Meilės Lukšienės giminės lopšys (I d.)

Prieš aštuonerius metus šalies Švietimo ir mokslo ministerija įsteigė Meilės Lukšienės premiją pedagogams už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą. Artėjant Mokytojų dienai, vėl teikiami kandidatai šiai premijai gauti. Įdomu tai, kad švietimo reformos pradininkė, habilituota daktarė
M. Lukšienė yra kilusi nuo Šiaulių, o jos giminės biografija – įspūdinga.

Inteligentų šeimos tėviškė – Šiaulių rajone

Apie M. Lukšienės šeimą ir jos šaknis daug sužinoti galima iš 2004 m. Vilniuje išleistos dviejų žymių moterų, motinos ir dukters, parašytos knygos „Laiko prasmės“. Pirmojoje leidinio dalyje spausdinami Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės (buvusios Janulaitytės, – aut. past.) atsiminimai, o antrąją sudaro jos dukters – Meilės Lukšienės pasvarstymai, apmąstymai, refleksijos lietuvių inteligentijos mentaliteto raidos temomis.

Žymios giminės istorija prasidėjo netoli Šiaulių, mat M. Lukšienės mamos J. Janulaitytės tėviškė yra Malavėnų kaimas, esantis Šiaulių rajone. Kaip rašoma „Laiko prasmėse“, gyvenamoji vieta buvo patogi geografiškai – į bažnyčią tėvai net su mažais vaikais eidavo pėsčiomis, o ir baudžiavos prievolės ten buvo švelnesnės nei privačiuose dvaruose.

J. Janulaitytės tėvai buvo kilę iš turtingesnių šeimų. „Motiejus Janulaitis kilęs iš karališkųjų valstiečių, ne lažinių. Jis, didelio tiems laikams žemės ploto (1 valako – apie 22 ha) ūkininkas, vertėsi ne vien žemės darbu, bet dar turėjo ir malūną“, – rašoma leidinyje. „Mamulės atsiminimuose minima teta, kuri vaišindavusi viešnias, Agotą Janulaitienę su maža dukryte Julyte, kava (!) iš puodelių su sidabriniais šaukšteliais (!)“, – akcentuojama ir Agotos giminės socialinė padėtis.

Julijos tėvo šeimai svarbus buvo išsimokslinimas, juo labiau kad namuose nuolat sklandydavo nepasitenkinimo esama padėtimi minčių. Tėvai „išgalėjo išleisti du sūnus į kunigus, sudėti nemažą kraitį vyresniajai dukrai Onai“. Būta ir motinos giminėje mokslą ėjusių žmonių bei, žinoma, neigiamo požiūrio į esamą padėtį. Tad nenuostabu, jog Motiejus ir Agota įsižiūrėjo vienas kitą: „Jį sužavėjo, visų pirma, kad jo būsimoji žmona Agota Petkutė dar baudžiaviniais laikais nepasidavė pono užmačioms. Tai vis saviti požiūrių ir elgesio bruožai, dvelkiantys nenuolankumu, netradiciškumu, novatoriškumu.“

Dėmesys – vaikų išsimokslinimui

Janulaičių šeimai lengva nebuvo: vaikų jie augino net 11 (tiesa, du iš jų mirė mažiukai), o kai mirė Julijos tėtis, vyriausiajai Onai buvo 20 metų, jauniausiajai Veronikai nebuvo nė metų. Nepaisant sunkumų, motina ir vyresnieji vaikai rūpinosi likusiųjų mokslais.

„Janulaičių šeimoje, kada jau vienas sūnus buvo išleistas į kunigus, jauniausią Augustiną dar visai mažą tėvas mirdamas pats skyrė leisti į mokslą, atrodo, nepabrėždamas kunigystės. Tiesa, motina A. Janulaitienė svajojo sūnelį matyti panašų į Valančių, tačiau ginčų ar juo labiau konfliktų dėl jo gyvenimo kelio nekilo“, – rašoma „Laiko prasmėse“.

Atsiminimuose abu Julijos tėvai apibūdinami kaip atsakingi, iniciatyvūs žmonės, gebėję savo vaikams suteikti padorų gyvenimą.

