Menininkas Saulius Vaitiekūnas į pajūrį atvežė savo akmenis

Rugsėjo 13 dienos popietę Lietuvos jūrų muziejuje bus atidaryta garsaus menininko Sauliaus Vaitiekūno paroda WWW.SOS.COME. Parodos pavadinime pagalbos šaukinio santrumpa neatsitiktinė: juk menas visada yra misija – skambiai tariant – sielos gelbėjimas.

Klaipėda Sauliui Vaitiekūnui – ne atsitiktinis miestas, o jo gimtasis. Jis joje startavo ir kaip menininkas – 1993 metais čia buvo surengta pirmoji paroda. Nors Saulius Vaitiekūnas yra baigęs teisės mokslu, tačiau nepabijojo žengti į meno lauką. Žengęs, jame įsitvirtino kaip instaliacijų kūrėjas ir juvelyras. Nuo 1992 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 2009 m. įkūrė meninės kūrybos palikimo išsaugojimo ir plėtros fondą ir galeriją „terra recognita“. Jo bagaže – daugiau nei 40 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, menininkas dalyvavo tarptautinėse parodose bei šiuolaikinio meno mugėse Lietuvoje, JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Portugalijoje, Pietų Afrikoje, Lenkijoje ir kitur.

Pasak Sauliaus Vaitiekūno, paroda Jūrų muziejuje – ne atsitiktinumas. WWW.SOS.COME – tai jūros pašnekesys su krantu, kurių dialogas vyksta tarp vandens ir žemės blaškomo akmens, – sako menininkas. – „Lyg siųsdamos trumpas žinutes, dvi pirmapradės stichijos viena kitai pasakoja visa ko radimosi istorijas. Akmenyje sidabru inkrustuoti ženklai, simboliai ar kiti vaizdiniai – tarsi fosilijos, kuriomis jūra ir krantas dalijasi savo bendros kelionės laiku prisiminimais, sapnais, svajonėmis bei liudijimais apie tai, ką matė, girdėjo, jautė ar sapnavo. Tai pasaulio, gyvybės, civilizacijos, kultūros atsiradimo, kaitos bei mutacijų fragmentai. “

Konceptualumas, gebėjimas jungti archaišką pasaulėvaizdį su modernumu, nebijojimas meno kalba kalbėti apie pasaulio, Lietuvos istoriją ar aktualijas, daro Saulių Vaitiekūną itin šiuolaikišku menininku. Jo kūrinių pagrindu tampa jau sukurti žmogaus ar gamtos kūriniai: tai gali būti ližių miškas, laikrodžio mechanizmas, pjūklas, girnapusė, telefono būdelė ir akmuo. Būtinai akmuo – lauko ar pajūrio. Saulius Vaitiekūnas yra akmens alchemikas – akmenin sukietėjusį žemės grumstą jis pakylėja iki brangakmenio: paverčia papuošalu ant trapaus kaklo ar apdovanojimu už nuopelnus. „Už nuopelnus...“ – taip vadinasi pati naujausia instaliacija. Pasak menininko, tai – iš Baltijos jūros akmenų ir nacionalinio Lietuvos akmens titnago, sukurti simboliniai apdovanojimai, kurie niekada nebuvo įteikti, tačiau daugelis galėjo būti jų verti, ir tikrai buvo. „Savo Kranto Kryžiaus Ordinas“ ir „Savo Kranto Kryžiaus Ordino Žvaigždė“ skirti pagerbti tuos, kam pavyko nesuklupti nešant savąjį kryžių, ir tuos, kurie liko ištikimi į priekį juos vedusiai žvaigždei.

Be šios instaliacijos Lietuvos jūrų muziejuje eksponuojamos dar trys: „Odė savam krantui, arba Keletas įžvalgų ieškantiems laimės“, „Baltijos bonsai“ ir „Baltijos kronikos“. Visos jos sukurtos naudojant akmenį ir sidabro inkrustacijas.

Menininkas 2016 metais sukurtą instaliaciją „Odė savam krantui, arba Keletas įžvalgų ieškantiems laimės“ pristato, kaip egzistencinį laimės paieškų apmąstymą, giesmę savam Krantui, užrašytą „laimingais“ akmenimis, tų kurie liko ir atpažino savo vietą. Vietą, kurioje jie apsisprendė būti laimingais. Tai – pajūrio akmenėlių su skylutėmis siena, įžeminanti šiame krante tuos, kurie neemigravo, o liko Lietuvoje.

„Ilgą laiką laimę tapatinant su laisve buvo tikima, kad ją išsikovojus visi ir iš karto tapsime laimingais, – sako Saulius Vaitiekūnas. – Tačiau nepriklausomybės patirtys liudija, kad ir atgavę laisvę, laimingais tapome ne visi. Beveik trečdalis tautos, lyg tie pasakų herojai, tretieji broliai joniukai, nusivylę savo dalia, iškeliavo laimės ieškoti svetur…”

O instaliaciją „Baltijos bonsai“ galima pavadinti politinės istorijos metafora. Šiais metais trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – mini savo valstybių atkūrimo šimtmečius.

„Tai jaudinančios istorijos, turinčios panašumų ir skirtumų, – sako Saulius Vaitiekūnas. – Kitados Lietuva buvo tarsi didingas medis, tačiau istorinės aplinkybės ne kartą lėmė prievartinius pokyčius, drastišką kapojimą, genėjimą, laužymą. Mūsų valstybės istorija daug kuo primena bonso likimą: sumažinta, įsprausta į miniatiūrinį indą, ilgus metus išorinių jėgų „prižiūrima“, „saugoma“, „formuojama“.

„Baltijos bonsai“ – tai Lietuvos, Latvijos bei Estijos pajūryje rasti akmenys inkrustuoti įvairiais ženklais, kuriuose, tartum medžio rievėse, įspaustos istorijos ir laiko paliktos žymės.

Pernai sukurtoje instaliacijoje „Baltijos kronikos“ prabyla petroglifai – ant akmenų, uolienų paviršių išraižyti piktograminiai arba logograminiai paveikslėliai.

Autorius ironizuoja: „XXI a. žmogus savo istorijas, naujienas ir kasdienos įspūdžius „kala“ ant virtualių, socialinių tinklų bei kitų šiuolaikinių medijų „sienų“. Svarbiausios šių dienų naujienos išraižomos ne tamsiame urve, bet viešose ir nesunkiai pasiekiamose erdvėse. „Baltijos kronikos“ – tai grįžimas prie „tvarios ir patikimos“ žiniasklaidos – akmens medijų sienos. Tai – bandymas ateities kartoms siųsti sms apie dabarties patirtis, apsisprendimus, iššūkius. Šiandien, kai viešosios erdvės užtvindytos propaganda, naujienų simuliavimo artefaktais, kibernetinėmis atakomis, žinios tampa švelniai abejotinos ir nepatikimos.“

Meno kalba – patikima ir universali. Kviečiame ją perprasti Sauliaus Vaitiekūno parodoje WWW.SOS.COME, kuri Lietuvos jūrų muziejaus parodų salėje (akvariumo pastate) bus eksponuojama iki metų pabaigos. Parodos atidarymas – rugsėjo 13 d. 16 val.