Meilė vaikams jauną gruzinę atvedė į Širvintas

Jau beveik metai kaip Širvintose tai vienur, tai kitur galima sutikti visuomet nuoširdžiai besišypsančią gruzinę Mariam. Jaunų žmonių iš kitų šalių čia nedažnai sutiksi, tad siūlome paskaityti draugišką interviu su šia puikia nuotaika trykštančia mergina – apie tai, kokie keliai ją atvedė ir ką ji veikia mūsų krašte.

– Papasakok trumpai apie save – ką veikei Gruzijoje prieš atvykdama į Lietuvą, koks buvo tavo laisvalaikis, šeima?

– Sveiki. Esu Mariam iš Gruzijos. Man 19 metų ir šiuo metu dalyvauju ilgalaikiame EST (Europos Savanorių Tarnybos) projekte Širvintose. Atvykau į Širvintas savanoriauti dar nebaigusi mokyklos, buvau dvyliktokė, todėl visos mano mintys sukosi apie baigiamuosius egzaminus, kuriuos ruošiausi laikyti nuotoliniu būdu (man pasisekė – būdama Širvintose baigiau mokyklą Gruzijoje!). Dar mokydamasi mokykloje prisijungiau prie skautų bendruomenės ir tai palaipsniui pradėjo užimti vis didesnę mano gyvenimo dalį. Dauguma mano draugų Gruzijoje buvo skautai, kurie stipriai palaikė mano sprendimą dalyvauti šiame projekte. Visi sakė, jog tai bus puiki patirtis, kurią galiu įgyti vos tik baigusi mokyklą.

Kol neatyvkau čia, niekada nesusimąsčiu, kokie artimi ir svarbūs man yra mano šeimos nariai bei santykis su jais. Nuo vaikystės mėgstu skaityti ir kiek save pamenu, nuolat klausdavau tėčio, kurią knygą pasirinkti skaityti. Vėliau su juo diskutuodavome apie perskaitytas knygas, aptardavome jas. O dabar aš esu tas žmogus, kurio jis klausia nuomonės apie naujas knygas ar muzikos grupes. Nepaisant mus skiriančio atstumo, mes ir dabar bendraudami dalijamės nuomonėmis apie muziką, knygas ir kitus dalykus.

– Kaip nusprendei išvykti savanoriauti į kitą šalį?

– Manau, kad visuomet norėjau kur nors išvykti ir įgyti panašios patirties. Dar gyvendama Gruzijoje daug energijos skyriau savanorystei, todėl išgirdusi apie tokią galimybę išvykti svetur, kaipmat susidomėjau. Tiesą pasakius, tuo metu nebuvau tikra, ką noriu veikti gyvenime… Buvau nusprendusi tiesiog atsitiktinai (perdaug nesukdama sau galvos) pasirinkti studijas universitete. O iš tiesų jausdavausi laimingiausia, kai padėdavau kitiems, savanoriaudavau įvairiuose renginiuose, organizuodavau veiklas vaikams… Išties, kai sužinojau apie šį projektą, pamaniau: „Dieve, turiu dalyvauti!“ Taip čia ir atsiradau

– Ar pats sprendimas išvykti savanoriauti buvo labiau sunkus ar džiaugsmingas?

– Manau, kad abu… Iš dalies tai buvo džiaugsminga, nes savanorystė turėjo tapti visiškai nauja mano gyvenimo patirtimi, manęs laukė daug galimybių. Iš kitos pusės, buvo tikrai sudėtinga 11-ai mėnesių atsisveikinti su artimaisiais.

– O kaip atsitiko, jog nusprendei keliauti būtent į Lietuvą? Ar daug žinojai apie Lietuvą prieš išvykdama čia savanoriauti?

– Jeigu atvirai, tai labiau rinkausi patį projektą – galimybę dirbti su vaikais, nes labai to norėjau. Tiesa, padariau nemažą klaidą, nepasidomėjusi šalimi, į kurią vykstu. Turiu omenyje, jog nesuklydau pasirinkusi Lietuvą, bet suklydau nepasidomėjusi apie oro sąlygas Lietuvoje. O apie dalyvavimą projekte Lietuvoje išgirdau per Naujųjų metų vakarėlį – tai buvo tarsi ženklas naujai pradžiai.

