Meras Artūras Margelis su žmona Lina: „Mūsų šeimos laivas per 30 metų nekeitė kurso ir nepatyrė katastrofų“

Kai su rajono savivaldybės meru Artūru Margeliu šįkart, kaip ir kasmet metų pabaigoje, susėdame tradicinio interviu apie praėjusių metų darbus, apie svarbiausius įvykius rajone, kurie turėtų lemti mūsų krašto ateitį daugeliui metų į priekį, pokalbyje dalyvauja ir jo žmona Lina – rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja.

Taip buvome susitarę iš anksto, mat šie metai Margelių šeimai taip pat buvo reikšmingi, jubiliejiniai – jie atšventė 30 metų bendro gyvenimo sukaktį. Jaunos, šiandien rajone besituokiančios šeimos tokio jubiliejaus reta sulauks, nes savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus pateikiami duomenys liudija, jog kasmet ištuokų rajone vis daugiau ir daugiau. Todėl rajono vadovas vis dažniau, net savivaldybės administracijos darbuotojų pasitarimų metu, prabyla apie šeimą – šeimos, ypač tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, kartų ryšius, besikeičiančias šeimos tradicijas, pagarbą ir vyresniųjų šeimos narių nuomonės išklausymą. Cituoja savo perskaitytus mokslo žmonių straipsnius, iš kelionių po pasaulį sugrįžusių žmonių pastebėjimus. Vėliau tarsi pasiteisina: gal aš čia ir nelabai apie tiesioginius jūsų darbus, bet tai irgi labai svarbu, nes nuo to priklauso visų, o svarbiausia – mūsų vaikų ateitis...

Pirmasis klausimas Linai ir Artūrui Margeliams – tradicinis. Apie sėkmingos šeimos receptą.

– Kaip pavyko nugyventi drauge tuos 30 metų, ar dažnai šeima išgyveno santykių krizes? Kokie buvo drauge nugyventi metai – ramūs, tylūs kaip užutekyje? Ar audringi – kaip atviroje jūroje?

Lina Margelienė. Niekada neanalizavau mūsų šeimos gyvenimo, niekada negalvojau, kokie tie metai buvo – nei anksčiau, po penkerių bendro gyvenimo metų, nei dabar, kai kartu jau praleidome tris dešimtmečius. Gal per įtemptai gyvenom – nebuvo laiko mąstyti, kaip gyvenam: ar teisingai, ar laimingai. Viskas lėkė ir pralėkė. Manau, kai žmonės panašūs, kai turi vienodus požiūrius į tam tikrus reiškinius, viskas savaime išsisprendžia. Nesakau, kad nebuvo mūsų šeimoje dūmų – visko buvo ir visko yra. Pasiginčijam, ir, pripažinsiu, labai sunku yra vienas kitam nusileisti. Bet tie trumpalaikiai konfliktai kažkaip savaime išsisprendžia. Kaip ir kiekviena ilgus metus kartu nugyvenusi šeima turim visko: ir dūmų, ir vanilinių dienų.

Artūras Margelis. Tačiau galutinį sprendimą vis tiek kažkas turi priimti. Juk du pilotai vienu metu lėktuvo nevaldo, kad ir kokia darni komanda bebūtų. Manau, kad šeimoje yra funkcijų, kurias kai kas šiandien bando ignoruoti, vis kalbėdami apie lygias vyrų ir moterų galimybes. Bet taip nėra. Genuose yra užkoduota informacija apie funkcijas, ką vyras ir ką moteris turi daryti šeimoje. Tačiau visa Europa šiandien pasuko priešingu keliu, prieš gamtą. Moterys eina sunkių fizinių darbų dirbti, šeima joms nėra labai svarbi, jos neturi kada gimdyti ir auginti vaikų. Viskas pajungta vienam tikslui – uždirbti daugiau pinigų. Dėl to kenčia demografinė situacija. Šiais klausimais mes ir šeimoje pasiginčijame. Ir ne visada prieiname prie tos pačios nuomonės. Bet esu už tai, kad kiekvienas žmogus ją gali turėti.

