Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius

Net ir tie, kurie su krikščionybe turi mažai ką bendra, yra girdėję apie šv. Joną Krikštytoją – gal dėl to, kad Joninės, jo gimimo diena, Lietuvoje jau kurį laiką yra ne darbo, o gal dėl istorijos apie nukirstą jo galvą: Erodo podukra Salomė buvo susižavėjusi Jonu Krikštytoju ir iš pykčio, kad jis neatsakė tuo pačiu, pareikalavo jo galvos. Daug kas galvoja, kad taip ir buvo, bet iš tikrųjų tokią šio šventojo mirties versiją sukūrė ir aprašė Oscaras Wilde’as vieno veiksmo tragedijoje „Salomė“. Ką dar turėtume žinoti apie Joną Krikštytoją?

Šv. Jonas Krikštytojas – paskutinis pranašas iš „švogerių“ krašto

Elena Monkutė

Reikia pirmtako

Jono Krikštytojo ir Jėzaus motinos – Marija ir Elzbieta – buvo giminaitės: kai kur teigiama, kad pusseserės, bet, atsižvelgiant į amžių, labiau tikėtina, kad Marija buvo Elzbietos dukterėčia. O Jono Krikštytojo tėvas buvo Zacharijas – vyriausiasis kunigas, tais metais netgi išrinktas eiti į šventų švenčiausią vietą aukoti aukos – tai darydavo tik patys svarbiausi kunigai ir tik kartą per metus.

Visgi jiems niekaip nepavyko susilaukti vaiko. Jau būdamas senyvo amžiaus, Zacharijas sulaukė angelo Gabrieliaus apsireiškimo, kuris pranešė, kad jiedviem su Elzbieta gims sūnus, kurį pavadins Jonu. Šeštąjį nėštumo mėnesį Marija aplankė Elzbietą ir Jonas Krikštytojas šoktelėjo motinos įsčiose. „Tai yra jo pašaukimo metas, kaip ir buvo išpranašauta Izaijo knygoje“, – sako Šiaulių jėzuitų rekolekcijos namų vadovas, kunigas Mindaugas Malinauskas SJ.

Nėra daug informacijos, kaip Jonas Krikštytojas gyveno, būdamas vaikas. „Jis iškart į dykumą išėjo gyventi – nenorėjo pažinti Jėzaus kūno atžvilgiu. Sakytų, giminaitis giminaitį propaguoja, „švogerių“ kraštas. Gal pusė apaštalų buvo Jėzaus giminės – jau ir taip problematiška“, – kalba jėzuitas.

Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad jis gyveno dykumoje tol, kol atėjo metas dvasininkauti, tai yra – kol sulaukė apie 30 metų. Jis buvo pašauktas per atgailą ir krikštą ruošti žmones Jėzaus atėjimui. „Visuose dalykuose reikalinga, kad būtų pirmtakas: negali iš niekur ateiti kažkas. Kažkas turi būti prieš tai ir ruošti žmones. Jonas Krikštytojas taip pat tęsė ankstesnių pranašų kelią“, – pasakoja M. Malinauskas.

Geriausiai matė Jėzų

Tik Jėzus atleidžia nuodėmes – o kaip tada Jonas Krikštytojas? Jis kvietė žmones atgailauti, netgi turėjo talentą atversti į tikėjimą, ruošė žmones išganymui. „Jono krikštas buvo kitoks nei Jėzaus: jis ruošė žmones per krikštą atiduoti nuodėmes Jėzui. Jonas Krikštytojas įvedė į tą procesą, o Jėzus perėmė nuodėmes. Jonas buvo tarpininkas, atstovas“, – kalba kunigas jėzuitas.

Iki to laiko, norint būti svarbiam Dievo akyse, reikėjo būti pranašu, turėti pašaukimą. „Jonas tikrai geriausiai matė Jėzų – kiti pranašai tik apgraibomis: pranašavo, kad gims iš Mergelės, bus vardu Emanuelis, – o Jėzus vadinasi Jėzus, – bus taikus, gydys, sukūrė visą Jėzaus paveikslą, o Jonas parodė pirštu – šitas! Daug aiškiau“, – kalba kunigas.

Pats Jėzus labai pasitikėjo Jonu: „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“ (Mt 11:11). Atrodytų – gana dviprasmiška mintis: Jonas Krikštytojas ir išaukštinamas, ir sumenkinamas. „Jis buvo vienas kilniausių, didžiausių Senojo Testamento žmonių, kokie tik galėjo būti. Bet su Jėzumi kiekvienas tikintysis tampa dar didesnis, nes tampa Dievo vaiku – per Jėzaus malonę, krikštą“, – aiškina jėzuitas.

Jonas iš esmės tęsė žydų apsiplovimo tradiciją – žydai apsiprausdavo prieš valgį, prieš liturgiją. Būdavo specialus baseinas prie šventyklos, kur apsimazgodavo. Jonas Krikštytojas tą apsimazgojimą išplėtė iki panardinimo – žodis „krikštas“ ir reiškia panardinimą.

Kam Jėzui krikštytis?

