Medikės chalatą iškeitė į šokio magiją

Šokti choreografė Virginija Medžiaušienė norėjo nuo pat vaikystės. Nebuvo sąlygų, tad savo lankstumą ji lavino cirko trupėje. Vėliau būtų norėjusi Maskvoje studijuoti šokį, tačiau tėvai matė ją vilkinčią baltu medikės chalatu. V. Medžiaušienė baigė medicinos studijas ir... ją vis tiek paviliojo šokis. Šiaulietės įkurta meninės raiškos mokykla „Incognito“ birželio pradžioje šokio žingsneliu minėjo 25-ąjį jubiliejų.

Kodėl plojimai kartais būna tylūs?

Birželio 9-osios sekmadienį „Incognito“ atšventė 25-ąjį jubiliejų. Mokyklos įkūrėja ir vadovė V. Medžiaušienė susigraudina, rodydama jubiliejinio koncerto vaizdo įrašą. „Gražu, bet viduje vis kirba mintis, kad galėjo būti dar gražiau. O iš tikrųjų tiesiog reikia išmokti džiaugtis“, – sako ji ir prisipažįsta – yra perfekcionistė.

Beje, jubiliejinio koncerto galėjo apskritai nebūti. „Organizuoti koncertą labiausiai skatino mano buvusi mokinė Gintarė Vaitiekūnaitė, kuri baigė šokio meno studijas Vilniaus kolegijoje, dabar dirba mokykloje ir dalyvauja įvairiuose šokių projektuose. Ji ir mano dukra Aušrinė, taip pat būsima choreografė, vis ragino, o Gintarė nenurimdama vis rašė: „Vadove, jūs viską galite!“ – nes aš pati dvejojau. Juk esu viena visuose asmenyse, esu viena nuo idėjos iki jos realizavimo. Be to, kad ir kokias idėjas turėtumei, dar reikia ir lėšų“, – sako V. Medžiaušienė.

Koncerto metu žiūrovams „Incognito“ kolektyvas pristatė net 17 šokio kompozicijų. Kiekvienas rankos, kojos mostas, poza šimtus kartų kartota, tobulinta. Kuriant kompozicijas, apgalvota ir kiekviena detalė rūbuose, šukuosenoje. Mokyklos vadovė džiaugiasi ir dėkoja, kad šokėjų tėveliai labai rūpestingi ir atidžiai skaitė jos parašytus nuodugnius raštelius: kokia turi būti šukuosena, o kokia – pėdkelnių spalva.

Tiesa, net ir kruopščiai viską planuojant, nesusipratimų būta. „Sugalvojau, kad finale ant mūsų galvų pabirs konfeti. Sekmadienis, aš skambinu žmogui, kuris turėjo tuo pasirūpinti, o jis nekelia ragelio. Na, galvoju, matyt, negali. Praeina valanda, atsakymo vis dar nėra, aš repetuoju su šokėjomis ir jaučiu, kad kažkas ne taip. Taip ir likome be konfeti... Ir nors visi sakė, kad renginiui nieko netrūko, kad buvo labai gražu, man konfeti turėjo būti“, – nusijuokia V. Medžiaušienė ir pakartoja – reikia išmokti džiaugtis. Juk tą sekmadienį koncertų salė „Saulė“ buvo pilnutėlė, o plojimai skambėjo itin garsiai.

„Buvo labai daug gražių atsiliepimų, buvo plojimų – vadinasi, renginys pavyko. Nors kartais, kai to nėra, irgi būna gerai. Žinau iš konkursų: tau gali ploti tyliai tyliai ir tik todėl, kad esi geresnis – juk konkurencija. Mergaitės tuomet džiaugiasi, sako: vadove, girdite, kaip tyliai mums ploja“, – šypteli V. Medžiaušienė.

Prieš šokį – cirkas

Meninės raiškos mokyklos vadovė prisimena, kad šokti norėjo dar vaikystėje, o ir aplinkiniams į akis krito jos lankstumas, plastiškumas. Talentinga mergaitė netgi buvo atrinkta į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, bet mokytis į sostinę taip ir neišvažiavo.

