Meksikoje gyvenanti prieniškė: „Kad ir kur bebūtum, Lietuva – pati brangiausia“

„Tikriausiai dauguma iš mūsų vaikystėje yra matę meksikietiškus serialus „Mari Mar“, „Maria le del Barrio“ ar „Maria Mercedes“… Čia, Meksikoje, gyvenimas iš tikrujų kaip seriale: turtingi ir vargšai, lūšnynai ir prabanga, tarnaitės ir ponai, auklės, vairuotojai, ofiso kostiumėliai, vakarinis makiažas ir 15 cm aukštakulniai darbe“, – taip turistų išsvajotosios Meksikos kasdienybę apibūdina čia gyvenanti prieniškė Jolita De Bello. 

Į Meksiką atvedė meilė
Į saulėtąją Meksiką, nemokėdama nei vieno ispaniško žodžio, lietuvaitė atvyko prieš 9-erius metus. Čia ją atvedė gyvenimo meilė – venesuelietis Andres, su kuriuo mergina susipažino dar gyvendama Didžiojoje Britanijoje, kurioje ji siekė karjeros, o Andres tęsė magistrantūros studijas. „Vieną vakarą mano darbovietėje prie manęs priėjo žavus venesuelietis ir  prisistatydamas maloniai užkalbino. Vaikinas išties paliko puikų pirmą įspūdį, pasirodė išsilavinusi ir charizmatiška asmenybė. Visgi tuomet  pabijojau „nuskęsti“ žavingo lotyno rudose akyse ir nesutikau pasidalinti kontaktais, bet Andres buvo atkaklus – dvejus metus ryžtingai  lankė mane darbe, kol pagaliau sutikau nueiti į pirmąjį pasimatymą“, – prisiminimais dalijasi lietuvaitė.
Tačiau netrukus Andres sėkmingai baigė magistrantūros studijas ir gavo darbo pasiūlymą Meksikoje. Tuomet, palydėjusi mylimąjį į oro uostą, Jolita pasakė, jog draugystės per atstumą nebus, o jis privalo pasinaudoti gyvenimo suteikta galimybe. „Neketinau palikti Didžiosios Britanijos – turėjau gerą darbą ir visas galimybes kilti karjeros laiptais“, – sako prieniškė. Visgi atkaklusis venesuelietis nusprendė taip lengvai nepaleisti gyvenimo meilės – kasdien skambinęs ir rašęs, galiausiai jis pakvietė Jolitą atvykti į Meksiką.
Moteris pripažįsta, jog sprendimas išvykti nebuvo lengvas, o ir nuo gimtosios Lietuvos nesinorėjo nutolti dar labiau. „Visgi smalsumas ir jaunatviškas veržlumas nugalėjo. Taigi susirinkau daiktus ir išvykau ilgoms atostogoms pailsėti, pakeliauti, susipažinti su dar viena kultūra, o vėliau pasilikau. Vis dar vaikštome į pasimatymus, tik jau ne Didžiojoje Britanijoje, Meksikoje – su dviem vaikais bei šuniu “, – šypsosi moteris.

Meksika – kontrastų šalis
Iki šiol Jolita puikiai pamena pirmąją dieną kontrastingojoje šalyje. Vos tik išėjus iš oro uosto ją „pasitiko“ nežinomi kvapai, daugybė ryškių spalvų, pilnos gatvės žmonių. „Visko daug, kur bepažvelgtum“, – prisimena jau beveik 10 metų čia gyvenanti Jolita. Savo spalvomis, architektūra, kvapais ir skoniais lietuvaitę taip sužavėjo Meksika, jog po 12 valandų trukusio skrydžio ji jautėsi kupina jėgų. Tą patį vakarą Jolita paragavo tradicinių meksikietiškų takų (tacos), kesadalijų (quesadilla) ir „alaus sriubos“ (michelada), pamatė naktinę Meksikos sostinę, aplankė garsiąją angelo skulptūrą bei dar keletą žinomų rajonų, o mintyse jau svajojo pamatyti Akapulką, Verakrusą ir kitus miestus bei miestelius.
Į Meksiką atvykusi vedina meilės ir jaunatviško entuziazmo, mergina greitai susidūrė ir su pirmaisiais sunkumais. „Atvykau su mintimi, kad čia žmonės kalba ispanų ir anglų kalbomis. Juk dabar XXI amžius ir visai šalia Jungtinės Amerikos Valstijos, todėl maniau, kad ne bėda, jog nekalbu ispaniškai. Klydau… Kadangi gyvenau sostinėje, o ne Kankune ar kokiame kitame turistiniame kurorte, teko vėl grįžti į mokslus, tik šįkart mokiausi ispanų kalbos“, – pasakoja moteris.
