reikėdavo daugiau. Pavyzdžiui, kadaise ten dirbo ir agrometeorologai: jie važiuodavo į laukus, stebėdavo, kaip auga įvairūs javai, aprašydavo, kaip jie reaguoja į sausrą, imdavo grumztus, matuodavo vandenį dirvožemyje. Laikui bėgant agrometeorologus pakeitė automatinės agrometeorologinės stotelės. Šiuo metu tokių specialistų yra tik Vilniuje – jie analizuoja gaunamus duomenis.

Taip pat anksčiau, apie 1980–1990-uosius, būdavo leidžiami zondai ir jais matuojami įvairūs parametrai skirtinguose aukščiuose. Meteorologė sako, kad tai labai brangu, todėl dabar tokie zondai leidžiami tik Kaune ir tik kas dvi paras.

Įdomu tai, kad anksčiau Šiaulių meteorologijos stotis turėjo ne tik meteorologinę reikšmę – ten buvo vienintelis telefonas visame mikrorajone. „Čia sueidavo visi žmonės pasiskambinti. Ankstesnis viršininkas Neimantas gyveno už sienos, neblogai sutarė su kaimynais ir visiems leisdavo naudotis telefonu. Net ir naktį – bar bar bar į langą. Ar taksi, ar greitąją išsikviesti“, – pasakoja V. Kazlauskienė.

Milijonas kodų

Ji 100 metų jubiliejų švenčiančioje Šiaulių meteorologijos stotyje dirba jau beveik 20 metų ir tikina, kad nuo 2005-ųjų jos darbas pasikeitė kardinaliai. „Kai pradėjau dirbti, dar turėjau galimybę pamatyti labai archajišką meteorologinį stebėjimą: visi matavimai buvo rankiniai, termometrai – stikliniai“, – prisimena pašnekovė.

Tuo metu oro charakteristikai, drėgmei ir temperatūrai matuoti buvo naudojami keturi termometrai. Prasidėjus stebėjimui, reikėjo sparčiai nueiti į meteorologinę aikštelę, išmatuoti temperatūrą skirtinguose gyliuose, pasiimti kritulmatį, jeigu šviečia saulė – pakeisti heliografo juostelę, o grįžus į namelį – išmatuoti slėgį, peržiūrėti kritulmačio rezultatus ir viską tam tikrose knygutėse surašyti pieštuku, kad laikui bėgant neišbluktų. Ir visa tai padaryti kuo greičiau.

„Knygutės turėjo būti labai sparčiai užpildomos. Turėjom kodą, viską koduodavo žmogus, tada suvesdavo kompiuteryje ir išsiųsdavo į Vilnių. Buvom prisiruošę įvairių paruoštukų, kad kuo greičiau tai padarytume, – pasakoja meteorologė. – Mes ne rašome, kad debesys yra plunksniniai, o koduojame vienetu, jei sutankėję plunksniniai – dvejetu, jei sluoksniniai plunksniniai ir dengiantys mažiau nei pusę dangaus – trejetu... Kodukų milijonas. O jeigu pavėluodavome, gaudavome barti ir tai atsispindėdavo metiniame vertinime.“

Į meteorologines stoteles reikėdavo vaikščioti ir naktimis – ne pačiu saugiausiu metu. O ir rajonas ne pats ramiausias: Viktorija pasakoja girdėjusi, kad vienas žmogus nupjovė kitam galvą ir krepšyje ją nešiojosi po apylinkes. „Kai pradėjau dirbti, reikėjo eiti į tą aikštelę ir man taip nejauku. Atrodo, nieko nebijai, bet... Pirmaisiais kartais ir dujų balionėlį įsidėdavau į kišenę, ir žvalgydavausi, kad žmonių nebūtų“, – prisimena meteorologė.

Plika akimi

Šiuo metu didžioji jos darbo dalis yra kompiuterio ekrane: reikia minučių tikslumu užfiksuoti meteorologinių reiškinių pradžios ir pabaigos laikus, intensyvumą. Nors daug kas įsivaizduoja, kad meteorologiniai reiškiniai – tai tik lietus, sniegas ir rūkas, V. Kazlauskienė pasakoja, kad vien lietui aprašyti ji turi apie 30 variantų, o sniegui – begalę.

„Patikriname prieš tai budėjusio žmogaus darbą, visus duomenis, po to kas tris valandas fiksuojame duomenis ir siunčiame į Vilnių, o iš ten – į tarptautinius bankus. Daug duomenų fiksuojami automatiškai, tačiau pasitaiko netikslumų arba informacijos trūksta. Pavyzdžiui, šiuo metu sninga ir nėra užfiksuotas debesų aukštis – tokiais atvejais vertiname vizualiai. Taigi tiksliname automatinės įrangos rodmenis, žiūrime, kad būtų logiški“, – apie savo darbo dieną, galinčią trukti ir 24 valandas, pasakoja Šiaulių meteorologijos stoties vadovė.

Jos teigimu, labai svarbu stebėti debesis, jų evoliuciją. Nors šiuo metu daug kas matuojama automatiškai, debesų kiekis – kiek yra žemųjų, vidurinių ir aukštųjų – vis dar nustatomas vizualiai. Meteorologai tai mato plika akimi – vos pažvelgę į dangų gali pasakyti jų aukštį, formą.

