Medijos žmogui padovanojo ir narcizo sindromą

Gyvenimo be kompiuterio ar išmaniojo telefono nebeįsivaizduojame. Naujosios technologijos, medijos palengvino informacijos paieškas, problemų sprendimą, bet sykiu mūsų gyvenimo įvykiai pradėjo suktis vis greičiau ir greičiau, todėl nusilpo tarpusavio bendravimas. VDU doc. dr. Lina Šulcienė sako, kad šiandien medijų teoretikai pradėjo iš naujo interpretuoti Narcizo mitą. Juk medijos – mūsų centrinės nervų sistemos tęsinys. „Narcizas mano, kad tai yra jis pats. Jis ieško santykio ir suranda tą, su kuriuo santykį gali megzti. Ir suklysta. Ir pražūva“, – sako filosofė.

Žmonių santykių sutrikimai grįsti intensyviu medijų vartojimu

Gyvename medijų tikrovėje, tačiau jų poveikis mūsų gyvensenai – vis dar nauja mokslinių tyrimų sritis, kurios rezultatai menkai žinomi plačiajai visuomenei. Visi juntame, kad medijos keičia mūsų gyvenimo įpročius: palengvina informacijos paieškas, leidžia greičiau patenkinti poreikius, išspręsti problemas. Bet sykiu mūsų artimiausi žmonės tampa neprieinami vieni kitiems, nes yra itin lengvai prieinami medijoms.

Kartais šis poveikis yra destruktyvus, griaunamasis. Atlikti moksliniai tyrimai suteikia žinių, kurios šiandienos žmogui būtinos, norint išvengti ar kiek įmanoma vengti jų tiesmuko poveikio, apsaugoti nuo jų save ir savo šeimą, sukurti apsaugines gyvenimo taisykles.

Lina Šulcienė, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docentė, sako, kad žmogus mato skirtumą, kaip keitėsi jo gyvenimas, kai neturėjo išmaniojo telefono ir kai jį turi.

„Visi esame susirūpinę, kad mūsų vaikai nesielgia, kaip mes elgdavomės mokykloje, triukšmaudami koridoriuose ar žaisdami mokyklos kieme. Praeidami mokyklos koridoriumi, dabar mes matome, kad vaikai įnikę į savo telefonus, menkai bendrauja tarpusavyje, o mieliau komunikuoja per informacines technologijas“, – sako ji.

O yra dalykų, kurie plika akimi nesimato, bet apie kuriuos jau kalba medijų filosofijos tekstų autoriai. Medikai kalba apie sveiką gyvenseną, o medijų filosofai ima kalbėti, kad žmonių santykių sutrikimai didžiąja dalimi grįsti intensyviu medijų vartojimu.

„Žinant apie giluminius pokyčius, galime turėti galimybę rinktis, kaip tvarkyti gyvenseną medijuotos tikrovės sąlygomis, kiek turėtume reglamentuoti medijų vartojimą ir kiek riboti komunikaciją internete, televizijos žiūrėjimą ar kontroliuoti santykį su automobiliu, dviračiu ir pan.“ – sako lektorė.

Gyvensenos pokyčiai – nuo fonetinio rašto

O kuo čia dėtas dviratis ar automobilis? Tuo, kad, pasak L. Šulcienės, žmogaus transformacija vyksta ne 10 metų, o 2,5 tūkst. metų. Mes regime tą transformaciją, nes šiuolaikinės technologijos labai sparčiai vystosi.

„Žmogaus gyvensenos ir net prigimties pokyčiai vyksta jau nuo tada, kai ėmėme vartoti fonetinį raštą. Tik mes esame prie to pripratę, įpratę raštą suvokti kaip vertybę, absoliutų gėrį, nekvestionuojame jo vertės ir mums net į galvą nešauna, kad būtent raštas gali būti mūsų tam tikro gyvenimo būdo sumenkėjimo, tikrovės vaizdo pakeitimo ir jo nutolimo nuo mūsų priežastis“, – sako filosofė.

Šiandieniniai įvykiai mums akis bado – mes prisimename, kokie buvome, kai nesinaudojome informacinėmis technologijomis, ir matome, kokie esame dabar, kaip pasikeitė mūsų santykiai šeimoje, darbovietėse, tarp draugų, kaip mes keičiamės.

