Meškos – dažnesnės viešnios Lietuvoje: tai siejama su atsikuriančia populiacija, sutrikdytu judėjimu

Per penkis 2025-ųjų mėnesius Lietuvos pasieniečiams dažniau pastebint ruduosius lokius nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, specialistai tai sieja plačios stebėjimo sistemos įrengimu bei į šalį atsikuriančia nuolatine šių gyvūnų populiacija.

Kaip skelbė Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT), pasieniečiai pastaruoju metu ruduosius lokius, paprastai vadinamus meškomis, ne kartą matė Varėnos, Švenčionių, Vilniaus rajonuose ar ties jais.

Praėjusią savaitę Kapčiamiesčio užkardos pasieniečiai fiksavo iš Baltarusijos į Lietuvą Nemunu atplaukiančią mešką. Paskutinę gegužės savaitę kartą meška pastebėta iš Baltarusijos traukianti į Lietuvą Čepkelių rezervate ir kartą – iš Lietuvos prieinanti prie fizinio barjero Šalčininkų rajone ir pasukanti atgal į šalies gilumą.

VSAT atstovas Giedrius Mišutis BNS teigė, kad šiemet Baltarusijos pasienyje meškos buvo fiksuotos bent penkiskart, daugiausia – gegužę.

Pernai per penkis mėnesius pasieniečiai sako suskaičiavę du tokius atvejus, bet pabrėžia, kad jų galėjo būti daugiau.

VSAT oficialiai neveda pastebėtų meškų statistikos, o informacija apie gyvūnų migracija dalijasi, nes tai įdomu visuomenei.

„Apie tikslumą labai sudėtinga būtų pasakyti, nes meškos pasirodymas nėra neteisėto migranto pasirodymas, kuris ir į statistiką patenka, ir fiksuojamas, ir dokumentuojamas. (...) Tai yra įdomu, dabar nemažai kalbama viešojoje erdvėje apie tas meškas“, – sakė G. Mišutis.

Neoficialaus Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) meškų žemėlapio duomenimis, šiemet 17 kartų meškos Lietuvoje nufilmuotos, užfiksuoti jų pėdsakai arba ekskrementai. Pernai meškos ar jų ženklai fiksuoti 19 kartų.

„Pagaliau grįžo meškos į Lietuvą“

Valstybinio Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos vadovas Linas Balčiauskas dažną meškų fiksavimą, viena vertus, sieja su nedidele meškų populiacija, nuolat gyvenančia Lietuvoje.

„Pas mus vis dėlto pagaliau grįžo meškos į Lietuvą. Šiuo metu niekas tiksliai nepasakys, kiek jų yra, bet nuo penkių iki dešimt yra. Dabar jau galima sakyti, kad tai nuolatinė populiacija“, – BNS sakė mokslininkas.

„Antra priežastis – dėl žmonių migracijos problemų pasieniečiai aktyviau stebi ir aparatūra fiksuoja tai, ko jie patys gal ir nematytų“, – pridūrė jis.

L. Balčiūno vertinimu, Lietuvoje meškos nuolat gyvena jau dešimt metų, prieš tai apie du dešimtmečius jos atsitiktinai užklysdavo ir išeidavo. Tačiau didesnė šių gyvūnų migracija, pasak mokslininko, dabar įmanoma iš Latvijos nei iš Baltarusijos.

„Daugiausia šansų, kad pas mus yra latviškos meškos, nes iš Baltarusijos joms dabar nelabai kur yra praeiti per aptvertą sieną. O Latvijoje jų padaugėjo, ten yra 50–80, (...) jos daug juda ir ateina pas mus, randa kur pasilikti ir pasilieka“, – teigė ekologas.

Pasak jo, sąlygos Lietuvoje gyventi yra pakankamai tinkamos.

„Gal kiek per didelis trikdymas kai kuriuose miškuose, bet yra dar pakankamai didelių miško masyvų, peržiemoti yra kur, mitybinė bazė puiki, viskas tvarkoj. Tiesiog istoriškai susiklostė, kad kažkuriuo metu jos buvo išnaikintos, dabar palengva grįžta“, – sakė L. Balčiūnas.

„Jų Lietuvoje niekada nebus šimtais, nes nėra tokių ekologinių sąlygų. Latvijoje žymiai geresnės, nes ten didesnis miškingumas“, – pridūrė mokslininkas.

Sutrikdytas meškų migracijos takas

Stambiuosius plėšrūnus tyrinėjantis biologas, nevyriausybinio Ekosistemų apsaugos centro vadovas Petras Adeikis BNS įvardijo tris galimas priežastis, kodėl pastaruoju metu Baltarusijos pasienyje meškos matomos dažniau.

