Meilės Lukšienės giminės lopšys (II d.)

Praeitą savaitę savaitraštis „Etaplius“ pradėjo straipsnių ciklą apie Meilės Lukšienės giminę. Pristatėme jos senelius, dėdes. Šįkart jums pateikiame įdomių detalių iš Meilės mamos – Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės – ir tetos Veronikos Alseikienės gyvenimo. Su Šiauliais abi seseris sieja mokslo pradžia, o Šiaulių mergaičių gimnazijos sienos gali paliudyti apie kadaise užsimezgusią Julijos ir rašytojo Jono Biliūno meilės istoriją.

Seserys laužė stereotipus

Kaip rašyta ankstesniame straipsnyje, Janulaičių šeimai vaikų išsimokslinimas buvo prioritetas, tad ir savo jaunėles mergaites našle likusi Agota Janulaitienė leido mokytis į Šiaulius. O šios laikėsi išvien – viena kitai padėdamos mokytis, siekė savo tikslų.

„Pirmus metus abi buvo išleistos į Šiaulius, apgyvendintos nekūrentame kambarėlyje pas pažįstamą moterėlę. Julė, už savo uždirbtus 15 rb pasisamdžiusi mokytoją, mokėsi rusiškai skaityti, rašyti bei kalbėti ir aritmetikos. Parėjusi savo mokslą perduodavo jaunesniajai, ir taip abidvi paauglės kopė aukštyn. Kitą žiemą mokslai tęsėsi panašiai, bet jau atsirado moralinės ir šiek tiek materialinės paramos iš brolio kunigo. Toliau mokslo keliai išsiskyrė, o seserų meilė liko visam gyvenimui“, – apie nelengvą mokslų pradžią rašoma „Laiko prasmėse“.

Verutės (taip meiliai atsiminimuose vadinama Meilės teta, – aut. past.) mokymosi procesas nebuvo toks sklandus, kokio buvo galima norėti. Tiesa, tam įtakos turėjo nepalanki politinė situacija: padedama brolio Augustino, ji įstojo į II gimnazijos klasę Šiauliuose, tačiau iš ten po III klasės buvo išvaryta dėl draudžiamos spaudos platinimo. Bet po to į mokslus kibo dar stipriau: „8 mėn. eksternu pasimokiusi, įstojo į VI Mintaujos gimnazijos klasę. Kokia turėjo būti paauglės mergaitės valia ir gabumai tokį šuolį įveikti svetima, vos tik apgraibomis pramokta kalba (rusų)!“

Mintaujoje ją supo gera atmosfera: buvo palyginti daug lietuvių moksleivių ir gyvas visuomeninis gyvenimas. Metus išgyveno pačiame jo centre L. Didžiulienės-Žmonos laikomame vadinamame bute-bendrabutyje. O aštuoniolikmetė, baigusi gimnaziją ir sulaukusi brolio kunigo Juozo paramos, ėmė krimsti medicinos studijas Berne, Šveicarijoje. Anuomet apskritai akademinėje aplinkoje moterų sutikdavai retai, juolab – iš valstiečių luomo. O abi Janulaitytės troško būti gydytojos, tuo dar labiau sujaukdamos įprastinę tradiciją.

„To meto lietuvių inteligentams kunigo ir teisininko profesijos įprastos. O dvi iš valstiečių gydytojos moterys, ypač su aukštuoju išsilavinimu, retokas reiškinys ne tik Lietuvos mastu. Amžių sandūroje Europoje ne visi universitetai moteris priimdavo! Studijų metu bemaž visur Janulaičių jaunėlė Verutė turėjo jaustis „balta varna“. Tam reikėjo ryžto ir gabumų, o jų nestigo“, – pasakojama leidinyje. Beje, šios seserys buvo vienos pirmųjų moterų lietuvių, tapusių gydytojomis.

