Meningokokas B – klastinga liga, kurios galite išvengti

Pastaruoju metu meningokokinė infekcija, ypač žaibinė jos forma, kelia daug nerimo. Infekcija yra pagrindinė mirčių ir neįgalumo, kurių galima išvengti, priežastis tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse. Kaip išvengti akistatos su mirtinai pavojinga, tačiau pagydoma liga, kalbamės su šeimos klinikos direktoriaus pavaduotoja Jelena Džiugiene.

Būtinas budrumas

Visų mirčių pasaulyje apie 25 proc. sukelia infekcinės ligos, kurių viena klastingiausių – meningokokinė infekcija. Sunkiausios klinikinės formos – žaibinis sepsis, t. y. kraujo užkrėtimas ir pūlingas meningitas – galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimas.

Meningokokinė infekcija yra staigi, pavojinga gyvybei liga, kuri po pirmųjų simptomų atsiradimo per 24 val. gali baigtis mirtimi. Sezoniškumo liga nepripažįsta, tad ja galima sirgti visus metus.

Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad apie 10 proc. žmonių, užsikrėtusių meningokokine infekcija, miršta net tada, kai liga diagnozuojama ir gydyti pradedama anksti ir tinkamai. Lietuvoje meningokokine infekcija kasmet užsikrečia vis daugiau žmonių, mirštamumas viršija 10 proc. Todėl, anot J. Džiugienės, kiekvienam svarbu mokėti atpažinti ligos simptomus, o juos pažinus, kuo skubiau kreiptis į medikus, nesvarbu, ar diena, ar naktis – kad kuo greičiau būtų pradėti vartoti reikalingi vaistai.

Požymiai

Pirmieji meningokokinės infekcijos simptomai dažnai būna nespecifiniai, primenantys gripo požymius, tačiau meningokokine infekcija užsikrėtusiems žmonėms nebūdinga nei sloga, nei kosulys, bet retai išvengiama karščiavimo. Beje, jeigu jau pradėjome karščiuoti, nereikia manyti, jog jus užklupo ši klastinga ir gyvybei kelianti grėsmę infekcija. Kol nėra specifinio bėrimo, negalima pasakyti, kad tai būtent meningokokinė infekcija. Diagnozei patvirtinti atliekami specifiniai kraujo tyrimai bei juosmeninė punkcija – ištiriamas nugaros smegenų skystis. Beje, tikslią diagnozę gali nustatyti tik gydytojas.

Dažnai žmonės mano, kad, kai tik temperatūra pakyla, ją būtina mažinti. Šis požiūris nėra teisingas, nes kūno temperatūros pakilimas yra ir naudingas – pakilus temperatūrai, organizmas iš karto stoja į kovą su ligos sukėlėju.

Jeigu žmogui pakilo temperatūra, labai svarbu stebėti, ar atsiranda ir daugiau kokių nors ligos simptomų: vėmimas, stiprus galvos skausmas, skaudamas sustingęs kaklas, jautrumas šviesai, didelis mieguistumas, išbėrimas (pasireiškia ne visada), traukuliai. Vienas klasikinių simptomų, pavyzdžiui, kaklo sustingimas ir nedidelis violetinio atspalvio išbėrimas, išryškėja gana vėlai, ligai pažengus. J. Džiugienė sako, jog tik du trečdaliai žmonių, sergančių generalizuota forma, yra išberiami.

Sepsiui būdingi simptomai: karščiavimas, vėmimas, galūnių, sąnarių arba raumenų skausmas, šaltos rankos ir kojos, drebulys, išblyškusi arba išmarginta oda, tankus kvėpavimas arba dusimas, nedidelis, neiškilus arba iškilus smulkus bėrimas raudonais arba violetiniais taškais, kurie plinta į didesnes raudonas dėmes arba violetinius odos pažeidimus, kamuoja didelis mieguistumas.

