Menininko piešiniuose – vaizduotėje gimusios kačių gentys

Kačių mylėtojams menininkas Ričardas Strazdauskas turėtų būti tikras atradimas. Grafiko darbuose puikuojasi šie mieli keturkojai, tiesa, mistiški, kitokie, turintys keistų požymių. „Visos kačių gentys egzistuoja paraleliniame pasaulyje, kuriame gyvena savo įprastą gyvenimą – medžioja, ėda, miega ir pan. Katinų neatrastos gentys yra mano vizitinė kortelė“, – sako R. Strazdauskas. Inspiracija piešiniams tampa paties menininko augintinis Sonikas, o susipažinti su „Murkiančiomis akimis“ gali kiekvienas šiaulietis, apsilankęs Vandos Kavaliauskienės katinų muziejuje.

„Katinų muziejus yra tikslinė šių parodų auditorija“

– Neseniai pristatėte parodą Katinų muziejuje. Kelinta tai jūsų paroda Šiauliuose?

– Kačių tematika tai jau ketvirtoji mano paroda ir visos jos buvo eksponuojamos Vandos Kavaliauskienės katinų muziejuje. Paskiausia, bet ne paskutinė, paroda „Murkiančios akys“ eksponuojama Katinų muziejuje jau nuo birželio 1 d. Pirmą kartą apsilankius Katinų muziejuje, pamačiau, kad čia taip pat eksponuojama ir nemažai paveikslų su katinais, todėl manosios parodos čia visada puikiai prigyja, čia taip pat esu visada šiltai sutinkamas ir laukiamas – manau, kad Katinų muziejus yra tikslinė šių parodų auditorija.

– Kiek darbų pateikėte žiūrovų akims?

– „Murkiančių akių“ parodoje pateikta eksponuoti 13 paveikslų. Bendrai apėmus visas parodas bei oficialiame „RiquArt“ puslapyje eksponuojami 89 kūriniai.

– Jūsų grafikos kūriniai tikrai traukia akį. Ar piešimas yra jūsų hobis, kiek laiko piešiate? Kaip grafika atsirado jūsų gyvenime?

– Tikrai taip, piešimas yra mano laisvalaikio hobis, o piešiu, galima sakyti, nuo vaikystės. Pamenu, dar mokyklos laikais per dailės pamokas turėjau galimybę susipažinti su skirtingų meno raiškos stilių gausa ir kiekvieną jų išbandyti. Kadangi geriausiai pavykdavo perteikti idėją grafikos stiliumi, savaime prie jos prisirišau, o su kiekvienu nauju piešinių ciklu mano grafikos stilius vis tobulėja ir visada stengiuosi pateikti jį šiek tiek kitaip.

– O kokia tikroji jūsų profesija, kur dirbate, ar ji susijusi su menu?

– Pagal išsilavinimą esu statybos inžinierius, tačiau, galima sakyti, gyvenimo pašaukimas yra būti vadybininku, todėl šiuo metu dirbu aprūpinimo prekėmis vadybininku Nacionalinėje teismų administracijoje.

Gentis susapnavo

– Pristatytuose darbuose – katės. Suprantu, kad tai, ko gero, gimė iš meilės šiems gyvūnams. Tačiau gal prisimintumėte, kaip kilo pati pirmoji mintis piešti katiną ir kaip toliau vystėsi, kodėl pasilikote būtent prie katinų ir tęsiate jų piešinių serijas?

– Taip, kelete piešinių esu įamžinęs ir savo katiną Soniką – jis taip pat yra ir pirmosios genties narys. O pati „Neatrastų genčių“ idėja kilo iš sapno – gerai pamenu, kad kitą dieną sėdau prie stalo ir pradėjau piešti daugybę eskizų, kaip įsivaizduoju katinų gentį. Kadangi personažų sugalvojau daug, ši idėja iš karto tapo daugialypė, nes, jau kontūruojant piešinius, galvojau genties hierarchijos lygius, personažų pavadinimus, jų veiklas bei pasisakymus.