„Mes gyvenome mažame miestelyje, Naujojoje Akmenėje. Kaipgi mama išleis 5–6 metukų mergaitę į Vilnių? – sako V. Medžiaušienė ir priduria – tada džiaugėsi priimta į tautinių šokių būrelį mokykloje, mat irgi buvo atranka. – Gal todėl per visus 25 metus priimdavau ir priimu šokti visokio sudėjimo ir gabumų vaikus. Esu ne kartą susikirtusi su žymiomis miesto tautinio šokio choreografėmis dėl mergaičių kūno sudėjimo. Tikrai žinau, kad ir apkūnesnės mergaitės ir merginos gali ir šoka nuostabiai.“

Būdama 7 klasėje, V. Medžiaušienė su šeima persikraustė į Šiaulius. „Nuo mažumės buvau savarankiška. Šiauliuose pati nuėjau į muzikos mokyklą – mama apie tai sužinojo tik tada, kai reikėjo sumokėti mokestį. Ėjau net į krepšinį. Šiauliuose buvau naujokė, bendraamžiai manęs nepriėmė, reikėjo veiklos. Tada sužinojau, kad tuometiniuose rajoniniuose kultūros namuose veikia Irenos Vingrienės cirko trupė. Nuėjau ir ten. Ko mes tik nedarėme: buvo ir akrobatikos, ir plastikos, ir klounados, ir karatė. Man pačiai labiausiai patikdavo plastika ir numeris su lankais – net mėlynės negąsdino. Cirko trupę lankiau iki pat 12 klasės“, – pasakoja V. Medžiaušienė.

Po mokyklos šiaulietė būtų mielai važiavusi studijuoti šokio į Maskvą, tačiau, kadangi puikiai mokėsi, su pagyrimu baigė mokyklą, tėvai troško, kad dukra taptų gydytoja. V. Medžiaušienė įstojo į Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą, tačiau savo svajonės neatsisakė – tuo pačiu metu tuometiniame Maskvos liaudies meno universitete neakivaizdžiai studijavo estrados režisūrą.

Choreografė sako tinkamu laiku pasitaikiusi tinkamoje vietoje. Kai Šiaulių 12-oje profesinėje mokykloje buvo nuspręsta įsteigti šokių būrelį, šios idėjos sumanytoją sužavėjo jaunos studentės užklasinė veikla: lankytas cirko būrelis, neakivaizdinės studijos, noras šokti.

„Neturėjau patirties, neturėjau reikiamos specialybės, bet turėjau kūrybiškumo ir man labai patiko tai, ką darau. Degė tiek mano, tiek vaikų akys. Aišku, iššūkis buvo didžiulis. Ir nepasitikėjimo savimi buvo. Atsimenu, Kaune vyko renginys, manęs paprašė paruošti pasirodymą. Kaip aš bijojau... Bet puikiai pašokome. Paskui girdėjau sakant – matai, kaip Šiauliai gali. Ta nuostaba, kad Šiauliuose puikiai paruošiami vaikai ir kompozicijos, vis dar mus lydi. Ypač kai dalyvaujame sostinėje vykstančiuose festivaliuose ir konkursuose“, – sako
V. Medžiaušienė.

Pavadinimą geriausiai supras A. Diumos mėgėjai

Su pagyrimu baigusi medicinos mokyklą, V. Medžiaušienė pirmąją dienos dalį dirbdavo Raudonajame Kryžiuje ir lankydavo senelius, o po pietų skubėdavo pas savo šokėjus. „Taip dirbau 6–7 metus. Lankydama senelius, įdėjau daug širdies, bet pasitaikydavo labai emocingų situacijų. Po to šypsodavausi vaikams, nors viduje būdavo taip negera... Supratau, kad turiu jiems nešti tik geras emocijas, tik gerą energiją – medikės darbo atsisakiau, o ir antra dukra beldėsi į pasaulį“, – šypsosi V. Medžiaušienė.

Telšių taikomosios dailės mokykloje ji baigė šokį, Šiaulių universitete – socialinę psichologiją ir pedagogiką. Dabar iš viso turi keturis diplomus. Bet svarbiausias diplomas, pasak choreografės, – gyvenimo kursai, nuolatinis domėjimasis, atsirenkant tai, kas prie širdies, kas estetiška, kas reikalinga tiek judesio lengvumą puoselėjant, tiek kūrybiškumą skatinant, tiek tarpusavy bendraujant.

Beje, V. Medžiaušienės vadovaujamas kolektyvas iš pradžių turėjo kitą vardą – kokį, vadovė nė nepamena. O štai „Incognito“ prilipo iškart. „Man labai patinka Aleksandro Diumos romano herojus Grafas Montekristas, kuris veikė incognito – tas žodis labai dažnai skambėjo knygoje. Taip ir gimė idėja, o mergaitės jai neprieštaravo. Incognito – tai aliuzija į paslaptingumą. Nes tikrai yra kažkas nepaprasto tame, kaip aš 25 metus gyvenau ir skatinau kitus gyventi šokyje, einant iš patalpų į patalpas, suvokiant, kad, norint išlaikyti kolektyvo lygį, reikia ir tam tinkamos erdvės“, – sako V. Medžiaušienė.