Veronika von Janulaitytė

Veronika, studijas pradėjusi Šveicarijoje, ten mokėsi metus, po to semestrą praleido Vienoje, o dar vėliau persikėlė į Berlyną. Ten ir baigė akių ligų specialybę bei gavo daktaro laipsnį. Studentė netgi sugebėjo derinti studijas su eksperimentiniais moksliniais tyrimais.

Tiesa, Verutei teko priimti nemažai iššūkių, tačiau gudri mergina rado išeitį, kaip bent truputį pakeisti situaciją sau palankesne linkme. „Kai atvyko į Berlyną, tada iš 400 medikų studentų vos 4 buvo moterys! Galima įsivaizduoti, kaip visoms reikėjo jaustis, ypač V. Janulaitytei: ne vokietės, neturtingos, o dar žemos kilmės, kas tuo metu buvo svarbu. Verutei šovė į galvą kartkartėm prisidėti prie savo keistai skambančios pavardės vokišką prielinksnį „von“, žymintį kilmingumą, bajoriškumą. Juokėsi, kad tai ne kartą keitė kitų elgesį ir požiūrį“, – rašoma „Laiko prasmėse“.

Universitete studentei sekėsi puikiai – ji galėjo didžiuotis ne eiliniu diplomu, o medicinos daktaro laipsniu. Beje, Veronika buvo pirmoji lietuvaitė, gavusi tokį mokslinį laipsnį užsienyje. Deja, Rusijoje užsienio diplomai negaliojo, tad įgyto laipsnio teko atsisakyti. Iš pradžių dirbti savarankiškai buvo nedrąsu, todėl jauna specialistė nutarė pasipraktikuoti Tartu mieste: „Iš ten gavo laikinai padirbėti kaip okulistė skrajojančiame gydytojų būryje, besikilnojančiame po Rusijos kaimus. Kaip rašo V. Janulaitytė-Alseikienė: „Dirbome nuo ryto ligi vakaro, kas dieną po keliolika operacijų, didelė ambulatorija, suvažiuodavo gydytojai pasitobulinti…“

Kad užsidirbtų pinigų, Veronika išdrįso padirbėti Tūlos gubernijoje, kur buvo paskelbta dėmėtosios šiltinės epidemija. „Ministerijoje stebėjosi, kad tokia jauna ir taip rizikuojanti savo gyvybe. (...) Laimė buvo mano pusėje: tifo epidemija ėjo prie galo“, – prisiminimuose rašo ji.

Galiausiai savarankišką gydytojos kelią ji pradėjo gimtoje šalyje. Dėl darbo Ukmergėje nedvejojo – jautėsi įsipareigojusi savo kraštui. Dirbo ji ir individualiai, ir ligoninėse bei poliklinikose, teko padirbėti Voroneže lietuvių pabėgėlių visuomenėje ir Minske – karo ligoninėse. Įdomiausia tai, kad bendrauti su kolegomis tuo laikotarpiu nebuvo galimybių: „Privačia praktika besiverčiantys gydytojai tuo metu profesinio darbo srityje beveik nebendravo, nes tik pamažu formavosi ir lietuvių tos rūšies žmonių sluoksniai. Juolab tai ženklu Vilniuje, kur, pvz., lietuvių okulistų ilgą laiką tebuvo viena V. Alseikienė. Nacionalinės skiriamosios sienos tarp žmonių buvo itin aukštos, beveik neįveikiamos, jokių ryšių su lenkų visuomene nesimezgė.“

Dantų gydytojos ir rašytojo meilės istorija

Veronikos sesuo Julija pasirinko kitą medicinos kryptį – odontologiją. Pirmiausia ji ėmė lankyti Šiauliuose veikusius trejų metų dantų gydymo ir technikos kursus. Tuo pačiu metu eksternu baigė keturias klases tik ką įkurtoje Šiaulių mergaičių gimnazijoje. Norėdama tapti savarankiška, Julija, išlaikiusi prie Kazanės universiteto surengtus egzaminus, gavo dantų technikės diplomą. Dirbti dantiste pradėjo 1902 m. pavasarį Panevėžyje. Kad taptų diplomuota dantų gydytoja, jai dar teko išlaikyti egzaminus Charkove.