– Jau ketvirta kadencija esate renkamas savivaldybės meru. Be to, į politiką nuėjote dar anksčiau – kiek prisimena rajono žmonės, buvote ir vienas rajono Sąjūdžio vadovų, ir partijos lyderis. Ilgametis vadovas, ko gero, lyderio pozicijų neužleidžia ir šeimoje?

Lina Margelienė. Tikrai nesijaučiu nei ignoruojama, nei prispausta, negalinti sau leisti daryti tai, ką sumanau. Tačiau manau, jog sprendimus kiekvienas mes savo šeimoje priimame pagal nerašytas šeimos taisykles, pagal tam tikras sritis: jei tai buitis – tai mano kompetencija, jei strateginiai šeimos klausimai – tai jau Artūro sritis. Jau minėjau, kad sunkiai vienas kitam nusileidžiame, tačiau namuose yra dalykų, dėl kurių manęs niekas nemoko ir nenurodinėja. Esu laisvas žmogus planuoti savo atostogas kaip tinkama, savo laisvalaikį, nes Artūras jo labai mažai turi. Jo atostogos prasideda su didžiausiu metų darbymečiu kaime, su derliaus nuėmimu. Dalį savo atostogų darbui Vartuose, Artūro tėviškėje, skiriu ir aš. Apskritai kaimas man labai patinka. Net ir dabar, kai temsta anksti, kai darbų kaime nėra, mes po darbo labai dažnai važiuojame į Vartus. Žinoma, ten šiuo metu nieko nėra, niekas negyvena. Ten – daugiau mūsų vasaros rezidencija. Tačiau savaitgaliais net ir žiemą aš čia labai gerai jaučiuosi – pasileidžiu šunį ir išeinu į laukus. Man ten toks grožis... Galva pailsi nuo savaitės darbų, nuo problemų, nes mūsų Socialinės paramos skyriuje jų tikrai niekada netrūksta, jos nepabaigiamos ir, kol mūsų visuomenė yra tokia, niekada neišsprendžiamos.

Artūras Margelis. Vertini situaciją ir priimi sprendimus. Nėra jokio išankstinio susitarimo, kuri namų problema yra mano, kuri – Linos, viskas savaime yra aišku, juk tiek metų kartu nugyvenom... Pastaruoju metu aš paskaitau mokslininkų, kurie gilinasi į šeimos santykius, mintis. Neseniai akis užkliuvo už žymaus švedų mokslininko, knygų autoriaus Davido Eberhardo teorijos. Jis aštriai kritikuoja šiuolaikines auklėjimo normas ir yra įsitikinęs, jog šiuolaikiniai tėvai užaugina ne savo įpėdinius, bet monstrus, kurie savo gimdytojus galiausiai sukiša į senelių namus. Pasak jo, anksčiau mūsų visuomenė buvo suaugusių žmonių bendruomenė. Buvo laikomasi vienodų auklėjimo standartų, todėl, jei vaikas viešojoje vietoje elgdavosi netinkamai, prie jo galėjo bet kas prieiti ir subarti. Dabar to nėra. Aštuonis vaikus užauginęs mokslininkas yra įsitikinęs, jog vaikai negali priversti pakeisti tėvų nuomonės, jog jie turi girdėti, kas jiems sakoma, turi mokytis iš savo tėvų. Jie neturi laukti, kad jiems viskas bus paduota, kad tėvai dėl jų keis savo poziciją ar savo gyvenimą. Mano tėvų šeimoje, kurioje mes su broliu užaugome, buvo laikomasi tokių principų ir be jokių mokslininkų rekomendacijų. Vienuose namuose gyveno seneliai, mano tėvai ir mes su dviem broliais, taigi – trys kartos. Mes, vaikai, niekuomet negalėdavome tikėtis, jog dėl mūsų norų tėvai pakeis savo nuomonę ar planus. Jei tėvai kolūkiniais laikais, 1972 metais, namus pasistatė, tai nebuvome vargšai, tačiau, kai norėjome motorinio dviračio ar magnetofono, tai ištisomis vasaromis turėjome dirbti kolūkyje. Kadangi gyvenome dvi šeimos, tai ir du ūkiai egzistavo, du žemės plotai po 60 arų, kuriuos tuometiniams kolūkiečiams buvo leista turėti. Todėl darbo namuose niekuomet netrūko. Ir niekuomet net mintis į galvą nebuvo atėjusi pasakyti tėvams, kad ko nors tu daryti nenori, tau nepatinka... Įsivaizduoju, jei dabar ta situacija pasikartotų, tai būtų laikoma vaikų teisių pažeidimu, vaikų išnaudojimu. Tačiau nuo darbo niekas nenumirė, ir Lietuvoje jis nieko nepagadino. Dabar vaikai įpratę gauti nesusimąstydami, kaip viskas atsiranda. Ir kai vieną dieną ta tėvų duoklė nutrūksta, jie atsiduria beviltiškoje situacijoje. Puola į užsienį, mat būna girdėję, jog ten labai gerai – pinigų duoda, o dirbti nereikalauja. Tačiau ir ten, pasirodo, reikia dirbti. Tada jau tenka mokytis darbo. Vieni jo išmoksta ir prasigyvena, o kiti sugrįžta į Lietuvą – gyventi iš pašalpų. Nes dirbti, sukti galvą, kuo galima būtų užsiimti – ne jiems.

