Meilė krepšiniui – religija, nuo kurios nėra laisvų dienų: žinomiausias sirgalius Sėkla – apie tikruosius fanus ir šių metų rinktinę

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė jau šį pirmadienį Druskininkuose susirinks į pasirengimo Europos čempionatui stovyklą. Tačiau visi žinome, kad laukiančioms kovoms ruošiasi ne tik krepšininkai. Taip pat užsidegę kiekvienų rungtynių laukiame ir mes, sirgaliai. Tie, kuriems vasara be krepšinio būtų ne vasara. O, kaip sako žinomiausias rinktinės sirgalius Tomas Balaišis-Sėkla, būtent fanai savo palaikymu gali padėti šių metų rinktinei grįžti į pergalingą laimėjimų kelią.

Lietuvoje krepšinį mylime visi. Vieniems tai – vakaras bare, kai ateini su dviem, o išeini su 30 naujų draugų. Kitiems tai – nervų išbandymas: kartais priverčiantis keiktis, o kartais – nešioti visus ant rankų. Dar, žinoma, yra ir ekspertai. Tie, kurie su krepšiniu šiaip jau nieko bendro neturi, bet, jeigu paklaustumėt jų, tai jie tikrai turi ką patarti ir treneriams, ir kiekvienam rinktinės žaidėjui.

Kai kurie su didžiausiais krepšinio fanais gyvena, kiti – auga kaip būsima sirgalių pamaina. O kitiems krepšinis staiga galvą susuka būtent vasarą. Tačiau, nepaisant visko, mums, lietuviams, meilė krepšiniui yra tarsi religija – tokia, kuri be išimties palydi mus kiekvieną dieną.

O šiemet tą meilę dar kartą įrodyti jau nuo rugpjūčio 1-osios kviečia oficiali Europos vyrų krepšinio čempionato transliuotoja TV3 žiniasklaidos grupė.

Palaikykime nacionalinę vyrų krepšinio rinktinę nuo pradžios iki galo – nuo pirmųjų kontrolinių rungtynių, iki pat čempionato pabaigos. Taip, kaip tą daro žinomiausias Lietuvos sirgalius T. Balaišis-Sėkla.

Obuolys nuo obels netoli terieda

T. Balaišio-Sėklos vasaros jau daugiau nei 20 metų atrodo taip pat – jos priklauso krepšiniui. Tai reiškia, kad su Lietuvos rinktine Sėkla yra kiekviename žingsnyje – ir tuomet, kai jai sekasi, ir tuomet, kai jai ypač prireikia šeštojo žaidėjo – sirgalių – pagalbos.

Nuo 2003-ųjų, T. Balaišis-Sėkla keliauja į kiekvieną krepšinio turnyrą, o dažniausiai rinktinę palaiko ir pasiruošimo etape. Tokiu būdu, jis šiandien yra aplankęs beveik 20 šalių – nuo Švedijos ar Graikijos, iki Japonijos, Venesuelos bei Filipinų.

Žinoma, T. Balaišis-Sėkla nepraleis ir šių metų Europos krepšinio čempionato bei prieš jį laukiančių kontrolinių rungtynių. Tik šie metai jam bus ir dar ypatingesni nei įprastai – kartu su juo šias rungtynes stebės ir sūnus Jovydas.

„Jam ne visuomet pavykdavo dėl mokslų, o dabar jis sudalyvaus pirmose trijose Europos čempionato rungtynėse. Kartu važiuosime į Tamperę, o po to teks jį išskraidinti namo dėl mokslų. Bet tris grupės rungtynes stebėsime kartu“, – išduoda jis.

T. Balaišis-Sėkla pripažįsta – tai, kad sūnus seka jo pėdomis, jam yra labai malonu. „Jis vis pasako, kad kai paaugs, muš ir būgną. Beje, tą darydamas jis nusifilmavo ir TV3 krepšinio sirgalių anonse. Man labai smagu, kad jam tai rūpi, kad jis stebi krepšinį ir žino, kaip kas vyksta, seka, kas pateks į rinktinę. Tiesą sakant, jis tą galbūt dabar žino netgi geriau nei aš“, – pripažįsta sirgalius.