Besimokydama eksternu Šiauliuose, Julija susipažino su būsimuoju savo gyvenimo vyru. Vienu metu pagrindiniu jos mokytoju buvo iš Tartu universiteto išvarytas Jonas Biliūnas, kurį mergina ir įsimylėjo. Draugystė neilgai trukus peraugo į sužadėtuves. Vestuves pora iškėlė Kairių bažnyčioje 1904 m. Tiesa, tuo metu rašytojas jau sirgo džiova, tad sutuoktinių laukė kupinas iššūkių bendras gyvenimo kelias.

1905 m. pradžioje Julija vyko slaugyti Jono į Ciurichą, kur šis studijavo. 1905 ir 1906 m. vasaras Biliūnai praleido Lietuvoje: Julija dirbo, Jonas gydėsi. Kai jie čia vasarodavo, mėgo lankytis Anykščiuose, Šiauliuose – abiejų gimtinėse. Tik prastėjanti rašytojo sveikata privertė šeimą persikelti į Zakopanę. Išgyventi kažkaip reikėjo, o Julija, kad ir pasiėmusi savo dantų gydytojos instrumentus, teisės dirbti neturėjo. Pagalbos ranką jai pasiūlė vietiniai gydytojai, kurių dėka Julijai pacientų netrūko – šie siųsdavo dalį savųjų.

Žmonos meilė įkvėpė kūrybai

Pasidžiaugti vienas kitu Biliūnai teturėjo kelerius metus. Rašytojas iškeliavo iš šio pasaulio, po jųdviejų vestuvių prabėgus vos trejiems metams – 1907 m. Zakopanėje. Bet faktas, kad per paskutiniuosius gyvenimo metus J. Biliūnas parašė geriausius kūrinius, leidžia suvokti, jog vyro ir žmonos ryšys buvo ypač stiprus, įkvepiantis.

Kol rašytojas buvo slaugomas žmonos, skaitytojus pasiekė apsakymai: „Joniukas“, „Piestupys“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“ ir „Liūdna pasaka“. Beje, daugelis paskutiniųjų kūrinių rašyti nebe paties Biliūno, o Julijos ranka, nes sunkiai sergantis vyras nebenulaikė plunksnos, nors kūrybinės mintys vis dar liejosi plačiai.

Po vyro mirties J. Biliūnienei dar dvejus metus teko padirbėti Zakopanėje, kad atiduotų sukauptas skolas. Bet po to ji tęsė studijas Paryžiuje ir 1911 m. gavo dantų chirurgės diplomą. Po kursų dar dvejus metus – iki 1913 m. – dirbo Zakopanėje. Tik pamiršti brangaus vyro išėjimą anapilin buvo sunku, be to, rūpėjo ištesėti jam duotą pažadą. Tad 1913 m. Tilžėje buvo išleistas pirmasis J. Biliūno raštų rinkinys „Paveikslai, apysakos ir eilės“.

Po vyro mirties jos gyvenime atsirado kitas sutuoktinis – garsus mokytojas, elementoriaus „Sakalėlis“ autorius Stasys Matjošaitis. Juodu susituokė tarpukariu, antrasis vyras buvo geros širdies, juos siejo gražūs santykiai, bet meilės, kokią jautė J. Biliūnui, Julija Stasiui jau nebegalėjo padovanoti.

Biliūno netektis visą gyvenimą moteriai buvo tarsi negyjanti žaizda. 1953 m., pritarus to meto sovietinei valdžiai, rašytojo palaikai žmonos rūpesčiu buvo parvežti iš Zakopanės ir perlaidoti Liudiškių kalvoje (Anykščių r.). Julija Matjošaitienė puoselėjo pirmojo vyro atminimą, dalyvaudama visuomeninėje veikloje, palaikė ryšius su jo giminaičiais.

Motinos prisiminimų paveikta ir siekdama išsaugoti J. Biliūno atminimą, Meilė Lukšienė tapo viena pirmųjų jo kūrybos tyrinėtojų.