„Nebenoriu, nebelankysiu“

Šiuo metu jos vadovaujamoje meninės raiškos mokykloje šoka 44 vaikai nuo 2,5 iki 19 metų. Choreografė džiaugiasi, kad kolektyve netgi yra vienas vaikinas, atvestas mamos šokti nuo pirmos klasės, o dabar – būsimas abiturientas.

„Vaikai keičiasi, bet vis dar yra tų, kurių akys dega. Kitus sudominti sudėtingiau. Manau, kad koją kiša išmaniosios technologijos. Į repeticiją vaikai atbėga, telefonuose ir planšetėse pamatę milijonus vaizdų. Galiu milijoną kartų verstis per galvą – jiems bus neįdomu. Todėl tenka atrasti vis naujų būdų, kaip patraukti jų dėmesį. Ypač mažųjų. Kitas dalykas – dabar vaikai gali rinktis. Šiandien – šokis, rytoj – baseinas, poryt – dar kas nors“, – sako V. Medžiaušienė.

Visiems pedagogams puikiai pažįstamą pasakymą „Nenoriu, nebelankysiu“ choreografė yra girdėjusi net iš savo dviejų dukrų, kurios, galima sakyti, užaugo šokių salėje. „Vėliau mokiniai dėkoja, kad neleidau mesti, kad įkalbinėjau juos ir tėvelius. O mano jaunėlė Vytauto Didžiojo universitete pasirinko studijuoti šokio pedagogiką“, – sako V. Medžiaušienė.

Per dvidešimt penkerius veiklos metus choreografė sukūrė daugybę šokio kompozicijų, kuriose svarbu viskas: nuo mažojo pirštelio laikysenos iki emocijos. Ypač svarbi V. Medžiaušienei muzika. Geriausia – instrumentinė, o jei su vokalu, besiklausant, kokie žodžiai joje skamba, kokius jausmus ji perteikia.

Drąsiai pasiektų Mėnulį

Pasivaikščiojus spalvingoje „Incognito“ meninės raiškos mokykloje, į akis krenta taurės, medaliai. „Visus 25 metus „incognitukai“ buvo ne tik įvairių švenčių, festivalių, projektų dalyviai, bet ir daugelio konkursų laureatai, prizininkai bei „Grand Prix“ laimėtojai. Kiekviena iškovota taurė, diplomas, medalis turi savo įdėto darbo, sėkmės, skausmo ir džiaugsmo istoriją, ašarų ir juoko, pasididžiavimo savimi ir kolektyvu kainą“, – sako V. Medžiaušienė.

Kai kurias pergales ji itin vertina. Viena iš įsimintiniausių – tarptautiniame festivalyje-konkurse „Aušrinė žvaigždė“ iškovotas „Grand Prix“. Tąkart, nebesitikėdamos laimėti, šokėjos jau buvo užkulisiuose, tik staiga išgirdo skambant „Incognito“ vardą ir pradėjo lyti konfeti. Puikūs ir pilni emocijų prisiminimai iš televizinių projektų „Mažųjų žvaigždžių valanda“, „2 minutės šlovės“, „Šok su manimi“. O ypatingas jaudulys ir garbė buvo šokti a. a. Virgilijaus Noreikos, Šiaulių miesto garbės piliečio, inauguracijoje, juk jo žmona – garsioji balerina Loreta Bartusevičiūtė.

Per 25 metus „Incognito“ dalyvavo beveik 600 renginių, gavo šimtus diplomų, raštų, prizų, taurių. Nuvažiuota tiek kilometrų, kad jau drąsiai pasiektų Mėnulį. Kolektyvui plojo ir šaukė „Bravo“ Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje, Čekijoje, Italijoje, Ispanijoje, Makedonijoje, Juodkalnijoje.

Maža to, suorganizuota daugybė renginių, švenčių: naujametiniai renginiai šiauliečiams „Gėrio stebuklas“, „Mes patys esame stebuklai“, tarptautinis meninės raiškos festivalis-konkursas „Vaikystės vaivorykštė“, vykęs aštuonis kartus. O kur dar teminės stovyklos ir seminarai „Vasara su Incognito“, „Magiška ir paslaptinga rudens diena“, „Aš mažoji dama“ ir dar daug visko. „Net neįmanoma išvardyti“, – šypsosi V. Medžiaušienė.