„Neriu į tokias tolumas todėl, kad dėsniai, būdingi senosioms technologijoms, būdingi ir naujosioms. Išmanieji telefonai yra laikomi technologijos vystymosi tęsiniais, nuoseklia evoliucija“, – paaiškina L. Šulcienė.

O gal problemos nėra, gal vyksta natūrali evoliucija?

Pasak lektorės, būtinai reikėtų nurodyti du skirtingus požiūrio taškus. Vieną reprezentuoja dauguma medijų teoretikų, o kitą – Katalikų bažnyčia.

Medijų teoretikų darbuose dominuoja apokaliptinės nuotaikos – jie kalba apie šeimos griūtį, žmogaus griūtį, visuomenės griūtį. Jie kalba apie technologijų raidoje atsirandantį efektą, kuris artimas kaladėlių dėliojimui vienai ant kitos.

„Kažkada bus paskutinė kaladėlė, nuo kurios sugrius visas bokštas. Mes, žinoma, galime džiaugtis, kad mums pavyko sukrauti tokį gražų ir aukštą bokštą, bet technologijų raida galiausiai mums grasina visa ko praradimu“, – sako lektorė.

O štai Katalikų bažnyčios požiūris gana ryškiai disonuoja su medijų teoretikų požiūriu. Bažnyčia ir anksčiau, ir dabar mano, kad visų žmogaus bėdų priežastis – ne medijos, ne atsiradę garvežiai, radijas, televizija, internetas, o žmogaus nuodėmingumas.

„Medijų atsisakymas neišganys žmogaus. Žmogaus išganymas yra ne medijų rankose, o Išganytojo Jėzaus Kristaus rankose. Šią situaciją Bažnyčia traktuoja kaip savitą išbandymų terpę. Juk visais laikmečiais žmogus patiria vienokių ar kitokių išbandymų“, – paaiškina L. Šulcienė.

Narcizas nejaučia, kas su juo vyksta

Todėl į medijas Bažnyčia ragina žiūrėti ne kaip į absoliučią grėsmę, o kaip į žmogaus kūrybos raišką. Juk Dievas sukūrė žmogų, panašų į save. Jis perdavė jam misiją kurti ir žmogus kuria. Ne tik meno kūrinius, bet ir technologijas.

„Ir tai yra gera, ir Dievas mato, kad tai yra gera. Tai, kad tie gėriai tampa bėda ir nelaime žmogui ir visuomenei, yra galbūt pirmosios nuodėmės pasekmė“, – sako pašnekovė.

Yra dalis autorių, kurie šiuos laikus dėl technologijų raidos laiko paskutiniais ir antikristo atėjimą sieja ne su asmeniu, ne su turinčiu fizinę ir išorinę galią institutu, o veikiai su šia efemeriška jėga ir galia, kuri mus atitraukia nuo tautos, visuomenės, šeimos ir atgręžia mus į virtualią tikrovę, kurioje netgi įvyksta... narcizo efektas.

Pasak L. Šulcienės, šiandien medijų teoretikai iš naujo interpretuoja Narcizo mitą ir kalba apie mus, kaip atsigręžusius į savo tęsinius. Juk medijos ir yra mūsų tęsiniai, kaip akiniai, teleskopai yra mūsų akių tęsiniai, o automobiliai, dviračiai – mūsų kojų tęsiniai.

„Interneto medija yra centrinės nervų sistemos tęsinys. Narcizas mano, kad tai yra jis pats. Jis ieško santykio ir suranda tą, su kuriuo santykį gali megzti. Ir suklysta. Ir pražūva“, – kalba lektorė.

L. Šulcienės teigimu, iš tikro narcizas yra ne gėlė. Graikiškai „narkōsis“ yra sustingimas.

„Narcizas nejaučia, kas su juo vyksta. Jį reikėtų pažadinti, bet tai nėra paprasta. Mes bandome pažadinti savo vaikus, bičiulius, sakydami, kad ten nėra to bendrystės santykio, kurio jis trokšta. Juk, prilipus prie kompiuterio ekrano, atrodo, kad šita žemė yra dykuma, kurioje nėra ką veikti. Internetinė tikrovė atrodo kupina gyvybės, bet tai yra melas“, – kalba lektorė.