Meilė Lukšienė: į laisvę tautą veda švietimas

Praeituose savaitraščio numeriuose pradėję pažintį su Meilės Lukšienės gimine, šįkart pristatome ją pačią – Lietuvos šviesuolę, ryškiai spindėjusią švietimo srityje. Už nuopelnus švietimui ji buvo apdovanota net pasauliniu lygiu. „Ponia Lukšienė yra europinio ir pasaulinio lygio mokslininkė ir asmenybė, reikšmingai prisidėjusi prie demokratinės visuomenės ir modernaus švietimo raidos“, – rašoma UNESCO apdovanojimo tekste. O dabar už nuopelnus švietimui mokytojams Lietuvoje skiriama jos vardo premija.

Metusi chemiją, atsidavė švietimui

Paradoksalu, tačiau žymios lietuvių mokslininkės, pedagogės, habilituotos daktarės gimtoji šalis yra ne Lietuva, o Austrija. Į Vieną nuo 1912-ųjų buvo persikėlusi jos mama, o po metų ten pasaulį išvydo Meilutė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Julija Biliūnienė-Matjošaitienė su dukra grįžo į Lietuvą, bet netrukus dėl artėjančio fronto vėl buvo priverstos pasitraukti – į Voronežą. Antrąkart į Lietuvą jos grįžo jau po karo – 1918 m. – ir čia prasidėjo prasminga Meilės gyvenimo istorija.

Mokslo kelią būsimoji pedagogė pradėjo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o persikėlus į Kauną, ėmė studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Tiesa, garsi humanitarinių mokslų daktarė studijų pradžioje buvo pasukusi visai kitu keliu, mat pirmiausia buvo pasirinkusi chemijos studijas. Visgi jai užteko metų, kad suprastų, kur link krypsta jos širdis. M. Lukšienė perėjo į Humanitarinių mokslų fakultetą ir pasinėrė į lietuvių literatūros, kalbotyros, prancūzų kalbos ir literatūros, pedagogikos studijas.

Baigus aukštąją mokyklą, profesinis kelias klostėsi labai palankiai. Jauna specialistė iš pradžių mokytojavo Kauno rusų ir Vilniaus Kunigaikštienės Birutės gimnazijose, kuriose dėstė lietuvių kalbą. 1944 m. pradėjo dėstyti Kauno valstybiniame universitete. 1949 m. šio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus iš Kauno į Vilnių, tęsė dėstytojos darbą Vilniaus universitete. 1951 m. buvo paskirta Lietuvių literatūros katedros vedėja. Kartu su profesoriumi V. Mykolaičiu-Putinu rengė naujas lietuvių literatų kartas.

Tarp jos studentų buvo būsimi rašytojai: J. Marcinkevičius, J. Degutytė, J. Vaičiūnaitė, T. Venclova, J. Aputis. 1958 m. ji, apkaltinta nacionalizmu, nutolimu nuo marksizmo, buvo atleista iš katedros vedėjos pareigų ir pašalinta iš universiteto (neva savo noru). Nepaisant įvairiausių persekiojimų, M. Lukšienė ir toliau palaikė gerus santykius su VU Lietuvių literatūros katedros buvusiomis kolegėmis: V. Zaborskaite, I. Kostkevičiūte, A. Rabačiauskaite, S. Litvinaite ir kt.

Akivaizdu, kad, pakeitusi studijų kryptį, ji nė kiek nesuklydo – tik išlošė. Švietimo srityje M. Lukšienė nardė lyg žuvis vandenyje: ji – daugybės švietimo srities knygų autorė ir bendraautorė, viena iš Lietuvos švietimo reformos kūrėjų, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos autorių. Daug savo darbo valandų moteris paskyrė švietimo istorijai ir pedagoginei minčiai tyrinėti, taip pat iškėlė švietimo istorijos svarbą, teigė, kad švietimas yra tautos kultūros dalis.

Tautiškumo pagrindas – švietimas

Garsi pedagogė tuomet nebuvo atsiejama ir nuo tautiškumo. „Atėjau iš šeimos, kur lietuvių tautos kultūros klausimai buvo gyvi jau nuo lopšio. Atėjau iš aplinkos, kurioje gyventa Kudirkos ir socialdemokratų kreipta linkme. Lietuvos nepriklausomybės idėja gimė būtent čia“, – yra akcentavusi M. Lukšienė.