Pradėjus kurtis šalyje, europietė susidūrė ir su kultūriniais skirtumais. Meksikos plotas 1973000 kv.km, todėl pasiekti viską pėstute beveik neįmanoma. Išbandžiusi metro, kurio sistema, anot lietuvės, nėra taip gerai organizuota, vėdinama bei valoma, kaip Europoje, Jolita nusprendė sėsti prie vairo pati. Tuomet moteris suprato, kad kultūriniai skirtumai tarp Europos ir Meksikos – milžiniški: naktimis čia nieko nereiškia raudonas šviesoforo signalas, žiedinėse sankryžose vairuotojai vadovaujasi idėja „kas drąsesnis, tas pirmesnis“, o jei sustosi prie pėsčiųjų perėjos, išgirsi besipiktinančių vairuotojų signalą. Tiesa, toks chaosas kelyje – visai ne skubėjimo bruožas, o vietinės kultūros dalis, nes Meksikoje žmonės gyvena, kaip sakoma, čia ir dabar, stengdamiesi nukelti visus darbus kitai dienai. „Mes sakome: „ką gali padaryt tuoj, niekada neatidėliok rytoj“, o čia viskas vyksta atvirkščiai – jei meksikietis gali nukelti darbus rytdienai, tai būtinai taip ir padarys“, – akcentuoja moteris.
Anot Jolitos, punktualumas čia taip pat svetimas ir kiekvienas atvykėlis turėtų žinoti, jeigu šventė turėtų prasidėti 13 val., tai be 14 val. nebus pirmojo svečio,  kiti tik apie 16 val. pradės rinktis, o  trečdalis tiesiog nepasirodys. Ir jeigu vėlavimas Meksikoje yra tiesiog kultūros dalis, žodžio „ne“ pasakymas vietinių čia gali būti suprastas, kaip nepagarbos ženklas. „Ilgai teko kankintis, kol priėmiau tai, kaip natūralų dalyką. Iš pradžių teko ir su kuriozinėmis situacijomis susidurti, bet, laikui bėgant, supratau, kad visa tai – tiesiog kultūriniai skirtumai. Yra ir smagių dalykų, pvz: kelių sankryžose dienos metu gali išvysti gatvės artistus, pardavinėjamas gėles, kurios čia pigios ir jų daug“, – teigia lietuvaitė.
Žmonės Meksikoje taip pat paslaugūs ir mandagūs, visur gausu aptarnaujančio personalo: stovėjimo aikštelėse, restoranuose, parkuose, degalinėse – visur bus pasirūpinta, kad pirkėjui pačiam nereikėtų stumti vežimėlio, krauti prekių ar lipti iš mašinos užsipilti degalų, beveik kiekvienuose namuose taip pat yra žmogus, padedantis namų ruošoje. Tačiau čia egzistuoja ir kitoks gyvenimas: lūšnynai, vargšai ir tarnai. „Tai – kontrastų šalis. Kontrastas jaučiamas net tarp temperatūros svyravimo“, – juokauja Jolita. Mat, nors dauguma žmonių Meksiką įsivaizduoja, kaip karštą ir saulėtą šalį, kai kuriuose regionuose dieną temperatūra gali siekti 15–20 laipsnių šilumos, o naktį nukristi iki 3–7 laipsnių. Europiečiams įprastos šildymo sistemos čia nėra, todėl lietuvė juokauja, jog dieną gali įdegti, o naktį sušalti.
