Menininkė Jofke van Loon: „matyti“ spalvas gali ir neregiai

Nors Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ organizuojamas tarptautinis dailės festivalis ŠIAULIŲ MONMARTRO RESPUBLIKA nuvilnijo jau prieš keletą mėnesių, jo atgrasiai plačiai sklinda iki pat šiol.

Šiųmetis festivalis tiek jo dalyvius, tiek ir profesionaliojo meno gerbėjus stebino įvairiausiomis parodomis, koncertais, poezijos vakarais, filmų peržiūromis bei Master Class, kurių šįkart būta net du. Apie vieną jų – „Vincas Kisarauskas (1934 – 1988) ir jo kūryba“ – kalbėta gana nemažai, tačiau antrasis – menininkės Jofke van Loon (Nyderlandai) vedamas Master Class „Spalvos ir meno pažinimas lietimu“ – nepelnytai liko kiek nuošalyje, tad apie jį ir norisi papasakoti kiek plačiau.

Jofke van Loon prie tarptautinio dailės festivalio ŠIAULIŲ MONMARTRO RESPUBLIKA prisijungė jau antrąjį kartą. Pernai dailininkė debiutavo plenere-simpoziume „Juoda-balta ir kitos spalvos“. Šiemet ji ne tik prisijungė prie plenero-simpoziumo „Saulės Šiauliai“, bet ir ŠIAULIŲ MONMARTRO RESPUBLIKOS dalyviams bei lankytojams pristatė unikalią, savo sukurtą metodiką – TAKTILA, kuri regėjimo negalią turintiems žmonėms suteikia galimybę pažinti spalvas.

„Aš esu vizualiųjų menų atstovė, menininkė ir dirbu su regėjimo negalią turinčiais asmenimis. Mintis sukurti tokią metodiką gimė dėl gyvenimiškų situacijų – susidūrus su dviem žmonėmis. Viena mergina buvo mano studentė – moteris, kuri regėjimą prarado būdama vos 2,5 metų. Kadangi praėjo daug laiko, spalvos bei meno supratimo įgūdžiai nebuvo išlikę. Norėjosi jai padėti ir sukurti metodiką, kuri būtų ne subjektyvi, ne paaiškintų moteriai kas čia vaizduojama, bet kad būtų kažkokia objektyvi sistema ir remiantis ta sistema kiekvienas regėjimo negalią turintis žmogus galėtų savarankiškai interpretuoti vieną ar kitą paveikslą“, – Master Class atidarymo metu pasakojo Jofke van Loon.

Antroji menininkės patirtis susijusi su jos buvusiu draugu, kuris taip pat buvo neregys. Bendraudama su juo, moteris daug ko išmoko – kaip regėjimo negalią turintys žmonės „mato“ pasaulį, kaip jį interpretuoja. Tačiau tai, ką ji patyrė ir išmoko, vis tiek buvo subjektyvu. Galvoje kirbėjo mintis, kad reikia sukurti sistemą, kuri būtų objektyvi ir sudarytų galimybę atpažinti tam tikrus dalykus.

„Žmonės, kurie turi regėjimo negalią, yra izoliuoti nuo pasaulio ir daugelio dalykų, jie negali pajusti akimis. Tą izoliaciją ir atskirtį mažina išrandamos įvairios technologijos, pavyzdžiui, įgarsinimas balsu. Tačiau yra aspektų, kurių žodinis pasakymas neperteikia – neperteikia pajutimo, patirties, pavyzdžiui, kaip patirti, pajusti paveikslą, jo kompoziciją“, – mintimis dalijosi išskirtinės metodikos sumanytoja.

Pasitelkusi asmeninę patirtį, Jofke van Loon atliko mokslinį tyrimą, kad pagrįstų savo metodikos tinkamumą ir jai pavyko – rezultatai buvo akivaizdūs. Grafų Zubovų rūmuose vykusio Master Class metu ji ne tik supažindino dalyvius su pačia idėja, bet ir leido jiems pasinerti į neregių pasaulį bei TAKTILA metodikos būdu pažinti spalvas.

Renginio metu dalyviai pirmiausiai sugrupuoti poromis. Vienas jų turėjo ant akių užsirišti raištį, taip imituojant regėjimo negalią, kitas – tapti pagalbininku „neregiui“. Aklinoje tamsoje paskendusiems asmenims į rankas įduotos lentelės su skirtingomis faktūromis, atspindinčiomis tam tikras spalvas.

„Čia yra pristatomos pirminės (bazinės) spalvos, taip pat – antrinės, kuomet sumaišytos dvi spalvos ir tretinės, kai sumaišytos trys spalvos. Kiekviena spalva, tiek bazinė, tiek antrinė ar tretinė, turi vertimą arba ekvivalentą lytėjimui. Tai yra taktilinės spalvos, kurias neregiai apčiuopia – vaizdas

išverstas į juslę, juslinį pojūtį. Viskas paremta spalvų teorija, kiekviena iš jų pagal apibūdinimą, turi tam tikrą tekstūrą, kuri ją išreiškia“, – aiškino Jofke van Loon.