Visuomet sakau, kad ne darbo vietų Lietuvoje trūksta, o norinčiųjų dirbti nėra. Todėl sūnui Domantui pavedžiau šeimos ūkio reikalus. Jam 25 – eri, bet kuo anksčiau pradės, tuo daugiau patirties įgaus. Dukra Rūta su vyru taip pat bando ūkininkauti, bando įsitvirtinti žemės ūkyje, turi savo ūkį. O aš stengiuosi jiems patarti. Per vasaros atostogas ir padirbėju. Tačiau manau, kad laisvalaikio vaikams pakanka – kur nori, išvažiuoja, Domantas krepšinį pažaidžia vakarais... Jaunystė yra tas privalumas, kad visur gali suspėti – ir darbus nudirbti, ir pakeliauti. Nesistengiu saugoti savo vaikų nuo sunkumų, kaip ir manęs nuo jų niekas nesaugojo, nes, kai manęs nebeliks, jiems gali būti labai sunku. Tegul mokosi.

– Sakoma, kad už kiekvieno karjerą padariusio vyro pečių stovi stipri moteris. Ar apie jūsų šeimą taip pat būtų galima taip pasakyti? Kokias vienas kito savybes labiausiai vertinate? Kaip vienas kitą palaikote?

Lina Margelienė. Manau, kad viskas, ko Artūras pasiekė, tai pasiekė pats – tiesiog stipresnių kito žmogaus pečių jam nereikėjo. Suprantama, palaikymo, kaip ir kiekvienam žmogui, norisi. Tačiau, prisipažinsiu, iš manęs jo mažokai sulaukdavo. Tiesiog pati esu labai užimta savo darbuose. Prisipažinsiu dabar – ne kasdien net valgyti pagaminu. Tačiau Artūras šiuo klausimu nėra labai išrankus – jis pats pasigamina iš to, ką randa šaldytuve. Ir priekaištų retai dėl to sulaukiu. Išties labai vertinu šį jo būdo bruožą – kantrybę, toleranciją. Jis sugeba ilgai pakęsti net tai, kas jam nelabai patinka, apie ką galvoja kitaip. Aš nesu šeimoje guodėja, klausytoja. Kai Artūrui iškyla sunkumų darbe, kai būna tikrai labai sudėtingų, tiesiog katastrofiškų situacijų, mes drauge neverkiame ir nedūsaujame. Nekalbame ir neanalizuojame. Leidžiame vienas kitam pabūti su savimi.