Geriausia rinktinė yra ta, kuri turi daugiausiai ugnies

Prieš šių metų Europos krepšinio čempionatą, T. Balaišis-Sėkla grįžta mintimis atgal ir į tai, kas jau buvo. Be konkurencijos įspūdingiausiu jis vadina 2003-ųjų čempionatą Švedijoje, kur Lietuva ne tik išplėšė pergalę 6-iose rungtynes, bet ir iškovojo aukso medalius.

„Kai atvažiuoji, visus nugali ir išsiveži auksą, tas jausmas yra nepakartojamas ir su niekuo kitu nesulyginamas. Pamenu, kai buvo geriausios rinktinės rinkimai, daug kas balsavo už tą, kuri iškovojo 1992-ųjų Barselonos bronzą. Tačiau mano nuomonė kitokia. Man geriausia yra 2003-ųjų rinktinė dėl pirmosios vietos – visi ir toliau to vis dar laukiame“, – sako jis.

Sirgalius tikisi, kad toks Lietuvos krepšinio rinktinės sugrįžimas įvyks šiemet – juk ir žaisime ne taip toli namų.

„Žinau, kaip rinktinė viską dėliojasi, žinau trenerių požiūrį. Svarbiausia jiems, kad žaidėjai iš tikrųjų norėtų būti rinktinėje, jų nereikėtų įkalbinėti. Nes, jei nenori būti rinktinėje, tuomet ir nereikia. Manau, kad tokiu būdu grįžtame prie šaknų, prie to, kas visad ir buvo. Mano požiūriu, tai yra labai teisinga“, – dalijasi mintimis T. Balaišis-Sėkla.

Jo įsitikinimu, mažiau patyrusi, bet daugiau ugnies turinti rinktinė, kurioje geras mikroklimatas, nuverstų daugiau kalnų nei tokia, kuri sudaryta vien iš geriausių, bet mažiau užsidegimo savyje turinčių žaidėjų.

„Žinoma, jei pavyktų suderinti patirtį su degančiomis akimis, būtų dar kitas dalykas. Bet, kaip taisyklė, taip būna retai – mes tai žinome. Atrodo, kad pirmiausiai žiūrėdami į norą, o tuomet jau į visą kitą, treneriai dabar stengiasi tai pakeisti. Noras atperka viską – ir talentą, ir profesionalumą. Kai tau dega akys, krenti dėl kiekvieno kamuolio. O jei esi įkalbėtas – ir netgi jauti kažkokią skolą – iš tokio žmogaus nieko per daug nebus“, – savo nuomonę išsako T. Balaišis-Sėkla.

Kaip sirgaliai padėjo keisti Lietuvos krepšinio istoriją?

T. Balaišis-Sėkla – vienas tų sirgalių, kurį savo gretose norėtų turėti kiekviena rinktinė. Išskirtinis jis ne tik savo išvaizda, bet ir užsidegimu. O pasitelkus į pagalbą būgnus, jis nesunkiai užkuria ir kitus.

Tiesa, Lietuvos rinktinė yra susidūrusi ir su kitokiais pavyzdžiais. Vienas jų – 2001-ųjų Europos krepšinio čempionatas Turkijoje, po kurio į Lietuvą grįžę žaidėjai buvo nušvilpti.

Visgi, kaip teigia Sėkla, tikrųjų sirgalių esmė yra palaikymas. „Taip, Turkijoje 2001 m. mums nepasisekė – pralaimėjome latviams. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, tai nereiškia, kad gali važiuoti nušvilpti rinktinės. Juk žmonės vis tiek dirbo, aukojo savo vasarą. O sportas toks dalykas – arba paeina, arba ne. Žinoma, jei žaidi visą čempionatą be ugnies – kitas dalykas. Bet atkrintamosiose gali nutikti visko“, – sako jis.