Master Class dalyviai pažintį su spalvomis pradėjo nuo juodos spalvos. Šios spalvos tekstūra – žvyruota ir šiurkšti. Tokiu paviršiumi Jofke van Loon siekia perteikti, kad juoda spalva yra sunki, tarsi akmuo – slegianti. Visiška jos priešingybė – balta spalva, kurios tekstūra švelni, slidi, reiškianti erdvę bei lengvumą, tarsi kontrastas juodai spalvai.

Kita spalva – pilka – lyg švitrinis popierius. Ji gaunama sumaišius juodą ir baltą. Joje yra juodos spalvos šiurkštumo, kuris sumaišytas su slidžiu baltos spalvos paviršiumi. Tokiu būdu gaunama pusiau šiurkšti tekstūra. Pilka spalva perduoda ypatybes ir rodo, kad tai yra sumaišyta – antrinė spalva.

Itin įdomiai taktilinių spalvų paletėje atrodo geltona – bazinė – spalva. Ji yra plaušinga, apčiuopiami išraiškingi plaušai. Ši tekstūra pasirinkta neatsitiktinai. Geltona – šilta spalva, tad tokiu būdu norima perteikti jos skleidžiamą šilumą. Geltona neretai visiems kelia asociacijas su saulės spinduliais, dėl to jos tekstūra „išeina“ už ribų. Ši spalva ypatinga ir tuo, kad ji labai gražiai įsikomponuoja į aplinką, peizažą, nerėžia akies.

Sumaišius tris bazines spalvas, gaunamos tretinės spalvos. Dažniausiai tai visi rudi atspalviai. Pavyzdžiui, rausvai ruda (Reddish brown) spalva sukuriama iš geltonos, purpurinės ir žydros spalvų mišinio. Todėl čia jaučiamas purpurinės spalvos švelnumas, mėlynos slidumas bei geltonos spalvos plaušelių priemaišos.

Išanalizavus visą penkiolikos spalvų abėcėlės gamą, Masterclass dalyviai perėjo prie antrosios dalies. Šįkart jie, jau susipažinę su spalvomis, buvo pakviesti interpretuoti meno kūrinį, liečiant jį tik pirštais. Jofke van Loon eksperimentui pasirinko vieną iš prancūzų tapytojo Charles Daubigny paveikslų, nutapyto dar 1874 metais. Jame vaizduojamas jūros peizažas, kuris nutapytas kiek prislopintomis spalvomis. Nors meno kūrinyje gausu įvairių spalvų ir atspalvių, taktilinė paveikslo kopija apsiribojo ta pačia penkiolikos spalvų palete.

„Šiame paveiksle naudojamos spalvos buvo sumažintos iki penkiolikos. Skirtingi žalios ir mėlynos spalvų tonai nėra jaučiami, nes mano sistemoje yra viena žalia ir viena mėlyna spalva. Taip yra todėl, kad priešingu atveju būtų pernelyg sudėtinga atskirti visas spalvų tekstūras. Tačiau panaudotos tekstūros puikiai perteikia spalvų savybes, paveikslo kompoziciją bei kuriamą nuotaiką“, – pasakojo menininkė.

Prie eksperimento prisijungęs šiaulietis Edvinas Polujanskas teigė, kad įsijausti į neregio vaidmenį gana nelengva – jaučiamas stresas, nežinomybės baimė, o ir pažinti spalvas, pasirodo, nėra taip paprasta. „Liečiant užsimerkus atrodo daug daugiau skirtingų dalykų. Atsimerkus viskas atrodo daug paprasčiau. Ir visada jauti tą stresą, kad kažko neprimatai, nepalieti, tada vėl sugrįžti. Pavyzdžiui, mėlyna ir geltona buvo labai aiškios. Balta irgi buvo gana aiški, bet kitos spalvos buvo daug sudėtingesnės, nes jos buvo šiek tiek jau labiau panašios viena į kitą“.

Daugeliui žmonių, prisijungusių prie Jofke van Loon sukurtos sistemos pristatymo, liko neišdildomi įspūdžiai – ne kasdien esama galimybės ne tik pasijusti neregiu, bet ir suprasti, kokios ribotos kartais būna galimybės pažinti pasaulį kitokiu būdu. Jofke van Loon metodika įrodė, kad net ir regėjimo negalią turintys žmonės gali „matyti“ spalvas, pajusti meno skonį. Menininkė ir toliau aktyviai dirba praktiškai taikydama TAKTILA, siekdama padėti tūkstančiams žmonių išvysti tai, kas mums, sveikiesiems, atrodo savaime suprantama.

Tikimės, kad tarptautinis dailės festivalis ŠIAULIŲ MONMARTRO RESPUBLIKA kitąmet sugrįš su dar didesne jėga. Prie jo ir vėl ketinanti prisijungti Nyderlandų menininkė su savo unikalia metodika žada supažindinti dar platesnę auditoriją, prie kurios galėtų prisijungti ir regėjimo negalią turintys žmonės.