Aš tokias krizes sprendžiu darbu, nes nesu linkusi sėdėti sudėjusi rankų. Tai paveldėjau iš savo tėvų, kurie yra tiesiog nesveikai darbštūs. Pakruojo rajone, kuriame jie gyvena – maždaug 50 arų sklypas apie namus. Visa žemė dirbama, daugelis plotelių tėvelio rankomis sukasta. Nors jam jau 77 metai, tačiau dar laiko arklį. Nors, žinoma, jo visai nereikėtų. Mama augina plotus gėlių, pavasariais susodina, rudenį iškasa, susandėliuoja. Ar būtina jai tokius plotus prižiūrėti? Žinoma, kad ne. Bet ir aš esu tokia pati. Artūrą sunku išvilioti atostogų kur nors toliau, kad ir iki pajūrio. Per 30 mūsų gyvenimo metų gal porą kartų buvome prie jūros savaitę laiko, po 3-4 dienas – irgi keletą kartų. O į šiltesnius kraštus jis apskritai nelinkęs keliauti, geriausias poilsis yra kaime, o tenai – fizinis darbas. Na, dar skaitymas. Bet aš prie tos situacijos jau pripratau. Nuo pat vedybų, maždaug po penkerių metų, Artūras išėjo į politiką, į Sąjūdį, po to – į darbą savivaldybėje. Jei žmonės renka, vadinasi, juo pasitiki. Mes šeimoje taip pat juo pasitikime, nes yra atsakingas, pareigingas, savo pažadus ir įsipareigojimus artimiesiems tesintis žmogus.

Artūras Margelis. Ne man vertinti tą palaikymą. Aplinkiniai geriau mato. Koks mūsų šeimoje jis yra, tokio man ir pakanka. Tačiau Linos darbštumą, užsispyrimą labai vertinu. Tai bruožai, kurių niekas tikrai nenuneigs. Buitis, namai – jai tenkanti mūsų šeimos ūkio dalis. Sakoma, kad moteris yra vidaus reikalų ministras, vyras – užsienio. Toks pasakymas tinka ir mūsų šeimai. Esu senamadiškas ir sakau, jog santuoka dviem žmonėms yra įsipareigojimas amžiams. Teko girdėti apie siūlymus, jog jaunavedžiai, įtvirtindami savo santuoką, neduotų vienas kitam pažado kartu gyventi iki gyvenimo pabaigos. Girdėjau, kad yra to pageidaujančių jaunų žmonių. Tačiau nereikia nė įstatymų keisti – žmonės juos jau seniai pakeitė. Sovietinė santvarka ištrynė iš žmonių gyvenimo tikėjimą, o su juo ir priesaika prieš Dievą liko tik dėl žmonių akių, dėl gražaus reginio.

– Taigi, apibendrinant galima pasakyti, jog per 30 metų Jūsų šeimos laivas plaukė stabiliai: ant seklumų neužplaukė, į audras nepateko, nuo kurso nenukrypo. O kaip rajone gyvenimas ėjo 2017 metais: kokie svarbiausi darbai nuveikti, kokie planai, kokios perspektyvos?

Artūras Margelis. Manau, jog apie nuveiktus darbus daug kalbame susitikdami darbo kolektyvuose, daug informuojame savivaldybės tinklapyje, taip pat per rajono spaudą. Pagaliau žmonės juos mato ir įvertina. Buvo pradėta paukštyno statyba. Tikimės, jog kitais metais jis bus užbaigtas – žmonės laukia naujų darbo vietų. Privatininkų spausti negalime, jiems geriau matyti, kaip savo darbus organizuoti, bet jei pas mus dėl ko nors kreipiasi, stengiamės jų pageidavimus kuo skubiau įgyvendinti. Įgyvendinome nemažai struktūrinių projektų – pradėta viaduko, dėl kurio kovojome daugybę metų, statyba. Jį taip pat kitais metais jau baigsime. Toliau asfaltavome rajono kelius. Šiais metais tikrai užbaigsime vieną unikaliausių ir žmonėms labai svarbų projektą – miestų ir kaimų gatvių žibintų keitimą į LED šviestuvus. Per keletą mėnesių, kai jie kai kuriose gyvenvietėse pradėjo veikti, pastebėjome, kiek pinigų sutaupome. 3 tūkstančiai žibintų dabar jau šviečia beveik visuose rajono kaimuose ir miesteliuose. Be to, jų nereikia išjunginėti, jie patys automatiškai reguliuoja gatvės apšvietimo intensyvumą tamsiuoju periodu. Galime didžiuotis, jog esame pirmoji savivaldybė, įgyvendinusi tokį projektą kompleksiškai visoje savivaldybėje.

