Mes savyje žudome ne tik jaukius senelius

Aleksandro Špilevojaus, „Auksiniu scenos kryžiumi“ už spektaklį „Bagadelnia“ įvertinto pjesės autoriaus ir režisieriaus, interviu – lyg nuotykių filmas. Jo veikėjai – ir hipiai, kazokas, Džimis Morisonas, žydai, jaukus bandelėmis kvepiančios močiutės glėbys, ir net nusikaltėlio Romo Zamolskio bendrininkas, nukreipęs į tuomet dar 13-metį Aleksandrą ginklą. Pastarojo įvykio režisierius net dorai nebepamena – jo gyvenime buvo daugiau ir stipresnių patirčių, dabar prasiveržiančių režisūriniais sprendimais.

„O Dieve, koks tai kryžius“

Šiemet Valstybiniame Šiaulių dramos teatre režisieriaus ir pjesės autoriaus A. Špilevojaus spektaklis „Bagadelnia“ nuraškė aukščiausią apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“. Režisieriui šie metai produktyvūs ir kituose šalies dramos teatruose: Vilniaus mažajame teatre jis žiūrovus pakvietė į spektaklį „12 gramų į šiaurę“, sukurtą su elektroninės muzikos grupe BLACK WATER, ką tik baigė teatro sezoną „Menų spaustuvėje“ spektakliu „Neišmoktos pamokos“.

– Atrodo, kad jus užklupo tikras aukso amžius?

– Šiek tiek liūdna tai girdėti. Po „kryžiaus“ buvo laikotarpis, kai nelabai gerai jaučiausi. Na, juk būna laikotarpių, kai jautiesi vienišas, prislėgtas, nėra gera, o girdi iš aplinkinių, kad išgyveni aukso amžių. Tada galvoji, jei jau man taip negera šiame žmonių vadinamame mano aukso amžiuje, tada net baisu pagalvoti, kas bus, kaip bus bloga, kai jis praeis. Labai tikiuosi, kad man gyvenime užteks proto, sąmoningumo nesurišti savo laimės rodiklio su sėkme teatre. Gyvenimas neapsiriboja teatru, yra labai daug gražių dalykų už jo. Taip, dabar labai produktyvus metas, bet gal tada, kai pamatysiu gimsiančius anūkus, man bus pats laimingiausias gyvenimo laikotarpis ir to negalėsiu palyginti su jokiais „kryžiais“.

– Juk „kryžius“ turi ir kitą – ne vien džiaugsmo – reikšmę.

– Tikrai taip. Kaip tik tuo metu, kai gavau „Auksinį scenos kryžių“, rašiau pjesę spektakliui „12 gramų į šiaurę“. Ir kaip tik tuo metu, kaip ir kiekvieną kartą rašant pjesę, patyriau kančių. Galvojau: o Dieve, koks tai kryžius. Už ką? Negaliu išspręsti elementariausių dramaturginių dalykų. Ir tas apdovanojimas nei pridėjo jokio pasitikėjimo, nei padėjo. Tada supranti, koks tai kryžius…

– Bet spektaklyje „Bagadelnia“ taip jaukiai ir su tokia meile pasakojate apie žmones, esančius jau dangaus prieangyje, kad atrodo, jog labai mylite senukus su „žąsų kojelėmis“ aplink akis?

– Aš myliu žmones. Ir senyvus, ir nesenyvus. Tam tikra prasme spektaklio senukai – suneštiniai. Tai portretai, kuriuos man pasiūlė, papildė savo istorijomis, įžvalgomis patys Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriai arba kuriuos sutikau senelių globos namuose. Tai nėra tikroji dokumentika arba tik mano sutikti žmonės ir jų istorijos. Todėl yra labai brangu, kad su manimi buvo pasidalyta savo istorijomis. Jaučiausi taip, lyg būčiau sugrįžęs į savo vaikystės namus, pilnus meilės. Tokius, kuriuose prie pusryčių stalo rūpinamasi, kad būčiau sveikas, gyvas, kūrybingas. Tikrai – negalėjau neįsimylėti Šiaulių aktorių ir senelių namų gyventojų.

– O ko jūs ėjote į senelių namus?

– Buvo du pagrindiniai dalykai. Man apskritai įdomūs žmonės, kurie gyvena izoliacijoje, savo mažame pasaulyje. Man buvo įdomu, ar jie paklūsta mūsų civilizuoto pasaulio taisyklėms, ar ten irgi susidaro hierarchijų piramidės. Buvo įdomios įvairios amžiaus grupės. Pavyzdžiui, jūreiviai, kai išplaukia keliems mėnesiams – ten irgi savas pasaulis, savos taisyklės. Savanoriavau ir nepilnamečių kolonijos socializacijos centre – ten dar kitas pasaulis. Ne tiek dėl teatro, kiek dėl savęs siekiau pasisemti tam tikros išminties, pasižiūrėti, kaip gyvena žmonės, užauginti nebūtinai postmoderniame humaniškame pasaulyje. Buvo įdomu, kaip jie mato besikeičiantį pasaulį, baigiantis gyvenimo distancijai, kaip jie paleidžia dalykus, kurie mums atrodo tokie svarbūs: mados tendencijos, šalies prezidento rinkimai, aktualijos, filosofinės ir religinės pažiūros. Jie jau nebesiplėšo ir nešvaisto savo gyvenimo smulkmenoms, dėl kurių mes kartais per daug išgyvename. Į save ir pasaulį kartais įdomu pasižiūrėti iš kitos perspektyvos.