– Ar atvykusi čia patyrei didelį kultūrinį šoką? Koks kultūrinis reiškinys nustebino labiausiai?

– Šiek tiek. Abi šalys turi ir skirtumų, ir panašumų. Tačiau labiausiai nustebinęs dalykas buvo lietuviškos tradicijos, šokiai, muzika ir visa kita. Dalyvavau keliuose tradiciniuose renginiuose ir galiu nuoširdžiai pasakyti, jog likau sužavėta! Nepamenu, koks tai buvo renginys, bet jame vyko šokiai, ir aš tiesiog prisijungiau prie šokančių būrio. Šokau su žmonėmis, su kuriais niekuomet nebuvau net žodžiu persimetusi, bet po visko širdyje liko nuostabus jausmas, jog juos visus pažįstu jau daugybę metų. Tai buvo viena nuostabiausių dienų mano gyvenime.

– O kokius didžiausius skirtumus įvardintum tarp Gruzijos ir Lietuvos?

– Kalbant apie skirtumus – Lietuvoje augančios uogos! Nieko panašaus nerastumėte Gruzijoje. Čia tiesiog gali eiti į mišką ir jas valgyti. 1:0 – Lietuva laimi

– Lietuvoje praleidai jau beveik metus, kokie, tavo nuomone, yra lietuviai?

– Kaskart, kai manęs paklausia apie tai, kokie žmonės yra lietuviai, aš prisimenu dvi pardavėjas, kurios dirba parduotuvėje, esančioje prie mano namų. Man atėjus, jos visuomet bendrauja labai šiltai. O juk jos net nekalba angliškai! Aš turiu galimybę patobulinti savo lietuvių kalbos žinias. Matydamos, kad man sunku suprasti, kartais jos kartoja po tris kartus, kad man pasidarytų aiškiau. Tai tikrai šiltos ir mielos moterys! Tokie ir tie lietuviai ☺

– O kokie tie širvintiškiai?

– Tiesą pasakius, daugiausiai bendrauju su organizacijos, kurioje savanoriauju, nariais. Galiu nuoširdžiai pasakyti, jog žmonės čia malonūs, šilti bei paslaugūs. Pamenu, pirmąją mano savanoriavimo savaitę viena šeima mane ir dar vieną savanorį iš Portugalijos pakvietė slidinėti slidėmis bei į savo namus vakarienės. Aš puikiai praleidau laiką ir nepaisant daugelio kritimų, išmokau slidinėti! Ir kitos šeimos mane kartais pakviečia pietų ar vakarienės ar net aprodo aplinkinius miestus, vedasi į renginius. Kartais mes kartu gaminame gruziniškus patiekalus, tai tikrai suteikia daug džiaugsmo. Tai nuostabu!

– Jeigu paprašyčiau pasidalinti trimis įsimintiniausiais įspūdžiais apie Širvintas, kokie jie būtų?

– Pirmiausia likau nustebusi, jog žiemą gatvėse labai mažai žmonių. Antra, Širvintose labai malonūs pardavėjai, tačiau išgirdę anglų kalbą dažnai išsigąsta – tad linkiu neišsigąsti, o kurie supranta angliškai, būna tikrai labai malonūs, paslaugūs. Na ir trečia, man buvo neįprasta, jog jaunimas gatvėse dažnai klausosi rusiškos muzikos, bet palaipsniui pripratau ir tai nebebuvo taip keista.

– Kaip atrodo tavo laisvalaikis Širvntose? Galbūt pasikvieti čia ir savo draugų savanorių?