„Tėvas bus paveldėjęs dalį karališkųjų valstiečių socialinės ekonominės padėties sąlygiškai teikiamo iniciatyvumo pojūčio. Jis iš dalies jau orientuojasi į prekinius santykius: prasigyvena malūną, įsigyja palyginti nemažai žemės, sudeda savo vyriausiajai dukrai tiems laikams nemažą kraitį pinigais. Mirdamas sūnus maždaug palieka aprūpintus, jauniausiąjį nuskirdamas į mokslus, t. y. gyventi nebe iš žemės. Dvi mergaitės – pagrandukai, aišku, tradiciškai turėjo išeiti iš namų, ištekėdamos su šiokiais tokiais kraičiais, kurių tėvas nebenusakė. Motina, netikėtai tapusi našle, dar su krūva toli gražu nesavarankiškų vaikų, sutelkė dėmesį ne į ekonominį ūkio augimą, o pirmiausia į likusių vaikų mokslinimą, nukreipdama ir jau ant kojų besistojančio sūnaus Juozo, tapusio kunigu, bent dalį pajamų jaunesniųjų mokslui. Bendro šeimos turto gausinimu, atrodo, nedaug tesirūpinta“, – prisimenama 2004 m. išėjusiame leidinyje.

Ekonomiškai žiūrėta ir į mergaičių mokslus: Julijos brolis Petras nebuvo itin patenkintas, mat sesių mokymas jam atrodė lyg grynas nuostolis ūkiui, tačiau motina rasdavo taip pat ekonominių argumentų. „Pagalba mergaičių mokslui (malkų ar žabų vežimas, kuklaus valgio paviržėlis, o svarbiausia – kambarys Šiauliuose, pačiu mokslu daugiausia pasirūpindavo vikaraudamas Juozas) skaičiuotina būsimu kraičiu. Išmoka natūra ir ne vienu kartu ūkiui lengviau pakeliama“, – rašoma leidinyje.

Svajonė apie vaikus inteligentus išsipildė

Julijos mama svajojo, kad jos vaikai taptų inteligentais, būtų vertinami, tačiau ji pati „iš arčiau inteligento aplinkumos nepatyrė“. Nors likimas visgi apdovanojo galimybe savo šeimos rate turėti žinomą lietuvių rašytoją Joną Biliūną, tapusį dukters Julijos vyru. Su uošviene, kaip atskleidžiama prisiminimų knygoje, jis galėjo dalytis savo dvasinio pasaulio rūpesčiais.

„Joje rado atgarsio ne tik šie su jos vidumi susiję dalykai, bet ir visai nepažįstami, net atrodantys priešiški, kai jaunėlį sūnų keikė kunigas iš sakyklos, o caro valdžia sodino į kalėjimą ar gaudė. Sunku tiksliai nusakyti, kaip atrodė jai tos naujovės, tačiau, rodos, stengėsi perprasti, o ne smerkti. Tai savotiškas atdarumas naujovėms“, – apibūdinama A. Janulaitienė.

O mirė ji, išėjusi iš tėviškės pas sūnų Jurgį, kurio namuose „švietė dainą, grožį jaučianti martelė“. Rūpintis ūkiu liko trims sūnums, iš kurių savo sėkme labiausiai pasigirti galėjo vyriausiasis Kaliksas: „Jau nepriklausomybę atgavus, jis susitvarkė pieno gamybą, pavyzdinį ūkį pasididino iki 100 ha žemės. Visa tai daryta nuosaikiai, tradicijų nelaužant, miesčioniškumo nesivaikant. Visus vaikus leido mokytis, tik šioje srityje didelio veržlumo nebūta: 3 mergaitės mokslą gavo, o berniukai pasimokę liko prie žemės. Ir čia būta visiškos darnos ir susiklausymo.“

Kiti šeimos vyrai – du broliai – pasuko į dvasininkystės kelią. Tik štai dėl savo pasirinkimo jiedu jautėsi skirtingai.

„Pirmasis, nuėjęs į šią profesiją, iš įprastos tuo metu valstiečių šeimose tradicijos tuo pat keliu eiti pasiryžusį jaunesnįjį Praną atkalbinėjo. Matyt, greitai pastebėjo apsirikęs. Dar seminarijoje pažadinta, o
paskui šeimoje sustiprėjusi visuomeninė ugnelė pamažu išblėso. Grynai konfesiniame darbe, atrodo, pasitenkinimo nerado. Kunigystę mesti anaiptol turbūt ir minties tokios nekilo, tačiau nepajėgė užsipildyti kuo nors kūrybišku atsiradusios tuštumos. O turėta savyje gerų užuomazgų.

