Medicina buvo gydymo menas, dabar vis dažniau - dokumentų pildymas

Anykščių ligoninės direktorius Audrius Vasiliauskas mano, kad anksčiau gydytojo profesija buvo labiau vertinama ir gerbiama: „Gal tai kartų, vis labiau įsigalinčio materializmo problema...“

Praėjusių metų pabaigoje Anykščių ligoninei pradėjęs vadovauti gydytojas, medicinos mokslų daktaras Audrius VASILIAUSKAS teigia, kad nėra iš tų vadovų, kurie jau pirmą darbo dieną įveda savąją tvarką: „Apskritai nesu iš tų žmonių, kurie linkę priimti spontaniškus sprendimus, vykdyti kardinalias pertvarkas, griauti, keisti. Nenoriu, kad manęs bijotų, nenoriu į komandą įnešti jokios destrukcijos...“

Naująjį Anykščių ligoninės direktorių kalbina žurnalistė Daiva GOŠTAUTAITĖ.

- Anykštėnai Jūsų nepažįsta... Papasakokite apie save.

- Kalbėti apie save sunku... Esu gimęs, augęs ir mokslus baigęs Vilniuje. Bet ir Aukštaitija man nesvetima: iš čia kilusi mano mama. O Anykščius per metus 3-4 kartus aplankydavau, turiu čia giminaičių.

Vis išgirstu, kad ligoninės direktorius kasdien iš Vilniaus į Anykščius važinėja dirbti, tai jau nebe – gyvenu pas gerus žmones, sakykim taip...

Esu praktikuojantis gydytojas, nedidele dalimi etato vieną dieną per savaitę dirbu Vilniuje. Specializuojuosi endoskopinių procedūrų srityje. Su endoskopijomis buvo susijęs ir mano mokslinis darbas, kurį apsigyniau 2010 metais. Kurį laiką dirbau Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute, vėliau pervadintame Inovatyviosios medicinos centru.

Apsigynęs mokslinį darbą, šiek tiek pristabdžiau mokslinę veiklą ir perėjau prie praktinės medicinos.

Tiesa, mokslinės veiklos, kiek tam turiu galimybių ir sąlygų, stengiuosi neapleisti. Kartą per metus, per atostogas, vykstu į centrą ir viename ar kitame tyrime atlieku eksperimentinę dalį. Yra nemažai mano su bendraautoriais publikuotų straipsnių... Tik tenka pripažinti, kad užsiimti vien moksline veikla sudėtinga, finansavimas nėra pakankamas, tad mokslininkams tenka galvoti, kaip išgyventi – viena išeičių – įsidarbinti gydytoju.

Šiaip gyvenime laikausi humanistinės krikščioniškosios pasaulėžiūros, į kiekvieną žmogų žiūriu kaip į Visatos kūrinį, stengiuosi nieko nesmerkti, neturėti išankstinių nuostatų apie žmogų, vertinu atvirumą.

- Medicinos studijos – svajonių profesija.Tai duoklė tėvams ar garbė studijuoti prestižinę profesiją?

- Apie medicinos mokslus niekada negalvojau kaip apie prestižinę profesiją, pakankamai anksti buvau nusprendęs, kuo noriu būti. Aišku, tokiam sprendimui didelę įtaką turėjo ir namų aplinka. Mano mama – gydytoja reabilitologė, akupunktūros pradininkė Lietuvoje, tėtis – provizorius, žolininkas, kartu su tėvais esame išleidę ir kelias knygas. Taigi, nuo mažens mačiau, kuo užsiima tėvai, todėl mediko profesija buvo lyg natūrali tąsa to, ką mačiau vaikystėje. Daug mano su tėvais po pievas braidžiota, daug vaistažolių pririnkta. Aišku, jaunas būdamas kartais ir sukandęs dantis tai darydavau, kitokios veiklos norėjosi. Tačiau tos vargo akimirkos pavirto neįkainojama patirtimi.

Paskutinius dvejus metus besimokydamas vidurinėje mokykloje papildomai dar lankiau Jaunojo mediko mokyklą – tai buvo teorinių žinių pradžia, Kauno klinikose atlikau praktiką, teko ten net ir grindis pamazgoti... Jokia patirtis neatbaidė nuo mediko profesijos.

Jeigu reikėtų dar kartą rinktis, be abejo, rinkčiausi gydytojo profesiją, tik gal eičiau labiau į chirurgijos profilį – esu krapštukas, turiu kantrybės, manau, tiktų man ši sritis.

- Jūsų tėvai – labiau netradicinės medicinos atstovai, ši sritis ir Jums ne svetima. Kaip manote, ar netradicinė medicina gali konkuruoti su tradicine? O gal gali viena kitą papildyti?

