Mažvydas Jastramskis. Respublikonai palaiko NATO, bet...

Skeptiškas Donaldo Trumpo požiūris į tarptautinius aljansus žinomas nuo pirmos jo kadencijos. Nieko keisto, kad stebėdami dabartinę JAV užsienio politiką nerimaujame – ar bus išlaikytos saugumo garantijos, ar D. Trumpas nesugalvos atitraukti karių iš mūsų regiono. Visgi didelė dauguma amerikiečių NATO palaiko.

Kalbėdami apie D. Trumpo administraciją, turime matyti politinį ir sociologinį kontekstą. JAV vidaus politikoje dar iki pirmojo jo išrinkimo augo poliarizacija. D. Trumpas yra ilgo, dešimtmečiais vykusio proceso pastaroji stotelė. 

Susipriešinimas tarp respublikonų ir demokratų turi du dėmenis. Pirmas yra ideologinis: partijos ir jų rėmėjai užima labai skirtingas pozicijas dėl politinių klausimų. Abortų reguliavimas, LGBT teisės, valstybės išlaidos, imigracija, ginklų kontrolė – tai tik dalis punktų, ties kuriais tarp skirtingų stovyklų žioji praraja. 

Antrasis dėmuo yra jausminis. Respublikonai ir demokratai ėmė vieni kitų nekęsti ir laikyti amoraliais. Tokioje situacijoje jausminė ir ideologinė poliarizacija palaiko viena kitą, gilina. Jeigu nekenčiamas politikas užima tam tikrą poziciją, pavyzdžiui, nori statyti sieną, kita stovykla juda priešinga puse. 

Priešas negali būti teisus

Ilgą laiką ideologinė JAV poliarizacija daugiausiai apsiribojo vidaus politikos klausimais. Tai nereiškia, kad užsienio ir gynybos politikos niuansuose, pavyzdžiui, dėl karinių išlaidų, partijos apskritai nesiskyrė. Tačiau Šaltojo karo metu buvo taikomas principas, kad politiniai ginčai sustoja prie vandens pakraščio – ties JAV valstybės siena. 

Kitaip tariant, dėl užsienio politikos buvo siekiama bendro strateginio sutarimo. Demokratai ir respublikonai matė komunizmą savo priešu. Trumano doktrina buvo orientuota į Sovietų Sąjungos ekspansijos sulaikymą. Partijos sutarė dėl tarptautinių aljansų ir bendradarbiavimo su sąjungininkais svarbos. 

Ties užsienio politikos klausimais Kongrese dominavo abiejų partijų palaikomi balsavimai – bipartisanship principas. 

Po Sovietų Sąjungos griūties tarp demokratų ir respublikonų laipsniškai ėmė ryškėti nesutarimai – kaip JAV turėtų elgtis pasikeitusioje pasaulio tvarkoje. Partijų rėmėjai vis daugiau nesutarė dėl JAV įsitraukimo į tarptautines organizacijas – visų pirma, Jungtines Tautas – ir tarptautinių problemų sprendimo tokiuose formatuose. 

Skirtumai tarp elektoratų ypač išaugo per pirmą D. Trumpo kadenciją. Visgi tendencija buvo matoma iki jos. Respublikonų rėmėjai tapo vis labiau skeptiški dėl tarptautinių organizacijų, o demokratai jas palaikė. 

Visgi NATO aljansas išlaikė vandens pakraščio testą. Chicago Council atliekamos amerikiečių apklausos nuosekliai rodo, kad JAV įsipareigojimus NATO išlaikyti arba padidinti norėtų absoliuti dauguma abiejų partijų rėmėjų. Šių metų vasarį atlikta nauja Gallup apklausa rodo, kad NATO remia apie 76 proc. amerikiečių. 

Pasakius tai, būtina pastebėti ir kita – matyti ir partiniai skirtumai pagal paramą. Respublikonai paskutinį kartą įsipareigojimus NATO rėmė reikšmingai daugiau, nei demokratai, dar prie prezidento Ronaldo Reagano. Kažkur apie amžių sandūrą santykis apsivertė ir didesniais aljanso rėmėjais tapo demokratai. 

Per pastarąjį dešimtmetį šis skirtumas dar daugiau išaugo. Gallup vasario apklausoje 92 procentai demokratų palaikė NATO. Tarp respublikonų šis skaičius yra 64. Absoliuti dauguma, tačiau žymiai mažesnė. 

Viena vertus, žiūrint į istorinius duomenis, šis skaičius yra palyginti normalus. Be to, bendra amerikiečių parama NATO dabar, lyginant su kai kuriais periodais, pavyzdžiui, paskutinio XX a. dešimtmečio pradžia, yra net didesnė. Taip pat skaičiai rodo, kad JAV visuomenė atskiria NATO klausimą nuo paramos Ukrainai. Dėl jos respublikonai – ir rinkėjai, ir patys politikai – yra gerokai skeptiškesni. 

Kita vertus, atotrūkis tarp demokratų ir respublikonų entuziazmo lygio galimai rodo, kad parama NATO irgi tampa šališkumo klausimu ir pamažu yra įtraukiama į poliarizacijos liūną – kaip kone kiekvienas politinis klausimas JAV. Vandens pakraščio principas vis silpnėja. Sunku prognozuoti, kur bus šio proceso pabaiga. 

JAV yra demokratija ir prezidentai čia negali visai nesiskaityti su visuomenės, ypač savo rėmėjų, nuomone. Bet yra didelis klausimas: kas tą nuomonę formuoja? Ir antras „bet“: skirtumas tarp 90 ir 60 procentų yra reikšmingas. 

Kai yra apie 60 procentų, atsiranda erdvės tam tikriems manevrams – pavyzdžiui, neatitraukti karių iš Europos, bet svarstyti apie vadovavimo NATO pajėgoms Europoje atsisakymą. Daug kas priklauso nuo sunkiai pamatuojamos politinės lyderystės.

O apie tai, kas lemia žmonių pažiūras – taip pat ir užsienio politikoje, – galėsime pasikalbėti kitą kartą.