Kas kita Pranas. Ir brolio atkalbinėjamas, stojo į seminariją. Toliau šioje srityje, atrodo, nebandė mokytis, tačiau visą gyvenimą atidavė iš širdies bažnyčiai, rasdamas pasitenkinimo grynai konfesinėje srityje ir visuomeniniame darbe, glaudžiai iš pagrindų siedamas jį su savo profesija: pastatė palyginti naujovišką tuo metu po Pirmojo pasaulinio karo Betygalos bažnyčią, pasikviesdamas žinomą meno pasaulyje Vladimirą Dubeneckį, iškilo bažnytinėje hierarchijoje, pagaliau mirė sovietiniame kalėjime už savo principines politines nuostatas. Visas savo galias kreipė, derindamas su profesija“, – rašoma „Laiko prasmėse“.

Vingiuotas, bet sėkmingas profesinis kelias

Kol vieni broliai pasirinko ūkininkauti, o kiti tapo dvasininkais, Augustinas Janulaitis krimto teisės mokslus. Beje, šis kelias jam nebuvo rožėmis klotas: „Stipriausias intelekto atžvilgiu iš išėjusių į mokslus Janulaičių vyrų buvo Augustinas, bet ir gyvenimo kelias vingiuotesnis už brolių, nes ir norai, siekimai daug įvairiapusiškesni. Pasiekta daug – tą rodo išleista ir bibliografija su 665 pozicijomis.“

Augustinas mokytis ėmė anksti, tačiau perspektyviam jaunuoliui smalsumas, neapsisprendimas, karštas būdas neretai apsunkindavo gyvenimą.

„Mokslas sekėsi, tačiau platūs interesai bei norai, anksti prabudęs visuomeniškumas, o dar ir karštakošiškumas kūrė jam, dar moksleiviui, painias situacijas. 1893 m. išvarytas iš Šiaulių gimnazijos, baigęs Rygoje, įstoja į Maskvos universitetą studijuoti teisės ir netrukus vėl pašalinamas. Tuoj po to vėl suimamas, bet, pabėgęs tiesiogine prasme iš žandarų rankų, studijas tęsia Berne 1903–1905 m. Nutraukęs jas dėl visuomeninio darbo vos 1907 m., baigia teisę Maskvoje. Taip pat ir vėliau kalėjo: 1900–1901 m. Latvijos teritorijoje, 1906 m. Vilniuje, 1916–1917 m. vokiečių belaisvių stovykloje, 1919 m. trumpai bolševikų Vilniuje“, – jo biografija apibūdinama knygoje.

Nepaisant kai kurių ne pačių geriausių įrašų jo biografijoje, Augustinas buvo nusipelnęs Lietuvai, tapo šeimos pasididžiavimu. Dar studijuodamas, jis vertė grožinę literatūrą, organizavo slaptus spektaklius, spaudos draudimo laikotarpiu platino draudžiamą literatūrą. Vėliau tapo vertinamu teisininku, mokslininku.

„Pirmųjų, nors ir nedidelių, reikšmingų studijų temos pasirinktos iš Lietuvos socialinio ir nacionalinio pasipriešinimo istorijos, kaip vienas iš bendro to meto kairiojo sparno politinės kovos būdų. Parašytos su rimta archyvinės medžiagos argumentacija, konceptualiai, nenužengiant į populiarią agitaciją ir kartu nepaskęstant faktografijoje. Tas buvo mūsų mokslo padangėje šviežiena, atitinkanti to meto istorijos mokslo aukštus standartus. Neatsitiktinai šios studijos buvo plačiai naudojamos lenkų jau subrendusioje istoriografijoje, ypač apie Šiaulių ekonomiją“, – rašoma „Laiko prasmėse“.

Beje, pasukti į mokslo sritį A. Janulaičiui nebuvo sunku, mat jis nuolat būdavo drauge su dviem intelektualais: „Tai dviejų žymių asmenybių, nepriklausomų demokratų iš esmės, Tomo Vrublevskio ir Mykolo Romerio, plačiu mastu, mąsliai sprendusių prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvos valstybės ateities klausimą, draugė. Matyti, ir šiems dviem Augustinas atrodė perspektyvus svarstymų dalyvis. Tas šiltas intelektinis bendravimas, Vrublevskiui mirus, tarp likusių dviejų tebesitęsė ir pokario metais Lietuvos valstybei atsikūrus.“

Per savo gyvenimą A. Janulaitis tapo nusipelniusiu teisininku, laikinai net buvo paskirtas eiti užsienio reikalų ministro pareigas 1918 m., ypač buvo vertinamas tarp akademikų, taip pat buvo parengęs spaudai Jono Biliūno raštus, išvertęs Karlo Markso „Manifestą“, H. Ibseno ir F. Dostojevskio knygas.

(Bus daugiau)