Nukontūravus piešinius, keletą jų tuoj pat nuspalvinau ir pagalvojau, kad tai taip pat yra puiki idėja meninei terapijai, o juodai baltų personažų gausa puikiai galėtų tikti spalvinimo knygai. Pradėjus eksponuoti pirmąją parodą katinų tematika, nutariau nesustoti ties viena neatrasta katinų gentimi ir vystyti ją tol, kol turėsiu idėjų naujoms gentims.

– Jūsų piešti katinai ypatingi. Jie mistiški, kitokie, turintys keistų ypatybių. Iš kur jums kyla idėjos, kad, tarkime, katinas turi ragus, didžiules iltis ir pan.?

– Ne paslaptis, kad ir šiais inovacijų bei technologijų laikais mažiau išsivysčiusiose šalyse vis dar egzistuoja nedidelių uždarų žmonių genčių, kurios neprisileidžia išorės veiksnių. Mano katinų genčių atveju jos visos egzistuoja paraleliniame pasaulyje, kuriame gyvena savo įprastą gyvenimą – medžioja, ėda, miega ir pan., kurio vaizdiniai kuriasi pas mane galvoje su visomis tokiomis pūkuotomis gentimis ir įsivaizdavimu, kokios jos maždaug turėtų būti – ar su plunksnomis, ar su ragais, iltimis, ar apsisiautusios apdarais. Tai yra mano fikcija. O fikcijos įvairiausiais formatais žmonėms patinka.

– Darbai labai kruopštūs – kiek laiko prireikia vienam piešiniui? Kada leidžiate sau prisėsti prie piešimo?

– Vienam piešiniui, priklausomai nuo jo detalumo, skiriu maždaug nuo 4 iki 7 valandų. Dažniausiai dirbu vienu metu prie visų piešinių po truputį, kad vienu metu matyčiau ciklo vientisumą bei kad personažų dizainai nesikartotų. Prie kūrybos prisėdu dažniausiai jau kokią 21–22 valandą vakaro ir kuriu iki vidurnakčio ar net ilgiau – piešiu tol, kol konkretiems personažams ar jų detalėms yra idėjų, ir kaskart vis po truputį juos tobulinu.

Vieta spalvų ir jausmų terapijai

– O kodėl darbai nespalvoti?

– Nes man taip yra gražu. Aišku, kai kam gali kilti abejonių dėl tokių darbų užbaigtumo, nes juk kaip čia taip nenuspalvinti – vadinasi, neužbaigti. Tačiau čia seka mano pagrindinė meninės terapijos idėja, t. y. spalvų ir raiškos terapija, kuri padeda žmonėms išreikšti bei suprasti savo emocijas, kai kiekvienas žmogus gali nusispalvinti sau labiausiai patinkantį personažą savo mėgstamomis spalvomis ir (arba), pavyzdžiui, taip, kaip jaučiasi tą dieną.

Detalūs kiekvieno personažo raštai sukuria idealią vietą spalvoms užpildyti. Tai kaip didelė mozaika, kurią nuspalvinus įvairiausiomis spalvomis, pamatysite savo emocijų visumą. Šiomis detalėmis iki minimumo sumažinau sudėtingumo lygį – spalvintojui liktų tik pasirūpinti spalvomis.

Pats esu taip pat nuspalvinęs keletą paveikslų, man taip pat patinka atrasti vis įdomesnius spalvų derinius bei pamatyti, kaip pats
personažas gali pasikeisti, tačiau man asmeniškai juodai balti kūriniai jau yra verti dėmesio, o jų detalumas paverčia juos užbaigtais kūriniais. Tokiu atveju spalvos yra tik papildomas, bet ne visada viršesnis, bonusas.

– Mačiau, kad piešiate ir ant rūbų – puikiai ir išskirtinai atrodė džinsinis švarkelis. Čia buvo spontaniška idėja ar vis ieškote, kur ką naujai galima sukurti?

– Tų idėjų mano kūrybiniame sąraše yra begalė ir dauguma jų dar tik laukia savo įgyvendinimo eilės, o džinsinio švarko nudažymas buvo viena iš tokių idėjų – norėjau išbandyti naujus tekstilinius markerius, kartu įamžindamas meilę savo augintiniui katinui Sonikui – tai yra jo karikatūra.

