Mediko tylus šauksmas žmonių ūžesyje

Socialiniuose tinkluose plinta medikės laiškas „Mediko tylus šauksmas žmonių ūžesyje...“, kurį vertėtų perskaityti visiems.

„Aš šiandien po budėjimo priimamajame, po dienos su visais skafandrais, testų darymo ir t. t. pakeliui namo užsukau į parduotuvę ir vaistinę. Žinokit, grįžus į mašiną, atsisėdau ir apsižliumbiau. Realiai buvau pabadyta nosimi į situacijos beviltiškumą ir fatališkumą... Pilna parduotuvė, net lūžta, kaip prieš kokias Kalėdas ar „Jamam“, senoliai turbūt visi sutartinai išširuošė pasižmonėt, stovi būriais, jaunimas irgi nestabdo. Visi grūdasi visur, aikštelėje nėra vietų... Ir tik vienas jaunas vyriškis Lukšio „Iki“ su baisiai krūtu respiratoriumi (net pavydėjau), akiniais ir pirštinėm (GERBIU!) Turgelis šalia irgi įkarštyje. Karantinas visiems dzin, visiems smagu...

Blemba, jei dar naktį su kolegėm diskutavom, kad va pas mus truputį anksčiau susizgribo, gal taip labai blogai ir nebus (su minimum 2 mėnesiais visiško pragaro darbe mes jau seniai visi susitaikėm)... O va tada supratau, kad bus... Kai visi atsitokės, bus post factum. Vyšnaitė ant torto – mano pažįstamas dar feisbuke pakomentavo, kad susirgę gydytojai galėtų toliau su infekuotais ligoniais dirbti. Na, turbūt iki tol, kol kris negyvi darbo vietoj... Va taip ir pasijutau ano meto plantacijos negru. „Jūs dirbkit ir sirgdami, o mums namie kelias savaites pasėdėt per sunku.“

Italijoje, Ispanijoje irgi visi žvengė, tūsinosi, baruose sėdėjo, kol atvejų skaičius kilo iš lėto. O paskui prasidėjo lavina... Atvejų skaičiui kylant aritmetine progresija, mirčių skaičius kyla geometrine...

-----
Priimamasis padalintas į dvi atskiras zonas (suaugusiųjų ir vaikų dabar bendrai): infekcinę ir neinfekcinę. Neinfekcinėj zonoj lūžiai, traumytės, „pilvuką paskauda“ (na, suaugusiųjų infarkčiukai, spaudimukai), infekcinėje – visi karščiuojantys, su panašiais į COVID simptomais. Į infekcinę zoną įeidami, velkamės naujus drabužius („pižamas“), vienkartinius chalatus, kepurėles, respiratorius, akinius, bachilus (ant batų tokius), pirštines. Išeidami iš infekuotos zonos, viską nusimauname ir metame į specialias urnas. Begalę kartų procese keičiame pirštines, sterilizuojame rankas. Kol sėdi TEN, nei valgyt, nei gert, nei į tualetą (kas 6 val. keičiamės). Apsauginiai akiniai užrasoja, kad nieko nesimato, nuspaudžia visur iki galvos skausmo, per respiratorių sunku kvėpuot... Ir tai dar srauto nėr (bijau ir pagalvot, kas laukia)... O kažkam, blyn, namie sunku pasėdėt...
------
Iš tikrųjų šis visas reikalas iškelia ir netikėtai nemažai šviesių dalykų. 1. Gerbiu savo vadovus (vakar tik iš atostogų grįžau į visas naujienas) už tikrai nekvailą ekstremalios situacijos organizavimą (žr. aukščiau). Labai visa tai užknisa, apsunkina darbą, bet šiame etape būtina. Apsaugos priemonių turim (gal ne viskas idealu, bet esamoj situacijoj per visą Lietuvą – geriausias įmanomas scenarijus). 2. Gerbiu kolegas – gydytojus, rezidentus, slaugytojas, padėjėjus ir kt. Visiems baisu, sunku, daug kas neaišku, bet niekas neinkščia, dirba. Ir žinau, kad dirbs, koks pragaras priekyje beateitų.

3. Atsiranda vis daugiau firmų, verslininkų, kurie, suprasdami situacijos rimtumą, prisideda darbais, parama. Na, net atvežtas skanesnis maistas personalui net ne tiek pamaitina, kiek morališkai sušildo (malonu pajust, kad tave vertina ir žmogum laiko). 4. Ką kas besakytų (gal įvairiai yra), bet daug kur parduotuvėse, vaistinėse jau tenka matyti pardavėjas su apsaugos priemonėmis. „Iki“ visos šviežios bandelės, duona, batonai (kurie vietoje kepami) supakuoti į atskirus popierinius maišelius, kad niekas neapčiupinėtų. Prie vaisių, daržovių padėtos vienkartinės pirštinės, kad plika ranka nečiupinėtų.. 4. Bent jau vaikų (kaip seniau) niekas su savim nebetįsia į parduotuvę. 5. Produktų daugiausia užtenka... net tualetinio popieriaus. Pasigedau tik gatavų konservuotų sriubų, bet šiaip visko yra.

Prašymas tik – apmąstykit apie pažįstamus senjorus: tėvus, senelius, kaimynus. Jei tik yra galimybė, apipirkit juos (aš, tarkim, mamai pagal sąrašą supirkau viską, palikau prie durų, paskambinau ir nuėjau – vis šansai užkratui mažesni). Suprantu, kad jiems sunku suvokt situacijos rimtumą, apsipirkimas jiems savotiška atrakcija, bet tai yra tiesus kelias į tragediją. Ir patys likit šeimoj, bet tik su tais, su kuriais gyvenat. Neikit pas tėvus, senelius, nesusitikit su draugais. Tik tuos kelis mėnesius! Kai pragaras praeis, galėsim visi kept šašlus, maukt alų / vyną / samanę ir apsikabinę nepadorias dainas dainuot. Svarbu, kad liktų kam. Aš šiemet jau turėjau pakankamai šū... metų pradžią, teko palaidot artimą draugą.

Daugiau nenoriu. Galiu susitaikyt su bet kokiu sunkiu darbu ir nepatogumais, viso ko trūkumu ir pasikeitusiu gyvenimu, sumažėjusiais patogumais. Jau supratau ir susitaikiau, kad planuotų atostogų gegužę neišeisiu, kad renginiai, kuriems taip ruošiausi ir taip svajojau, neįvyks, kad ilgai planuotas remontas ir pirkiniai atsideda neribotam.laikui... Su viskuo galiu susitaikyti, sutinku art kaip bėris, kaip trys bėriai, jei žinosiu, kad man brangūs žmonės yra saugūs, jei reanimacijoj neteks su siaubu pamatyti pažįstamų veidų ir, saugok Dieve, neteks daugiau niekam pirkti vainikų...“