Gausi lietuvybės buvo ir lankyta gimnazija. Jono Basanavičiaus ir kitų inteligentų įsteigta pirmoji lietuviška vidurinė mokykla kėlė aiškų ugdymo tikslą – „sukurti liuosus, atvirus, insitikėjimu paremtus santykius“. Kitaip tariant, siekė auginti lietuvių tautą kaip laisvų, atvirų, vienas kitu pasitikinčių žmonių bendruomenę. Vieni svarbiausių mokyklos uždavinių buvo „išauklėti inteligentiškus, kilnius, veiklius ir sveikus žmones, tautiškai susipratusius lietuvių visuomenės narius“.

Gyvenant tokioje aplinkoje, kur lietuvybė yra aukščiau už viską, akis į akį susidurti su sovietų okupacija buvo skausminga. To laiko universiteto lituanistus, pasak jos, jungęs bendras troškimas, nepaisant okupacijos gūdumos, tęsti tautos kultūros tradiciją – „pirmiausia tarnaujame tautai, kad ji ištvertų ir joje formuotųsi laisvas žmogus“.

Visgi M. Lukšienę anuomet labiausiai liūdino ne okupantų, o tautiečių elgesys. „Sovietų armijos įžengimą į Lietuvą 1940-aisiais ji išgyveno kaip tautos tragediją – „nuotaikos buvo pagrabinės“. Degino tautinio pažeminimo ir gėdos jausmas: kodėl Lietuvos valstybė nesipriešino, kodėl lietuviai taip nuolankiai su okupacija susitaikė, „kur bent lašelis savigarbos“?“ – straipsnyje „Ugdymas laisvei: Meilės Lukšienės programa“ rašo Darius Kuolys.

Pasak M. Lukšienės, mirtino pavojaus akivaizdoje Lietuvos politikams ir visuomenei pritrūkę sutelktinio proto sprendimų, bendruomeninio veikimo ir pilietinės drąsos. Šalies politikai ir inteligentai rėmęsi „ne kovotojo, o kentėtojo nuostata“. Švietimą ji suvokė kaip būtiną laisvos tautos, laisvos politinės bendruomenės savikūros būdą, todėl stengėsi, kad jaunoji lietuvių karta būtų išsilavinusi.

Nepriklausomybės priešaušryje ir pirmaisiais atkurtos valstybės metais –1988–1992 – ji sutelkė platų kultūros, mokslo žmonių bei švietėjų ratą ir drauge su bendraminčiais parengė gana nuoseklią tautos ugdymo laisvei programą. Ją išdėstė švietimo dokumentuose, straipsniuose, viešosiose kalbose ir pasisakymuose.

Savąją ugdymo programą mokslininkė, visų pirma, grindė lietuvių tautos išlikimo rūpesčiu: „Esminis rūpestis – kaip susitvarkyti, kad išliktume tuo, kas esame, ir kad galėtume savarankiškai dalyvauti poliloge su kitomis valstybėmis ir kitomis kultūromis.“ Pedagogė tvirtai tikėjo švietimo galia tobulinti žmones ir visuomenę: švietimas esąs būdas, kuriuo žmogus ir tauta kuria save. Ji neabejojo, kad tvirčiausią pamatą tautai ir valstybei gali padėti tik švietimas, todėl jis visuomenei privalo būti svarbiausiu prioritetu. Vien per švietimą, anot jos, galime pasiekti visišką laisvę.

Švietimo reformatorė

„Visų pirma, ir mažiukas, ir didelis privalo pasijusti ir fiziškai, ir dvasiškai esąs namie, o ne pakeleivis, ne nomadas. Klasė turi būti antrieji namai – geri, jaukūs, kad viešpatautų darna, ne paradiškumas ir fasadiškumas, o darbas. Šis namų jausmas perauga į tėvynės jausmą su atitinkamais įsipareigojimais“, – yra sakiusi garsi pedagogė.

M. Lukšienės ugdymo programoje prioritetu buvo laikoma ištikimybė ir atsakomybė savo šaliai, o Lietuvos mokykla turinti būti tautinė – „susieta su bendraisiais kultūros plėtotės uždaviniais“: joje lietuvių jaunimui skirta perimti tautos tradicijas ir mokytis pačiam kurti nacionalinę kultūrą.