– O ar kuriate dar ką nors, ar visas dėmesys tik murkliams?

– Visą gyvenimą tai buvo paprasti papaišymai visko po truputį: nuo gamtos peizažų, gyvūnų, automobilių, fantastinių herojų iki žmonių portretų. Neskaitant mokykloje pakabintų piešinių, dar buvo iliuzinė paroda „Plunksnos“, kurios metu pasipiršau savo dabartinei žmonai.

Kita paroda vadinosi „Musa mea“ (lotynų k. – „Mano mūza“), kuri taip pat buvo skirta jai. Toliau, prasidėjus „Neatrastų genčių“ serijai, buvo ir keletas užsakymų tokiais pat detalizuotais raštais nupiešti kitus gyvūnus – šunis, pelėdas, voveres, bet dažniausiai vis tik kates. Šiuo metu katinų neatrastos gentys yra mano vizitinė kortelė ir pagrindinis portfolio.

Įkvėpėjas – „kaimo lenciūginių“ giminės Sonikas

– Kokia Soniko atsiradimo jūsų namuose istorija? Gal tai ne pirmasis augintinis?

– Taip, maniškiam katinui jau daugiau nei dešimt metų. O jis yra iš paprastos, kaip aš vadinu – „kaimo lenciūginių“, katinų giminės ir faktiškai išgelbėtas nuo prieglaudos ar baisesnio likimo. Tuo metu su dabartine žmona pradėjome bendrą gyvenimą kartu ir taip pat tuo metu pas mano močiutę sulaukėjusi naminė katė susilaukė dviejų kačiukų, kurių likimas buvo nežinomas. Tai vieną kačiuką priglaudė kita šeima, o kitą nedvejodami priėmėme mes auginti.

Iki tol, kol gyvenau su tėvais, auginome begalę gyvūnėlių: nuo žiurkėnų, žuvyčių, vėžliukų, papūgų ir t. t. iki šunų, tačiau kažkodėl neauginome katino. Galbūt dėl to ir mes sulig nauju gyvenimu labai norėjome auginti katiną ir tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime – dabar jis lygiavertis šeimos narys.

– Netrukdo jums piešti augintinis, o gal pats tampa piešinio modeliu dėl tam tikrų pozų, mimikų?

– Priešingai – jis kaip tik įkvepia. Dažnas mano kūrybos kompanionas, o jeigu dar atsigula ant kokio piešinio, tai jau čia suprask, kad tinkama linkme einu. Tikrai taip, kiekvienoje gentyje visada įdedu bent vieną jo siluetą arba aprašymą, arba mimiką – taip jis visada papildo mano kūrybą.

Katinų gentys yra aplankiusios nemažai teismų

– O ar dažnai apsilankote Vandos Kavaliauskienės katinų muziejuje? Kaip jums ši vieta?

– Manau, kad jei gyvenčiau Šiaulių mieste – Vandos Kavaliauskienės katinų muziejuje lankyčiausi dažniau. Kol kas lankomės nuo karto iki kelių per metus, pristatant savo parodas, – man čia kaip antri namai, o ir mano šeimai čia labai patinka leisti laiką. Kiekvieną kartą stengiuosi savo parodų pristatymą padaryti ypatingą ir paorganizuoti kartu su muziejaus personalu kažkokių kūrybinių veiklų, o ir aš pats lengvai įsitraukiu į kūrybinius procesus.

– Iki kada bus galima aplankyti parodą muziejuje?

– Parodą Vandos Kavaliauskienės katinų muziejuje galima aplankyti iki šių metų pabaigos, o pagal galimybes ir ilgiau – terminais neapsiribojame.

– Kur dar esate eksponavęs savo parodas?

– Mano dabartinėje darbovietėje – Nacionalinėje teismų administracijoje – taip pat yra galimybė eksponuoti parodas, tai dažniausiai nuo čia prasideda visa mano kūrinių kelionė.

Teismų atstovai dažnai atvyksta čia ar į mokymus, ar į organizuojamus Teisėjų tarybos posėdžius ir taip pamato bei klausia dėl galimybių eksponuoti savo teismuose – taip mano parodos yra apkeliavusios nemažai teismų.