Rajone 25 proc. BVP sukuria žemės ūkis, todėl jam turime skirti itin daug dėmesio ir paramos. Yra sukurta viešoji įstaiga – Darbo vietų kūrimo fondas, kurios tikslas – skleisti informaciją apie mūsų propaguojamą sritį – mėsinių galvijų auginimą. Manau, jog dėl to, kad nuėjome šia kryptimi, nebeliko rajone nedirbamų, nenaudojamų žemių, nes tos, kurios nėra itin derlingos ir perspektyvios augalininkystei, tapo galvijų ganyklomis. Mūsų rajonas yra pripažintas mažiau palankiu ūkininkavimui dėl savo nenašių žemių, tačiau gyvulininkystė – avys, galvijai – yra atsvara. Tik labai nedidelė dalis maistinių kviečių, užaugintų mūsų rajone, keliauja pyragams. Likusi dalis tampa pašaru galvijams. Džiaugiamės rajono žmonėms atradę šią nišą, nes mūsų kraštas nuo seno yra žemdirbystės kraštas. Kad ir prastos žemės, bet žmonės atkakliai laikosi tradicijų. Todėl gyvulininkystė padės duoti daugiau pelno, negu jos duotų vien tik augalininkystė. Nesame Kėdainiai – pagaliau tą turime suprasti.

Turizmas – taip pat viena sričių, kurią remiame ir kuri kasmet plečiasi, kaimo turizmo sodybų savininkai net ir prastą vasarą nesiskundžia, jog sezonas buvo blogas. Tai yra prioritetinė mūsų sritis, todėl rajone šiais metais pradėjome įgyvendinti bendrą su Druskininkų ir Varėnos savivaldybėmis projektą, kurio metu kursime vieningą informacinę sistemą turistams šiame krašte – specialias nuorodas į lankytinus objektus, kelio ženklus ir t. t. Gavome finansinę ES paramą projektui dėl vandens transporto nuleidimo vietos įrengimo prie Dusios ežero. Parengėme dar du tokius projektus – ketiname vandens transporto nuleidimo vietas įrengti ir prie pagrindinių poilsiautojų pamėgtų ežerų – Seirijo bei Metelio.

Manęs dažnai teiraujasi, kodėl nesiimame kurti kokių nors gamyklų, neskatiname to daryti verslininkų. Tikrai galiu pasidžiaugti, jog privačių iniciatyvų jau yra. UAB „Sprendimai verslo plėtrai“ yra gavusi lėšų iš LEADER programos, jau išsinuomojusi patalpas iš Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos. Ten jau kitais metais pradės gaminti vis labiau Lietuvoje populiarėjančias SIP plokštes, skirtas namų statybai. Turiu ir kitų verslininkų idėjų, kalbamės apie tai. Negaliu viešinti dalykų, kurie yra kitų žmonių planuose. Tačiau esu įsitikinęs, jog sukūrę tokią infrastruktūrą rajone – renovavę mokyklas, kultūros įstaigas, turime sulaukti ir investicijų, privataus verslo idėjų, o su jomis – ir gausėjančių darbo vietų. Todėl linkiu, kad naujais metais mums visiems būtų duota daugiau optimizmo, pozityvumo, daugiau idėjų, planų bei jėgų jiems įgyvendinti.