Merkinėje atidaryta paroda „Laikas dailei“

Dažai išpilti ant paminklo ir dažai panaudoti kuriant paveikslą – koks tarp jų skirtumas? – nuskambėjo menininko ir mokytojo Vytauto Černiausko žodžiai, sausio 30 d. Merkinėje, Šalcinio dailės galerijoje, išskirtinio šiltumo ir grožio parodos „Laikas dailei“ atidaryme. Čia savo darbus pristatė Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos suaugusiųjų mokinių dailės darbų paroda.

Tik treti metai mokykloje veikia neformali dailės dalyko suaugusiųjų ugdymo programa, juos moko: Varėnoje – Valdemaras Šemeška ir Marijus Baukus, Merkinėje – Rūta Lesniauskienė, šis tas ir nuveikta. Tai jau ketvirtoji paroda, bet kartu ir pirmoji jungtinė, išskirtinė savo technikų ir temų įvairove, darbų ir dalyvių, kurių virš dvidešimties, gausa.

Šiltumo ir grožio pilna paroda, ne vien tik dėl joje pristatomų darbų, bet ir dėl joje susirinkusių žmonių – tarsi į beveik sausakimšą salę atsinešusius tos nežiemiškai šiltos ir saulėtos dienos šviesą. Nedažnai šiais nerimo ir protesto laikais pamatysi vienoje vietoje tiek šviesių veidų. Tai apie šiuos žmones, surandančius kasdienybėje laiko dailei, merkiniškių mokytojos Rūtos mintys iš parodos pristatymo teksto.

„Kartą į savaitę, vakare susiburia įvairių profesijų ir amžiaus žmonės, palikę namuose savo rūpesčius ir buitį. Anot jų pačių – sužinoti, pabandyti, įgyti daugiau patirties spalvų pasaulyje, atrasti savyje drąsos kūrybai, laisvai saviraiškai, o tuo pačiu ir pabendrauti su bendraminčiais. Tai žmonės, kurie susikaupę, įsigilinę stebi, ieško, ir kiekvienas savaip spalvomis, štrichais, formuodami erdvines kompozicijas dėlioja savo mintis, pojūčius. Tai, galbūt, Jūsų draugai, bendradarbiai, kaimynai, tai galbūt žmonės, kuriuos jūs sutinkate gatvėje ar jų darbo vietose.“ Pridurčiau, kad tai ir drąsūs žmonės, nepaisantys, ką kiti pasakys ar pagalvos, o tokių „ekspertų“ tikrai netrūksta, nebijantys ir parodyti savo eksperimentus bei pabandymus kitiems.

Nesu menotyrininkas, kad vertinčiau darbų atlikimo technikas, koloristikos ir kompozicijo subtilybes, bet išlieka tas visaapimantis jausmas, kad tai yra gerai. Tai patvirtino ir dailininko Valdemaro Šemeškos žodžiai, kad ši paroda darbų gausa jam primena pirmąsias XX a. pradžios lietuvių dailės parodas, kai visi sunešė viską, ką gebėjo. Visos pradžios yra panašios, todėl linkiu ilgo ir kūrybingo gyvavimo mūsų grupelėms, kurias jau jungia daug daugiau, nei tik pomėgis kūrybai. Įdomu ir tai, kad daugumos „peraugusių“ mokinių vaikai taip pat mokosi ar mokėsi dailės mokykloje. Tai kaip patarlės „obuolys nuo obels netoli rieda“ atvirkštinis variantas.

Šita suaugusiųjų mokymo programa neatsirado iš niekur ir be pastangų. Dailės mokyklos direktorė Renata Bakulienė kuklinosi sakydama, kad mokykla tik rinko malkas tam lauželiui, kuris tik po ilgų pastangų įsiplieskė. Todėl, ko gero, nesuklysiu visų, kurie dabar šildosi prie šio lauželio, vardu padėkodamas dailės mokyklai ir jos mokytojams ir palinkėdamas, kad jos įvairaus amžiaus mokinių gretos tik gausėtų ir parama jos veiklai tik didėtų. Nepamirškime, dažus galima naudoti įvairiai – išniekinant paminklus arba kuriant grožį. O paroda Merkinėje, Šalcinio dailės galerijoje veiks du mėnesius, kviečiu užsukti ir pasidairyti.

Parodos atidarymo metu nuotaikinga programa džiugino Varėnos kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Rūta“, vadovė Daiva Selevičienė ir Varėnos kultūros centro mišrus kvartetas, vadovas Kęstutis Breidokas. Parodos esmę ir prasmę pristatė Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos direktorės pavaduotoja, mokytoja Dalia Šemeškienė-Kleponytė.