„Daugėja galimybių matyti: medžiotojai prisistatė gyvūnų stebėjimo kamerų, praktiškai kiekvienoje šėrykloje pakabinta, pasienyje buvo įrengtos kameros. Anksčiau tiek jų nebuvo, pasieniečiai stebėdavo tik aktualias atkarpas“, – pažymėjo P. Adeikis.

Dar viena galima priežastis – įrengtas fizinis barjeras, kuris trikdo meškų migracijos taką.

„Lokys taip kaip vilkas ar lūšis teritorijos neturi, tad jie migruoja, ir labai toli, šimtus kilometrų. (...) Anksčiau matydavome, kaip meška pereina per Lietuvą ir iš šalies išeina. Dabar paprasčiausiai ji nebegali praeiti, nes ten atsirado tvora“, – sakė P. Adeikis.

Biologas taip pat svarstė, jog meškų populiacija Lietuvoje didėja, bet pabrėžė, kad to negalima tiksliai žinoti, nes iš esmės neatliekama šių gyvūnų stebėsena.

P. Adeikis dvejojo, ar Lietuvos ekosistemos tinkamos gyventi meškoms teigdamas, kad šalyje nėra tokių miško masyvų, kokius turi Baltarusija ar Latvija, praktiškai visuose Lietuvos miškuose „žiemą vasarą vyksta ūkinė veikla“.

„Reikia atlikti monitoringą, sužiūrėti, kiek tų rudųjų lokių. (...) Kaip jie elgiasi Lietuvoje turime žinoti, nes, sutikime, kad rudasis lokys žmogui yra šiek tiek pavojingesnis už gervę“, – ironizavo biologas.

Jis pridūrė, kad meškų žymėjimas ir stebėjimas turėtų būti Aplinkos ministerijos prioritetas, tam reikėtų skirti finansavimą.

Meškų aktyvumas nekelia grėsmės, didieji plėšrūnai – naudingi

Aplinkos ministerija BNS pateiktame komentare nurodė šiuo metu nesant duomenų, kad meškų aktyvumas Lietuvoje keltų tiesioginę grėsmę biologinei įvairovei ar žmonių saugumui.

Kaip pažymėjo ministerija, didžiųjų plėšrūnų sugrįžimas į ekosistemas bei poveikis biologinei įvairovei yra teigiamas ir pagrįstas mokslo, nes didieji plėšrūnai subalansuoja pusiausvyrą mitybinėse grandinės.

„Pavyzdžiui, pernelyg didelės kanopinių žvėrių populiacijos, kurioms nepadaro poveikio didieji plėšrūnai, neigiamai veikia miško ekosistemą, joje neišlieka ir nesiformuoja nauja miško karta dėl nuolatinio jaunų medelių nuskabymo. Todėl miškininkai iškertamus miško plotus priversti atkurti dirbtinio želdinimo būdu, o tokios kilmės miškai yra ne tokie atsparūs ligoms, sausroms ir audroms“, – teigiama komentare.

Be to, didžiųjų plėšrūnų buveinėse yra keliskart mažiau vidutinio dydžio plėšriųjų žvėrių – mangutų, lapių, audinių.

„Sumažėjus vidutinių plėšrūnų, kurie yra pagrindinė ant žemės perinčių miško paukščių nykimo priežastis, atsigauna kurtinių ir tetervinų vietinės populiacijos. Taigi, didžiųjų plėšrūnų sugrįžimas iš esmės yra sveikintinas reiškinys gamtoje“, – nurodė ministerija.

Ji pataria pastebėjus mešką išlaikyti saugų atstumą, nebandyti prie jos artėti ir nedaryti staigių judesių.

Rudasis lokys įtrauktas į Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą ir įrašytas Lietuvos raudonojoje knygoje.

Jos duomenimis, lokių populiacija šalyje pradėjo nykti juos ėmus persekioti kaip naminiams gyvūnams žalą darančius plėšrūnus, daug lokių išnaikinta dėl miškų kirtimo XVII–XVIII amžiais.

Knygoje pateikiamais gamtininko Tado Ivanausko duomenimis, paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883-aisiais Musteikos kaime, Varėnos rajone.

„Dar 50 metų ir meška turbūt nebebus Raudonojoje knygoje“, – pažymėjo L. Balčiauskas.

P. Adeikio manymu, kalbėti apie meškos išbraukimą iš Raudonosios knygos per anksti.