Dar vienas dalykas, kurį kaip vieną svarbiausių prioritetų mokantis iškėlė mokslininkė, buvo demokratija. Ji yra pastebėjusi: „Dažnai visiškai nematoma arba nenorima pripažinti labai stiprių sovietinės mokyklos antidemokratinių tendencijų. (...) Mes, lietuviai, per mažai reikšmės teikiame demokratinės sąmonės ugdymui. Mums atrodo, kad gana būtų atitinkamo politinio veikimo, tarsi jis vienas galėtų išugdyti demokratiją. (...) Visuomenei, kad joje galėtų egzistuoti demokratija, būtinas nemenkas išsilavinimas.“

Mokslinę veiklą M. Lukšienė pradėjo kaip literatūros tyrėja. 1954–1955 m. parengė spaudai ir išleido savo motinos pirmojo vyro Jono Biliūno raštus, S. Daukanto, L. Jucevičiaus raštų rinkinius. Parašė sintezes knygoms „Lietuvių literatūros istorija: Feodalizmo epocha“, „Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai“. Įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, tapo Lietuvos švietimo reformos sumanytoja ir vykdytoja, pagrindinių direktyvinių dokumentų Tautinės mokyklos koncepcijos (1988), Lietuvos švietimo koncepcijos (1992), Lietuvos švietimo reformos gairių (1993), Bendrojo lavinimo mokyklos programos 1994), Bendrojo išsilavinimo standartų (1997) bendraautore, redakcinės grupės nare.

M. Lukšienė sugebėjo sutelkti ir įtraukti plačią mokslinę ir pedagoginę bendruomenę švietimo reformos tikslams įgyvendinti. Jos pastangomis išaugo daug gabių švietimo vadybininkų, mokslininkų, plėtojančių teorines ir praktines švietimo kaitos strategijas, atitinkančias demokratinius švietimo siekius. Ji aktyviai dalyvavo visos Lietuvos valstybės kūrimo darbuose: rengė ir teikė pasiūlymus LR Prezidentui, LR Seimui, LR Vyriausybei ne tik švietimo, bet ir kultūros, pilietinės demokratinės visuomenės stiprinimui. M. Lukšienės darbų reikšmingumas įrodo, kad ji yra Europos ir pasaulinio lygio mokslininkė ir asmenybė, padariusi ryškų indėlį demokratinės visuomenės ir modernaus švietimo plėtotei.

M. Lukšienės vardo premija – įvertinimas mokytojams

Savo gyvenimą jaunimui bei švietimui Lietuvoje gerinti paskyrusi M. Lukšienė neliko neįvertinta. 2004 m. ji tapo vienintele lietuve, apdovanota vienu iš garbingiausių UNESCO apdovanojimų – Jano Amoso Komenijaus medaliu už asmeninį indėlį, moksliškai ir praktiškai įtvirtinant švietimą kaip valstybės kūrimo pagrindą. Šis UNESCO apdovanojimas skiriamas už ypač svarbius nuopelnus švietimo srityje.

Apdovanojimo tekste parašyta: „Ponia Lukšienė yra europinio ir pasaulinio lygio mokslininkė ir asmenybė, reikšmingai prisidėjusi prie demokratinės visuomenės ir modernaus švietimo raidos.“ Mokslininkei taip pat suteikti Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiojo kryžiaus (2003 m.) ir Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklo (2007 m.) apdovanojimai.

Pastaruosius aštuonerius metus šios pedagogės vardas garsiai skamba tarp švietimo darbuotojų. Mat 2010-aisiais metais Švietimo ir mokslo ministerija įsteigė Meilės Lukšienės vardo premiją pedagogams už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą. Ji skiriama kiekvienais metais Tarptautinės mokytojų dienos proga.

Premija siekiama įprasminti švietimo reformos pradininkės, habilituotos daktarės M. Lukšienės atminimą ir skatinti jaunus pedagogus aktyviai įsitraukti į švietimo plėtotės darbus. Premijos laureatai įsipareigoja tęsti ir plėtoti
M. Lukšienės idėjas ir dalyvauti pažangiausių mokytojų sambūryje. Šiemet žymios mokslininkės vardo premija džiaugsis jau aštuntasis laureatas.