– Darbo dienomis esu laisva tik vakarais, nes dieną savanoriauju mokykloje. Tuomet ruošiuosi veikloms su vaikais, važinėju dviračiu ar skaitau knygą. Kartais labai mėgstu gulėti ant grindų ir žiūrėti į lubas (pabandykite, tai tikrai atpalaiduoja!) Taip pat kartais pasikviečiu kitus Europos savanorių tarnybos savanorius, kurie savanoriauja Ukmergėje, Vilniuje, Kaune. Jiems labai įdomu, kaip atrodo mokykla, kurioje savanoriauju.

– Ar gali trumpai papasakoti, kokios tavo užduotys „Tėkmės“ mokykloje ir darželyje?

– Leidžiu laiką su vaikais, kartu žaidžiame žaidimus. Jų mėgstamiausias – gaudynės! Taip pat dėstau anglų kalbą priešmokyklinukams bei pirmokams. Popiet vedu popamokinius Origami (japoniškas popieriaus lankstymo menas) užsiėmimus. Vaikams tai labai patinka, o man suteikia daug džiaugsmo.

– Ką galėtum pasakyti apie vaikus Lietuvoje? Ar vaikai visur vienodi, ar visgi skiriasi?

– Žinoma, kad jie skiriasi, bet negaliu tiksliai atsakyti. Vaikai turi daug panašumų bei skirtumų, tačiau kiekvienas vaikas unikalus. Negaliu visų Lietuvos vaikų palyginti su kitos šalies vaikais. Bet, žinoma, vaikai čia labai mieli ir – visi labai gražūs.

– Ar Gruzijoje esi girdėjusi, ar buvusi panašioje mokykloje kaip „Tėkmė“?

– Esu girdėjusi, jog Gruzijoje yra mokyklų, panašių į „Tėkmės“ mokyklą, tačiau nesu tokioje mokykloje buvusi, todėl negalėčiau tiksliau palyginti. Aš Gruzijoje mokiausi net trijose valstybinėse mokyklose ir tikrai galiu pasakyti, jog nei vienoje jų nebuvo taip gerai, kaip „Tėkmėje“.

– Ar savanoriaudama „Tėkmės“ mokykloje išmokai naujų įdomių mokymo metodų, kuriuos galėsi pritaikyti ir Gruzijoje?

– Kaip ir minėjau, esu lankiusi tris mokyklas, ir nei vienoje iš jų nebuvo taikomi tokie metodai kaip čia. Mokykloje, kurioje savanoriauju, vaikai turi daugiau laisvės bei galimybių save išreikšti. Todėl, žinoma, mielai kai kuriuos dalykus panaudočiau ir grįžusi į Gruziją.

– Jeigu kas nors paklaustų, ar verta savanoriauti tokiame nedideliame mieste kaip Širvintos, ką jiems atsakytum?

– Pasakyčiau – „Pirmyn!“ Per šiuos metus Lietuvoje sutikau tikrai daug savanorių. Teko girdėti ir jų istorijas ir, palyginusi jas su savąja, pamaniau: „Kaip man pasisekė!“. Žinoma, didesniuose miestuose, tokiuose kaip Vilnius ar Kaunas, yra daug daugiau galimybių pasilinksminti, įvairiau praleisti laisvalaikį. Bet man mieliau yra čia, nes žmonės yra šilti, besišypsantys. Vilniuje tai nutinka itin retai, jog žmonės gatvėje tau nusišypsotų, nes ten daugiau skubančių, užsiėmusių žmonių. Todėl aš esu tik už mažesnius miestus!

– Jeigu būsimas savanoris Tavęs paklaustų – važiuoti į Širvintų „Tėkmės“ mokyklą ar ne, ką jam atsakytum?

– Niekada nesu mačiusi tokios artimos bei šiltos šeimų bendruomenės. Tai tikrai viena didelė šeima, kurią aš pamilau. Ir esu dėkinga už galimybę būti šios šeimos dalimi visus vienuolika mėnesių. Nuoširdžiai linkiu jiems produktyvių, malonių bei smagių ateinančių metų. Taigi, mano atsakymas būtų vienareikšmis – „Žinoma, net negalvok, pakuokis lagaminus!“.

Savanorę Mariam kalbino Širvintų „Tėkmės“ mokyklos savanorė