- Aš teigiamai žiūriu į netradicinę mediciną. Tačiau yra kita problema – netradicinė medicina nelabai turi savo vietą: nėra valstybinės politikos, reglamentuojančios jos naudojimą gydymo tikslams. Nėra išgrynintų kriterijų, kada jau reikėtų taikyti tą netradicinę mediciną. Taip atsiranda visokių blogų patirčių – žmogus serga piktybine liga, griebiasi kraštutinių netradicinės medicinos formų, negauna norimo rezultato ir taip netradicinės medicinos įvaizdis menksta. Turėtų būti specialistai, kurie aiškiai sudėliotų ir besigydančių, ir gydytojų pozicijas: kada galima taikyti netradicinę mediciną, o kada negalima. Aišku, kai reikia „gesinti gaisrą“, aš už tradicinius gydymo būdus, čia jau reikalinga ir reanimacija, ir intensyvioji terapija. Tačiau kai žmogus serga chroniškomis, lėtinėmis ligomis, kaip priedas prie tradicinės medicinos alternatyvūs gydymo būdai tikrai gali padėti.

- O kokia Jūsų nuomonė apie kanapių naudojimą gydymo tikslams?

- Yra kelios kanapių rūšys. Viena jų – jau tapusi Lietuvos kulinarinio paveldo dalimi, visi vartoja ir problemų tai nekelia. Nuo seno žmonės vartojo tą skanų, iš kanapių sėklų gaminamą pagardą...

Gal aš nežinau visko apie tų, draudžiamų Lietuvoje, kanapių ir jų išgaunamų medžiagų vartojimą, veikliąsias savybes ar šalutinius poveikius, nežinau, kas slepiasi po leidimais ar neleidimais jas legalizuoti, tik man kyla vienas klausimas – kodėl vienos šalys pripažįsta jų gydomąsias savybes, kitos ne? Juk kalba eina apie tą patį augalą... Manau, kad kiekvienas augalas, vartojamas su saiku, tikrai nepakenks.

- Kodėl, turėdamas darbą sostinėje, nusprendėte kandidatuoti į rajoninės ligoninės direktoriaus postą?

- Norėjau iššūkių, manau, kad turiu potencialo eiti šias pareigas. Administracinis darbas man nėra visiškai nauja sritis – esu vienoje Vilniaus privačioje gydymo įstaigoje dirbęs direktorės pavaduotoju gydymo reikalams. Aišku, čia atsakomybė kur kas didesnė, juk esi tas, kuris priima sprendimus, formuoja ligoninės įvaizdį. Tačiau nieko nedarau spontaniškai, stengiuosi užtikrinti darbų tęstinumą. Man nepriimtina, kai viena valdžia kažką pradeda, kuria, po kelerių metų ateina kita valdžia ir iš pagrindų viską pakeičia. Sprendimus stengiuosi priimti pasitaręs, kelis kartus viską nuosekliai apsvarstęs.

- Anykščiuose jau „įsitvirtino“ frazė apie reikalą „gelbėti“ ligoninę. Tai ar reikia nuo ko nors gelbėti mūsų ligoninę?

- Gerbiu buvusį šios įstaigos vadovą Dalį Vaiginą už tai, kad ligoninė neskendėjo skolose, kad turėjo „pliusą“. Ligoninė gali didžiuotis turėdama gerą diagnostinę įrangą, turim progų dar labiau ją pagerinti. Tik gaila, kad kartais sunku susikalbėti su valstybinės sveikatos apsaugos politikos formuotojais. Pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerija skyrė pinigų naujam rentgeno aparatui įsigyti. Pagal Akreditavimo tarnybos nuostatus, II lygio ligoninė turi teikti ir rentgenografijos, ir rentgenoskopijos paslaugas. Tai reiškia, kad rentgeno aparatas turi turėti šias dvi funkcijas. Tačiau, rentgenoskopinė procedūra – mirštanti procedūra. Pas mus ligoninėje per metus jų padaroma apie 300 ir tai tik todėl, kad dirba vyresnės kartos gydytojai, kurie dar išmokyti, jog jų būtinai reikia. Jaunesnės kartos medikai jų nebedaro. Ši procedūra ligos diagnostikai neturi didelės įtakos. Pavyzdžiui, Alytaus ligoninėje ši procedūra neatliekama jau penkerius metus, Ukmergės ligoninėje, kur taip pat yra tokia įranga, jau metai, kaip procedūros nedaromos. Dvifunkcis rentgeno aparatas brangus, nusipirk tik rentgenografijas darantį aparatą - atvažiuos Akreditavimo tarnyba, gali prarasti licenciją. Savivaldybė papildomų pinigų irgi neskirs. Belieka įstaigos lėšos... Jau ir taip turime labai skaičiuoti, pavyzdžiui, jeigu sugestų kompiuterinio tomografo vamzdis, remonto kaina – 50 tūkst. eurų... Ir vėl iš įstaigos lėšų... Tokia ta mūsų „virtuvė“...