Anot Sėklos, savo komandą reikia palaikyti visuomet – ir tikrai ne tik tuomet, kai jai sekasi. Greičiau, priešingai.

„Komandai palaikymas ypač reikalingas tada, kai nesiseka. Bet tai dar ne visiems tvirtai įaugę į smegenines, nes pagavus emocijoms, reaguojama truputį kitaip. Tiesa, Lietuvos sirgalių supratimo lygis vis tiek geresnis nei, pavyzdžiui, Pietų šalių. Jei nesiseka jų komandoms, jie likusias rungtynes žiūri taip, kaip per laidotuves. Aišku, kur padirbėti dar turime ir mes. Nes palaikymas tada, kai nesiseka, komandą užveda labiausiai“, – mintimis dalijasi jis.

Sirgaliaus įsitikinimu, būtent tuomet, kai komanda yra įkritusi į duobelę, fanų palaikymas gali padėti jai išbristi.

„Atsimenu, kai 2010 metais Turkijoje nuo ispanų buvome atsilikę gal 19 taškų, mes, sirgaliai, užsikūrėme. O tuomet, kartu su mumis, tą padarė ir rinktinė. Finalas buvo toks, kad ispanus net ir aplošėme. Viskas įmanoma, kai einame kartu – sinergija yra labai svarbi. Tiek pačios rinktinės, tiek trenerių, tiek ir visos jų palaikymo komandos. Juk ir mes ne veltui važiuojame palaikyti. Kiek esu kalbėjęs su treneriais ar žaidėjais, toks mūsų palaikymas yra labai vertinamas“, – sako jis.

Visi skirtingi, bet turintys tą patį tikslą

Išvykus su Lietuvos rinktine, išnyksta visos ribos – sirgaliai tarsi pamiršta, kad įprastai palaiko skirtingus klubus.

„Žmonės supranta, dėl ko važiuoja – visi serga už vieną komandą, už vieną tikslą. Vienybės jausmas labai smarkiai motyvuoja, visus suvienija. Sergant ir palaikant rinktinę, tai labai jaučiasi“, – įspūdžiais dalijasi T. Balaišis-Sėkla.

Žinoma, tai visai nereiškia, kad išvykoje tūkstančiai už Lietuvą sergančių fanų ir laisvalaikį leidžia tokioje didelėje kompanijoje. Tačiau, vos prasidėjus rungtynėms, fanai tampa tarsi vienas kumštis – juk būtent toks ir yra šių išvykų tikslas.

„Žmonės važiuoja su šeimomis, o ir pačių sirgalių amžius stipriai svyruoja. Visi aistruoliai yra skirtingi. Žinoma, yra ir pačių sirgalių kaita, nes 10-ies metų medalių badas nepridėjo tų pastoviai važinėjančių žmonių. Normalu, visi lygiuojasi į rezultatus. Tačiau manau, kad po šio čempionato atidarysime kitą tarpsnį ir viskas sugrįš į savo vėžias“, – sako jis.

Tokia motyvacija sirgti už savus Sėkla bando užkrėsti ir visus tuos, kurie tiek kontrolines rungtynes, tiek ir čempionatą stebės namuose, prie TV ekranų.

„Palaikykime rinktinę bet kada ir bet kokiu būdu, esant bet kokiam rezultatui. O ypač tuomet, jei rinktinei tenka kažką vytis. Kai esi „ant bangos“, geros emocijos ir taip užtenka – ji tampa natūrali, savaime aiški. Žinoma, nesakau, kad rinktinės nereikia palaikyti tuomet, kai jai sekasi. Bet tuomet, kai jai nesiseka, tai yra svarbiau. Mes savo palaikymu galime padėti rinktinei sugrįžti, o kartais gal net ir atvesti į pergales bei laimėjimų kelią“, – pokalbį baigia jis.

Kontrolines Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rungtynes jau nuo rugpjūčio 1 d. stebėkite kartu su TV3 žiniasklaidos grupe!