Visada pasiruošę

Atsivertę naujienų portalus, matome antraštes: „Meteorologas perspėja...“, „Meteorologas paaiškina...“, „Meteorologas prognozuoja...“. Tačiau meteorologai orų neprognozuoja – jie juos stebi, matuoja įvairius rodmenis, juos pagal reikalavimus užrašo ir perduoda tiems, kam ši informacija būtina – tai gali būti ir sinoptikai.

„Informaciją siunčiame sinoptikams ir jie gali operatyviai reaguoti, išsiųsti pranešimus žmonėms, kad vyksta tam tikri reiškiniai. Pavyzdžiui, buvo viesulas. Turėjome nuvažiuoti, įvertinti, koks tai reiškinys – įvykio vietoje labai lengva atpažinti: viesulas po savęs viską palieka labai netvarkingai, medžiai išvartomi į visas puses, o škvalo atveju – medžiai gula į vieną pusę“, – aiškina meteorologė ir priduria, kad tokių reiškinių prognozuoti neįmanoma: Lietuvoje jie labai lokalūs, apimantys nedidelę teritoriją.

Jos teigimu, staigus atšalimas, plikledis ir sniegas keliuose – taip pat ekstremalios situacijos: žmonės tam nebūna pasiruošę. „Tai nėra stichinis hidrometeorologinis reiškinys – jis pasitaiko dažnai. Nors prognozėse žada minusinę temperatūrą naktį, niekas nepagalvoja, kad bus plikledis, visi išvažiuoja laiku, nors reiktų anksčiau. Paskui matai, kad ir kelininkai buvo nepasiruošę, nes nesitikėjo... O meteorologai visada turi būti pasiruošę“, – sako V. Kazlauskienė.

Šiaulių meteorologijos stoties vadovė sako, kad, žinant temperatūrą, slėgį įvairiuose pasaulio taškuose, į kurią pusę slenka tam tikros oro masės, galima nustatyti ateities prognozę. „Be dabarties – nežinosime ateities“, – įsitikinusi ji.

Jos teigimu, norint sužinoti ateitį, galima vadovautis ir senolių prietarais – tačiau tikrai ne visais. Pavyzdžiui, sakoma, kad jei kregždės skraido pažeme, bus lietaus. „Prieš lietų padidėja santykinė oro drėgmė ties žemės paviršiumi ir padaugėja vabalų. Ryšys tikrai yra“, – aiškina pašnekovė ir priduria, kad kai kurie trumpalaikiai prietarai yra logiški, tačiau ilgalaikiais kliautis neverta.

Bendradarbiavimas

Meteorologijos stotis bendradarbiauja ne tik su sinoptikais: itin svarbi darbo dalis – užtikrinti vietinių įstaigų poreikį. Užfiksuoti duomenys svarbūs ir policininkams, ir ugniagesiams, ir kitiems specialistams.

Pavyzdžiui, radus yrantį kūną, užfiksuoti duomenys gali padėti nustatyti mirties laiką. Be to, jei vairuotojai, norėdami išvengti nuobaudų, nurodo, kad kelyje buvo plikledis ar švietė akinanti saulė, tokia informacija gali būti greitai patikrinama. Viktorija pasakoja, kad dėl tokio atvejo yra dalyvavusi ir teisme. O didelių gaisrų atvejais ugniagesiams būtina žinoti vėjo kryptį ir greitį, kad pasirinktų pavėjinę pusę ir išvengtų dūmų.

„Kai vyksta statybos, rangos sutartyse būna nurodomas darbo terminas, tačiau dėl netinkamų oro sąlygų tam tikromis dienomis dirbti neįmanoma. Tada kreipiamasi į meteorologijos stotį, kad patvirtintų, ar tuo metu galėjo būti tokios sąlygos. Mūsų tarnyba išduoda pažymą, kad, pavyzdžiui, tomis dienomis buvo stiprus vėjas, todėl aukštalipiai negalėjo dirbti dvi savaites. Remiantis tomis pažymomis, pratęsiamos darbo sutartys be jokių baudų“, – pasakoja meteorologė.

Tačiau viena pagrindinių sričių, kur naudojami meteorologų surinkti duomenys, – vykdomas valstybės monitoringas: daug metų stebint duomenis, galima pasakyti, ar ir kaip keičiasi klimatas, kaip jis kito įvairiais laikotarpiais.

Du džiaugsmai

Darbas Šiaulių meteorologijos stotyje Viktorijai labai patinka – ypač rytais. „Kai eini į meteorologinę aikštelę ir pamatai patį dienos gimimą. Ne visada rytai būna tokie nuostabūs, bet tikrai dažnai pasitaiko labai gražių, rudenį pasipuošusių rasa ir voratinkliais, žiemą – šerkšnu, šarma. Aplink meteorologinę aikštelę nėra daug namų, ten nemažai gamtos ir gražios pievos. Nuostabūs saulėtekiai už Talkšos. Darbas turi tokį privalumą – pamatau šiuos rytus, nuostabius ir skirtingus. Dažnai pagalvoju: visi miega, o aš turiu galimybę tai pamatyti. Ir dar man moka už tai“, – šypsosi meteorologė.

Kitas jos darbo džiaugsmas – daugybė optinių reiškinių danguje. V. Kazlauskienė prisipažįsta, kad, prieš įsidarbindama meteorologijos stotyje, greičiausiai nebuvo mačiusi nė vieno, išskyrus vaivorykštę. „O čia pamačiau ir supratau, kad jie gana dažni: halai, Mėnulio vainikai, Šiaurės pašvaistės, sidabriškieji ir kiti debesys, – vardija pašnekovė. – Labai gražu.“