Meikštų bibliotekoje – Ignalinos krašto dailininkės Nijolės Trinkūnienės tapybos paroda

Ketvirtadienį Meikštų bibliotekoje vyko žinomos Ignalinos krašto dailininkės, Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centro Dailės studijos vadovės Nijolės Trinkūnienės 38-ąją tapybos paroda „Sielos žiedai – Prisikėlimo džiaugsmui“ ir margučių marginimo edukacija.

Šviesių, ryškių, gyvenimo grožį ir meilę savo kraštui spinduliuojančių 19-kos paveikslų paroda papuošė ir nušvietė bibliotekos erdves. O pintinėlėse išdėlioti meniški įvairių spalvų ir raštų margučiai priminė apie viltingą šv. Velykų laukimą.

„Jūs mums atvežėte pavasarį, tiek geros nuotaikos ir grožio“, – pristatydama autorę sakė bibliotekininkė Jolanta. Šiuo renginiu tęsiamas susitikimų su žinomais žmonėmis bibliotekoje ciklas. Buvo perskaitytos eilės, papasakota apie Nijolės Trinkūnienės kūrybą, kurioje taip gražiai vietą surado ir senieji amatai: ne tik margučiai, bet ir vilnos vėlimas, užuolaidėlių, staltiesėlių karpymas. Net keramika išbandyta. Meilę savo kraštui, liaudies kūrybai mokytoja perduoda mokiniams.

Vaikystės, mokyklos ir studijų metų prisiminimais dalijosi ir pati Nijolė. „Esu šios žemės dukra. Mano gimtasis Triburčių kaimas už dešimties kilometrų. Vaikystė nebuvo lengva. Anksti netekom tėvelio, taigi dar mokinukė turėjau visų ūkio darbų išmokti: arti, dalgiu pjauti, malkas skaldyti, kiaules prižiūrėti. Prisimenu, kaip į Vidžius veždavau paršelius parduoti“, – pasakojo ji. Prisiminė ir savo didžiulį norą piešti, ir mokytoją Zinovėją Luneckienę, kuri pastebėjo talento daigelius. O jie, matyt, iš tėvelių atėjo. Mama buvusi puiki verpėja, gražiai siūlus dažė, turėjo meninį skonį, tėtis garsėjo kaip gabus veltinių vėlėjas, jis ir rastinius namus šauniai sukirsdavo. Kaimo darbų užgrūdinta Nijolė pirmiausia sporte pergales skinti pradėjo, bėgiojo, slidinėjo, tapo Lietuvos slidinėjimo rinktinės nare. Baigusi geografijos ir fizinio lavinimo studijas Vilniaus pedagoginiame institute, tik daug vėliau prie dailės grįžo, baigė Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto ir Vilniaus dailės akademijos perkvalifikavimo studijas.

Dailininkė pakvietė apžiūrėti paveikslų parodą. Kiekvienas paveikslas – tai vis naujas pasakojimas, vis kitas autorės patyrimas, malonus prisiminimas, kelionės įspūdis, vasaros dvelksmas. Juose įamžintos ir krašto bažnytėlės, ir ežerų, upių, žaliuojančių laukų peizažai, sodybos, žydintys sodai, o dažniausia – nuostabių gėlių žiedai. Prie šių žydinčių paveikslų moterys ilgiausiai stabtelėdavo besigrožėdamos. O pati Nijolė tas gėles tiesiog įsimylėjusi. Iš jų drobėje sudėlioja tokias įspūdingas kompozicijas, kad gali tik stebėtis. Tai tarsi jos sielos žiedai, tiek daug šviesaus gerumo spinduliuojantys. O tapymas moteriai – neapsakomas džiaugsmas, meditacija, pokalbis su Dievu. Tuo, ką gavusi, dailininkė mielai dalijasi, per parodas gauna didelę grąžą – pasisemia gerų emocijų, naujos kūrybinės energijos.

Visiems pasidžiaugus paveikslais, Nijolė prisėdo prie staliuko ir parodė visą paprasto kiaušinio virsmą magišku margučiu: kaip jį nuplauna, išpučia, margina vašku, mirko dažuose, vėl margina, vėl kita spalva dažo, paskui fenu išdžiovina ir vašką nuvalo. Visi Nijolės margučiai yra lengvučiai ir ilgaamžiai. Ilgas jų paruošimo ir marginimo darbas, bet rezultatas – sušildantis širdį. Paruošti ir išmarginti vieną margutį trunka apie valandą. Nijolė pasidžiaugė, kad jos margučių galima pamatyti ir Odetos Tumėnaitės-Bražėnaitės knygoje „Margučių marginimas Aukštaitijoje“.

Margučiai dažomi praktiškai visomis spalvomis, kiekviena jų turi savo reikšmę. Raštai ir simboliai panašūs kaip ir kitų rūšių tautodailėje: saulutės, paukščio pėdelės, kvadratėliai… Nijolė prisiminė, kaip vaikystėje pavasarį eidavo ieškoti prie Dysnos upės paparčių šakelių, žolynų, kuriais apvyniodavo kiaušinius ir dažydavo svogūnų lukštais, vėliau anilo dažais. Žemaitijoje populiarus dažymas ąžuolo, alksnio arba juodalksnio žievės bei surūdijusių gelžgalių nuovire. Tuomet kiaušiniai įgauna sodrią tamsią spalvą. „Anksčiau mergaitė berniukui, berniukas mergaitei dovanodavo margutį. Ir margučio raštu kažką vienas kitam pasakydavo“,– pasakojo prityrusi margintoja. Po vieną kiaušinuką sau nusimargino ir dvi renginio dalyvės. Tai buvo džiaugsmo!

Nijolei Trinkūnienei už gražią parodą ir įdomią edukaciją dėkojo bibliotekininkė Jolanta ir kartu mielai laiką leidusi Rimšės seniūnijos seniūnė Tatjana Jarutienė. Ji džiaugėsi, kad Meikštų biblioteka prisipildė spalvų ir tokios geros pavasarinės nuotaikos. Po edukacijos niekas neskubėjo skirstytis, nes laukė Nijolės ir Jolantos vaišės – naminių pyragų, sūrių ir grybukų puota. Na, o Meikštų gyventojai iki šv. Velykų dar bus kviečiami verbas susirišti ir kiaušinius marginti. Galės įgytas žinias panaudoti.