Beveik dešimtmetį pragyvenusi Meksikoje, dabar Jolita į viską žvelgia kitomis akimis. „Susipažinau su kultūriniais skirtumais, atsipalaidavau, išmokau kalbą, pripratau ir džiaugiuosi įdomia, gražia bei spalvinga šalimi. Meksika tikrai didelė ir didinga valstybė, taigi ir gamta įvairiaspalvė, ir kraštovaizdžiai įspūdingi, actekų ir majų palikimas – piramidės, sunki, paini ir tuo pačiu įdomi istorija, didžiausias pasaulyje botanikos sodas, gausybė muziejų“, – taip šią šalį apibūdina prieniškė. Tačiau bene labiausiai ją žavi meksikietiška virtuvė, pasižyminti išties turtinga gastronomine kultūra: gausybė vaisių, daržovių, daugiau nei 250 skirtingų rūšių aitriųjų pipirų, skirtinguose regionuose vis kitaip ruošiamas tradicinis „Mole“ padažas ar Meksikos vėliavą simbolizuojantis „Chile en nogada“ maltos mėsos, pagardintos čili pipirais, troškinys. „Mėgstu skanų ir aštrų maistą, todėl šiuo klausimu Meksiką galiu pavadinti rojumi. Mano mėgstamiausias užkandis – „escamoles“ (skruzdėlių kiaušiniai), žinomas dar nuo actekų laikų, o dabar laikomas delikatesu. Jo skonis panašus į grūdėtą varškę. Tačiau meksikietišką virtuvę reikia ragauti, o ne apie ją kalbėti“, – šypsosi pašnekovė.

Atstumas tėvynės meilei – ne kliūtis
Nors Jolita prisipažįsta dievinanti meksikietišką maistą, lietuvaitė nepamiršta ir savo pačios šaknų. Jos gamintų lietuviškų patiekalų: cepelinų, balandėlių, kugelio, silkės „pataluose“ ar baltos mišrainės yra ragavę ne tik venesuelietis vyras ir vaikai, bet ir čia gyvenantys draugai. De Bell‘ų šeimoje priimta didžiąsias metų šventes švęsti pagal lietuviškas tradicijas: „Pasipuošiame eglutę, paruošiame 12 patiekalų šv. Kūčių stalui, jokios mėsos, malda, kalėdaitis, spėliojame, žaidžiame, vakarojame, po vakarienės, pagal tradiciją, stalo nenukraustome. Šv. Kalėdų rytą jau randame Kalėdų Senelio dovanas – vėl malonus šurmulys namuose, kepame antį ar kalakutą, ateina svečių“, – apie šeimos tradicijas pasakoja Jolita. Pastaruosius keletą metų šv. Kūčių vakarienei ar Kalėdų pietums Jolitos šeima kviečia ir artimiausius draugus, kuriuos lietuvaitė supažindina su lietuviškomis tradicijomis.
Prieniškė pastebi, jog tolimųjų kraštų gyventojai nedaug žino apie jos gimtąją ir taip mylimą Lietuvą. Dauguma jų Lietuvą identifikuoja, kaip vieną iš trijų Baltijos šalių, kitiems ji asocijuojasi su Rusija, todėl savo tėvynę mylinti moteris mielai supažindina smalsuolius su Lietuvos istorija, kalba, gamta ir, žinoma, tradicijomis. Ne vienas Jolitos pažįstamas iš tolimųjų Vakarų jau yra aplankę Lietuvą. Jos teigimu, visus juos be galo sužavėjo Vilnius, Klaipėda, lietuviški paplūdimiai, pirtys ir vandens parkai. Anot Jolitos, šiemet pamatyti nedidelę, bet savitą vidurio Europos valstybę planuoja ir daugiau jos pažįstamų meksikiečių, žinoma, jei planų nesujauks pandemija.
Lietuvaitės mylimasis Andress taip pat yra lankęsis Lietuvoje ir nors mylimosios tėvynėje kol kas lankėsi tik kartą, venesuelietis čia daug pamatė ir patyrė, o bene labiausiai susižavėjo mūsų kurortais – Birštonu ir Druskininkais, Vilniaus senamiesčiu, Gedimino pilimi bei vandens parkais. Neišdildomų įspūdžių pasisėmė ir Pociūnuose, kuriuose išbandė šuolį su parašiutu. „Viskas čia jam buvo gražu, viskuo džiaugėsi ir aikčiojo, kaip mažas vaikas. Tikriausiai panašiai atrodžiau ir aš, kai buvau nuvykusi į jo gimtinę – Venesuelą“, – šypsosi prieniškė.
Visgi Jolita pripažįsta, kad ir kokia nuostabi yra Meksika, Lietuva jai – pati gražiausia ir mieliausia. „Daug žalumos, švara ir gaivus oras, šalia artimieji, viskas arti ir sava… Lietuva – man visas pasaulis. Artimoje ateityje planuojame apsilankyti Lietuvoje, o tolimoje – grįžti, jei ne į Lietuvą, tai bent arčiau namų, į Europą“, – sako 9000 kilometrų nuo gimtųjų namų gyvenanti prieniškė.
Rimantė Jančauskaitė