O dėl ligoninės „gelbėjimo“... Uždaryti ligoninę labai nesunku – vienai paslaugai truputį sumažink finansavimą, nuo kitos nukirpk, o jeigu dar toks atvejis, koks buvo pernai, kai ministerija nusprendė padidinti medikams algas 20 proc., o finansavimą skyrė tik 11-12 proc., likusias lėšas reikėjo skirti iš įstaigos sukauptų. Dar vienas kitas panašus atvejis, ir ligoninės neliks. Vis dėlto mano tikslas – išlaikyti paslaugų kokybę, darniai ir profesionaliai dirbantį kolektyvą...

- Anykščių ligoninėje dirbančių gydytojų amžiaus vidurkis gerokai per 50 metų... Ar jaučiate personalo trūkumą?

- Žinoma, kad jaučiam. Tik kol dar dirba esama komanda, kažkaip tvarkomės. Reikėtų kardiologo, radiologo, vidaus ligų gydytojo, neurologo. Ieškome jaunų medikų, kurie norėtų atvažiuoti dirbti į Anykščius. Vienai anykštėnei, medicinos studentei, būsimai kardiologei, yra apmokamos studijos, tad kaip ir laukiam jos, sugrįžtančios čia. Taip pat kalbuosi, deruosi su rentgenologe iš Kauno. Stebuklai greitai neįvyksta, bet judam...

Medikų trūkumas, ypač rajonuose, ne vien medicinos įstaigų ir savivaldos problema. Tai nuoseklios sveikatos sistemos politikos, resursų planavimo pasekmė. Dabar yra europinė nuostata dėl laisvo darbo judėjimo po visą Europą. Baigei čia mokslus - ir važiuoji dirbti, kur tik nori. Bet jeigu nori važiuoti kur širdis geidžia, susimoki už viską - ir važiuok sau sveikas. O jeigu jau valstybė sponsoriauja, tai gal bent kelerius metus būtų galima toje valstybėje padirbėti...

Todėl mes džiaugiamės net ir praktiką pas mus atliekančiais studentais - tai vis šiokia tokia parama ir pagalba mūsų personalui.

Nors ir jaučiam gydytojų trūkumą, tačiau, pagal Ligonių kasoms teikiamas ataskaitas, nėra viršijamas dviejų savaičių laikotarpis, per kurį pacientas turi patekti pas specialistą. Kaip jau minėjau, yra labai didelis dar vieno kardiologo poreikis, bet situaciją išsprendėm kaip įmanoma patogiau pacientams – sutrumpinom laiką, per kurį mūsų kardiologas atlikdavo kitas procedūras, tad liko daugiau laiko kardiologinių pacientų konsultavimui. Džiugu, kad ir buvęs ligoninės vadovas pasiliko dirbti kelias valandas. Apskritai į rajonų ligonines atvažiuojantys specialistai supranta tokių ligoninių specifiką, būna, kad ir ilgiau pasilieka, jeigu yra poreikis.

- Pernai vasarą ligoninėje nebeliko Akušerijos skyriaus, Traumatologijos skyrius sujungtas su Chirurgijos... Ar Anykščių ligoninė laikui bėgant netaps tik slaugos paslaugas teikiančia įstaiga?

- Pagal patvirtintus normatyvus, kad būtų skiriamas finansavimas Akušerijos skyriui, turi būti apie 300 gimdymų per metus. Kiek žinau, paskutiniais metais Anykščių ligoninėje per metus gimė apie 60 naujagimių. Tad galima sakyti, kad šiokia tokia prabanga išlaikyti tokį skyrių... Taip pat tai atsiliepia ir gydytojų kompetencijai – kur per dieną gimsta po vieną naujagimį, o kur vienas per savaitę... Nemanau, kad gimdyvėms tapo labai didelė problema nuvažiuoti į Uteną ar Ukmergę – vos 40 kilometrų. Ekstriniais atvejais pirmąją pagalbą, kol nėščioji pasieks tolimesnę gydymo įstaigą, visada teikia ir mūsų medikai.

Dėl kitų skyrių... Apskritai einama prie to, kad būtų mažinamas lovadienių skaičius po chirurginių intervencijų, lygiuojamasi į Europos Sąjungos vidurkį. Tačiau rezultatų norima kaip Europos Sąjungoje, neatsižvelgiant į tai, kokią priežiūrą gauna pacientai kitose šalyse. Yra šalių, kur iš tikrųjų ligonis po operacijos labai greitai išrašomas iš ligoninės, tačiau jį namuose lanko ir gydytojas, ir seselė, yra ir socialinių darbuotojų komanda, kuri padeda. O kaip mes po operacijos išleisime žmogų į namus, jeigu jis gyvena kokiame nors vienkiemyje, kur ir krosnį pačiam reikia pasikūrenti, ir vandens ar malkų atsinešti...