Ligai amžius nesvarbus

Anot J. Džiugienės, užsikrėsti meningokokine infekcija daug pastangų nereikia: ją lengvai perduoda žmonės vieni kitiems oro lašeliniu būdu kosėdami, čiaudėdami, bučiuodamiesi. Apie 10 proc. žmonių gali nešioti bakteriją, bet patys nesirgti. Kartais visiškai sveiki žmonės kelias savaites nešioja meningokokus nosiaryklėje, nejausdami jokių klinikinių simptomų ir to net nežinodami. Ar žmogus susirgs, priklauso nuo jo imuniteto ir infekcijos formos bei kiekvieno mūsų genetinių savybių.

Nors liga gali užklupti kiekvieną, didžiausią riziką susirgti turi maži vaikai, paaugliai, suaugusieji iki 20–25 metų bei vyresni žmonės, virš 65 metų amžiaus. Tai rizikos grupės, kuriose susirgimų daugiau.

Kūdikiai užsikrečia per artimą kontaktą su savo šeimos nariais. Mažyliai ypač neatsparūs meningokokinei infekcijai, nes jų imuninė sistema nėra visiškai susiformavusi. Pirmieji kūdikių meningito požymiai – pasikartojantys neramumo priepuoliai, vaikas lošiasi atgal, pulsuojantis bei išsipūtęs momenėlis. Bėrimo reikėtų ieškoti ant kojų ir ant sėdmenų, nelaukti, kol bėrimas atsiras ant veido.

Dėl elgesio ir gyvenimo būdo pokyčių, didesnė rizika išlieka paaugliams ir jaunimui susirgti meningokokine infekcija.

Kitoms didesnės rizikos užsikrėsti meningokokine infekcija grupėms priskiriami keliautojai, kariškiai, maldininkai, keliaujantys į piligrimines keliones.

Padėkite patys sau

Šeimos klinikos direktoriaus pavaduotoja sako, jog galime tik pasidžiaugti, kad meningokokinės infekcijos sukėlėjas yra labai lepus, tad patalpas, ypač kur būna daug žmonių, būtina kuo dažniau pravėdinti bei valyti.

Visais įmanomais būdais stiprinkite imunitetą – vartokite visavertį maistą, stengdamiesi jame išsaugoti kuo daugiau vitaminų, nepamiršdami veiksmingų liaudies medicinos priemonių, dažnai plaukite rankas, grūdinkitės, sportuokite, kuo daugiau laiko praleiskite gryname ore, venkite streso.

Bene veiksmingiausias būdas užkirsti kelią meningokokinei infekcijai yra vakcinacija. Skiepai nėra apmokami valstybės lėšomis. Yra sukurtos meningokokinės vakcinos, kurios apsaugo nuo meningokokinės infekcijos.

Vakcina skiriama kūdikiams jau nuo 2 mėnesių amžiaus ir padeda apsisaugoti nuo ligos, kurią sukelia bakterija B grupės Neisseria meningitidis. Šios bakterijos gali sukelti sunkias, kartais pavojų žmogaus gyvybei keliančias infekcines ligas, pvz., meningitą (galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimą) ar sepsį (kraujo užkrėtimą). Vakcina veikia stimuliuodama natūralų žmogaus organizmo pasipriešinimą infekcijai. Taip apsisaugoma nuo ligos.

Nuo meningokoko B vakcina pradėjus skiepyti 2–5 mėn. kūdikį būtinos 3 dozės ir dar viena stiprinamoji dozė, kai mažyliui sukanka 12–15 mėn.

Pradėjus skiepyti 6–11 mėn. kūdikį, reikia 2 dozių ir stiprinamosios dozės antrais gyvenimo metais – iš viso 3 dozių.

Pradėjus skiepyti 12–23 mėn. vaiką, reikia 2 dozių ir stiprinamosios dozės – iš viso 3 dozių.

Vaikams, kurių amžius yra nuo 2 iki 10 metų, skiriamos dvi injekcijos. Tarp kiekvienos injekcijos turi būti ne mažiau kaip 2 mėnesių tarpas.

Paaugliams nuo 11 metų ir suaugusiesiems skiriamos dvi injekcijos. Tarp kiekvienos injekcijos turi būti ne mažiau kaip 1 mėnesio tarpas.

Dažniausiai pastebėtos nepageidaujamos reakcijos yra panašios į kitų vakcinų: jautrumas ir paraudimas injekcijos vietoje, dirglumas ir karščiavimas.