Pats pabuvojo dangaus prieangyje

– Jūsų vardas prieš 16 metų skambėjo labai garsiai – einantį į mokyklą jus pagrobė ir 16 val. įkaitu laikė nusikaltėlio Romo Zamolskio bendrininkas Virginijus Savickis. Ta spalio 9-oji galėjo būti paskutinė gyvenimo diena. Pabuvojimas dangaus prieangyje turėjo įtakos tam, kad tapote režisieriumi?

– Kiekvienas mes turime istorijų, kai buvome pusantros kojos dangaus prieangyje. Nenorėčiau grįžti prie šių vaikystės patirčių – nelaikau to įvykio kertiniu, pakeitusiu mano gyvenimą. Esu tikras, kad visi sutikti žmonės, įvykiai palieka pėdsaką. Šis įvykis yra tik vienas iš daugelio, nutikusių mano gyvenime. Jau jį paleidau ir apie jį primena tik tokie klausimai. Žmonės, su kuriais susipažįstu, jei patikrino mano biografiją internete, nedrąsiai sako, kad jau porą savaičių nori, bet nedrįsta paklausti. Tada tik ir prisimenu. Nebandau nuo to dirbtinai pabėgti, užmiršti, sureikšminti. Priimu kaip duotybę. Tiesiog taip nutiko. Bet mano gyvenime ir be šio įvykio nutiko daug labai gražaus, labai skaudaus, kas taip pat formavo mano asmenybę.

– „Bagadelnios“ pasižiūrėti dažniausiai ateina senjorai, bet ar būtent jaunimas neturėtų jo pamatyti? Kad suprastų, kad kol senyvi žmonės nežiūri į veidrodį, širdyje yra pašėlę hipiai?

– Labai noriu, kad jauni žmonės ateitų. Vyresni, žinoma, ateina, nes vaidina vyresnės kartos mylimi Šiaulių aktoriai. Neturėjau tikslo sukurti spektaklio tik jaunimui, bet jaunimo labai laukiu. Tai galėtų būti labai gražus skirtingų kartų žiūrovų susitikimas teatre. Kai pamatau jauną veidą spektaklyje – labai labai džiaugiuosi.

Aš suprantu, ką priima vyresni žmonės, ko ne. Bet jauni žmonės juos turi irgi pamatyti – tą hipiuką su suktine, turintį apie ką papasakoti, ką perduoti. Nuo pirmų susitikimų su senoliais tikrojoje „bagadelnioje“, jau supratau, kad jie, nors ir sergantys, silpni, yra tie patys jauni žmonės, tik nunešiotuose kūnuose. Bet, o Dieve, kiek jie turi išminties... Paprastos, išlengvinančios išminties, priverčiančios visiškai kitomis akimis ir į save pažiūrėti.

– O kokie buvo jūsų seneliai?

– Turiu nuostabią močiutę, kuri atvažiavo pas mus į Panevėžį gyventi, kai man buvo vos penkeri. Mano visi giminės gyvena giliai Rusijoje. Kelionė pas juos – dvi paros traukiniu. Didžiulis nuotykis. Mamos mama tapo mano viskuo: aukle, mama, tėčiu, nes tėvai išsiskyrė, mama daug dirbo, kad išlaikytų šeimą. Močiutė buvo tas žmogus, kuris gamina valgyti, barasi, tikrina namų darbus, guodžia. Ji man ir pasakas sekė, ir turėdavo klausytis mano pirmųjų istorijų, kai, būdamas mažas, smalsus berniukas, pradėjau susipažinti su automobiliais. Jos jai buvo visiškai neįdomios, bet ji klausėsi.

O Rusijoje turėjau du labai įdomius senelius. Vienas buvo visiškas gamtos žmogus, save laikė kazoku. Buvo kalvis, pasigamindavo „šaškę“, kazoko ginkluotę. Jis buvo medžiotojas ir kartu į namus parsinešdavo gydyti visokių sužeistų gyvūnų. Tai lapiuką, tai vilkiuką, dar ką. Išgydydavo ir paleisdavo. O kitas senelis turėjo motorolerį. Man nuo vaikystės motociklai ir motoroleriai labai patiko. Net nepaisanto to, kad galiausiai jį, važiuojantį motoroleriu, nutrenkė girtas vairuotojas... Ir man tie seneliai lyg kokie pasakų herojai išliko atminty.

– O stebėdamas mūsų kartą, kai viską gauname pagamintą, iškeptą, pasiūtą, kai į gamtą nebeišeiname, nes bijome erkių, nemanote, kad žudome savyje tuos ateities jaukiuosius senelius ir močiutes?