Chirurginiai profiliai daugelyje ligoninių yra nuostolingi..

O slaugos poreikis iš tikrųjų didėja, nes rajonas sensta. Tačiau aš nematau nieko bloga, kad šių paslaugų teikimas dar būtų ir plečiamas. Ligonių kasos apmoka šią paslaugą, kol kas kvotų perviršį kantriai toleruoja. Greta terapinių, chirurginių paslaugų, slaugos paslaugų teikimas yra lyg gelbėjimosi ratas, kuris padeda sureguliuoti lėšų balansą.

- Ar nebado akių pro Jūsų kabineto langą matomos apleistos, nenaudojamos didžiulės patalpos? Gal turit idėjų, ką čia būtų galima įkurti?

- Labai liūdna žiūrėti į tuos išdaužytus langus... Gal į šias patalpas būtų galima perkelti kažkokį socialines paslaugas teikiantį centrą... Kur kas paprasčiau, kai po vienu stogu yra kelios įstaigos, užuot jas išmėtant po visą miestą - tai ir ekonomiškai atsilieptų. Tie pastatai, nors ir nenaudojami, yra geros būklės: apšiltintos sienos, viduj, aišku, reikia nemažo remonto, bet, kaip sakoma, namo karkasas yra stiprus. Girdėjau svarstymų, kad čia buvo galvota perkelti Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centrą (PSPC), tačiau tam reikėjo tik trūkstamų kelių milijonų eurų... Aišku, nei ligoninė, nei PSPC tokių lėšų neturi, finansinė našta gultų ant Savivaldybės, kuriai tie pastatai ir priklauso, pečių, tačiau nemanau, kad ir Savivaldybė rastų tiek pinigų. Žinoma, būtų labai patogu, kad dvi įstaigos veiktų šalia viena kitos - ir pacientams nereikėtų blaškytis po visą miestą, supaprastėtų logistika...

- Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, lankydamasis Anykščiuose, žmonėms smulkiai pasakojo apie pigesnių generinių vaistų vartojimą, neva veiklioji medžiaga juose ta pati, tik kaina žmonėms gerokai labiau įkandama. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

- Šiuo klausimu neturiu kategoriškos nuomonės, nežinau, kas po ministerijos pateikiamais skaičiais slepiasi. Galbūt yra gerų ir generinių vaistų, tačiau ir iš savo patirties, ir iš pokalbių su kolegomis galiu daryti išvadą, kad originalus vaistas kartais yra nepakeičiamas. Nesvarbu, kad generinis vaistas turi tą pačią molekulę, kaip ir originalas, tačiau sudėtinės dalys aplink tą molekulę kartais keičia vaisto dinamiką, gal pačios medžiagos švarumas turi įtakos... Ir tai labiausiai pastebima, kai yra skiriami antibiotikai...

Nemanau, kad sveikatos apsaugos sistema yra ta sritis, kur turėtų būti šitaip taupoma. Yra ir kitų pavyzdžių – pabandyk statydamas televizijos bokštą pataupyti betonui arba pataupyk statydamas tiltą – iš karto pajusi pasekmes. Taip pat ir su medicina... Yra vietų, kur galima taupyti, bet yra sričių, kur nevalia peržengti sveiko proto ribų.

Apskritai dabar medicina tampa labiau popierių pildymo paslauga, mechanika, kai per reikiamų užpildyti dokumentų kiekį gydytojas turi vis mažiau laiko pabendrauti su pacientu, išsamiau paaiškinti apie jo ligą, sudarytą gydymo planą. O juk Hipokrato laikais medicina reiškė gydymo meną...

- Dabar ypač daug kalbama apie korupcijos prevenciją, „vokelių“ dalijimo stabdymą, medicinos įstaigos siekia skaidrios įstaigos titulo... Taigi, koks geriausias būdas padėkoti gydytojui?

- Ši tema žemina gydytojo vardą... Manau, jog skiriama per daug dėmesio ir lėšų visokioms korupcijos mažinimo programoms, verčiau šios lėšos būtų panaudotos sveikatos paslaugų kokybės gerinimui. Gydymas yra tiesioginis medikų darbas, kuris labai dažnai tampa gyvenimo būdu, kada jau nebeskaičiuoji darbo valandų, dirbi tiek, kiek reikia ir kada reikia. Man net nesinori šia tema kalbėti...

Daiva GOŠTAUTAITĖ