– Natūraliai į tai bandau žiūrėti. Nes ir mūsų seneliai turbūt savyje žudė savo senelius. Mes savyje žudome savuosius. O mūsų anūkai žudys savyje mus. Laikas eina, keičiasi mados, mąstysena, pasaulėžiūra, filosofija. Taip jau yra. Aš irgi tam pasiduodu su visa savo karta, laikas tai diktuoja. Ir tokiu būdu einame visos planetos sunaikinimo link. Planeta mus, matyt, pati išvalys ir toliau gyvuos. Gal tai natūralūs ciklai? Dar kelios kartos ir galbūt mūsų nebeliks. O planeta? Ji galingesnė ir išmintingesnė už mus. Atsišviežins ir paleis naują civilizacijos ratą.

„Jei įsimyliu, tai visam gyvenimui“

– Spektaklyje palietėte ir homoseksualumo temą? Išgirdote tokių istorijų senelių namuose?

– Tam tikri šios istorijos elementai tikrai atkeliavo iš senelių namų, bet fantazija leido ją išplėtoti iki dramaturginės linijos. Manau, kad šiandien ši tema tebėra aktuali mūsų šalyje. Ji kelia konfliktų, bet konflikto nereikia bijoti. Nes tik konfliktas, kartais net provokacija kaip niekas kitas sukuria dialogą. Manau, kad ateis tas metas, kai ši tema nebebus aktuali. Bet iki tol tas ratas – normalu ar nenormalu – apsisuks tikriausiai kokius tris kartus.

Aš pats esu rusas, kuris su šeima gyveno Panevėžyje. Ten buvo pastatyti penki namai specialiai rusų kareiviams. Kai griuvo Sovietų Sąjunga ir atkeliavo laisvės banga, daugelis išvažiavo, o mes likome. Patyriau tam tikro spaudimo, kad esu rusas. Todėl suprantu, kokį spaudimą patiria žmonės dėl to, kad yra homoseksualūs. Galiu juos suprasti.

– „Bagadelnioje“ pateikiama istorija, kaip Žagarės gyventojai perduodavo žydams maisto: įdėdavo cepeliną į kojinę ir „ragatke“ sviesdavo į geto teritoriją.

– Kiekvienas šios istorijos žodis – autentiškas. Labai žinomas Lietuvos dainininkas, galbūt vienas iškiliausių šalies žmonių, kilęs iš Žagarės, man ją papasakojo. Nė kiek istorijos nepagražinau. Monologas – šifruotė iš diktofono. Jis – grynoji dokumentika.

– Labai įdomiai spektaklyje plėtojama santykio su Dievu tema. Koks jūsų santykis su Dievu?

– Vienas sudėtingesnių klausimų. Jis kažkur šalia manęs. Ir klausimas, ir Dievas. Man tai viena svarbiausių temų. Augu, senstu, bet kartu su manimi nauji klausimai gimsta. Aš ieškau.

– O kas sieja jus su Džimiu Morisonu, grupės „The Doors“ lyderiu, kuris pasirodo spektaklyje ir kurio muzika skamba?

– Žinojau pagrindinius jo kūrinius, bet tikrąją meilę įkvėpė patys Šiaulių dramos teatro aktoriai. Sigitas Jakubauskas yra prisiekęs Dž. Morisono mylėtojas. Pradėjus ieškoti teisybės spektaklio herojų gyvenime, Sigitas pasakė, kad senus žmones, kai buvo jauni ir atrado svarbius dalykus, kažkas formavo. S. Jakubauskas jaunystėje buvo atradęs „The Doors“ ir atnešė man Morisono poezijos knygelę. Jis buvo ir poetas, ne tik roko muzikantas. Norėjo būti žinomas kaip poetas. Kai pamatė, kad tapo žvaigžde gražuoliuku, madingu, naikino kūną fiziškai – tyčia priaugo daug svorio. Sakė, kad nieko blogo būti nemadingam ar negražiam. Svarbu yra tai, ką žmogus daro, o ne kaip atrodo. Dž. Morisono biografijoje radau daug dalykų, kurie mane ugdė, ir visa tai vyko spektaklio statymo metu. Jo poezija, muzika buvo artima tam, apie ką norėjome kalbėti spektaklyje. Man buvo ypač svarbus ir jo santykis su senosiomis kultūromis, šamanizmu, psichodeliniu pasauliu, hipnotizuojantys ir vedantys į transą jo muzikos ritmai ir melodijos, primenančios lietuviškas sutartines ir indėnų giesmes – ikaras.

– Atrodo, kad Šiaulių dramos teatrą ir aktorius jau įsimylėjote? Kursite čia ir toliau?

– Tikrai taip. Išsiskirdamas su teatro žmonėmis, aktoriais, kalbėjau, kad būtų labai gera grįžti. Manau, nereikės laukti mano senatvės. Man buvo užsiminę apie grįžimą ir kūrybą su jaunesne karta, bet nemeluosiu – labai pamilau tuos, su kuriais dirbau „Bagadelnioje“, tad jei grįžčiau, norėčiau kurti ir su jais. Aš jei jau ką įsimyliu, tai visam gyvenimui. Kai įsimylėjau savo žmoną 11-oje klasėje, tai taip ir tebekeliaujame kartu.