Kai pas jį atėjo Jėzus, norėdamas būti pakrikštytas, Jonas iš pradžių atsisakė tai daryti. „Pamanė – kas čia Dievas? Tarsi Jonas tada buvo didesnis už Jėzų: Jėzus – kaip pavaldinys, tarnas, o Jonas – kaip įgaliotojas. Jėzus sakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3:13). Dievas su Šventąja Dvasia tai patvirtina. Jėzus tampa nauju vadu ir pranašų laikas baigiasi. Prasideda Naujasis Testamentas“, – aiškina kunigas.

Nuo krikšto prasideda viešas Jėzaus gyvenimas – iki tol jis buvo slaptas. Jėzus nedarė stebuklų, jam reikėjo patvirtinimo iš žmonių pusės, tai yra iš Jono, ir iš Dievo – Tėvo ir Šventosios Dvasios. Jėzui pradėjus savo viešą gyvenimą, Jonas Krikštytojas tarsi atidavė vairą į jo rankas ir savo, kaip dvasininko, veikla užsiėmė mažiau. Pasak M. Malinausko, net kai kuriuos savo mokinius perleido pasikrikštijusiam Jėzui. „Jam skirta augti, o man – mažėti“, – sakė Jonas (Jn 3:30).

Visgi gali kilti klausimas: o kam Jėzui krikštytis? Kunigas pasakoja, kad Jėzui nereikėjo atgailos, bet jis užsikrovė visų žmonių atgailas sau. Nuodėmės būdavo atleidžiamos įvairiai: vieni paimdavo ožį, atgailaudami sudėdavo ant jo rankas, melsdavosi ir išpažindavo savo nuodėmes – taip ir gimė posakis „atpirkimo ožys“. Kiti papjaudavo avinėlį ar jautį, vargingesni – balandį.

„Su Jėzumi ateina tai, kad negana vien tik gyvūno mirties vietoj žmogaus mirties. Kai Adomas nusidėjo, sakė, jei nusidėsi, mirsi. Jėzus, kaip Dievas, turi galią ant savo žmogystės, kūno, susikrauti nuodėmes ir, mirdamas ant kryžiaus, visiems jas atleidžia. Viskas padaryta iš anksto: mes, kai atgailaujame, savo nuodėmes atiduodame ant Jėzaus kryžiaus“, – sako jėzuitas.

„Jam skirta augti, o man – mažėti“

Kunigas Jėzų ir Joną Krikštytoją įvardija kaip pačius svarbiausius žmones krikščionybėje – todėl ir jų gimimo dienas minime kasmet. Tiesa, kada jie gimė, istoriškai nėra aišku. „Jėzus greičiausiai gimė pavasarį, tačiau nėra jokio patvirtinimo apie tikslią dieną – ar tą, ar kitą. Buvo galvojama taip: yra pagoniška šventė, taip pat ir gamtos reiškinys – šviesos sugrįžimas. Kodėl gi nepadarius to sugrįžimo Jėzaus gimtadieniu, kuris ir buvo tikroji šviesa?“ – šv. Kalėdų atsiradimą aiškina M. Malinauskas.

Kai Marijai apsireiškė angelas Gabrielius, kaip teigiama, Elzbieta jau buvo šešis mėnesius nėščia. Taigi, Jonas Krikštytojas turėjo būti pusmečiu vyresnis už Jėzų. „Jei jau nusprendėme, kad Jėzus gimė gruodį, tai Jonas – birželį. Tada taip pat yra lūžis – dienos ima trumpėti. Kodėl gi ne Jono, kuris turi mažėti, gimtadienis?“ – svarsto kunigas.

Ant kalno iškilusi Kalnelio koplyčia

Dr. Dalia Vasiliūnienė

Seniausia, išskirtinį statusą Joniškio parapijoje turėjusi Kalnelio koplyčia nuo XVII a. nuolat minima ir aprašoma Joniškio bažnyčios inventoriuose, todėl žinių apie ją turima daugiau nei apie kitas aštuonias, vėliau atsiradusias šios parapijos koplyčias.

Medinė Kalnelio Šv. Jono Krikštytojo koplyčia iškilusi netoli Sidabrės upės, ant piliakalnio, kur lokalizuojama Livonijos ordino kronikose XIII a. pab. minima žemgalių pilis. Piliakalnio viršuje vėliau suręsta ir šv. Jurgio garbei pašvęsta koplyčia priklausė Joniškio parapijai. Kada tai įvyko – duomenų nėra, tačiau išlikęs 1676 m. aprašymas liudija, kad tais metais pastatas nebebuvo naujas: rašoma, kad koplyčios sienos skylėtos, o stogas senas ir įgriuvęs. Kalnelyje įsikūrus Joniškio klebonijos palivarkui, ši nedidelė šventovė įgavo išskirtinį statusą – čia buvodavo ja besirūpinę parapijos klebonai, o pakilumos šlaituose įsikūrusios kapinės tapo pagrindinėmis Joniškio parapijos kapinėmis. Koplyčios reikšmę liudija ir tai, kad istoriniuose šaltiniuose ji dažnai buvo pavadinama „bažnyčia“, „bažnytėle“. Jau XVIII a. pradžioje čia švęsti dveji – Šv. Jurgio ir Šv. Jono Krikštytojo atlaidai, iškilmingai, su procesijomis nuo Joniškio bažnyčios iki Kalnelio koplyčios minėta ir Šv. Kryžiaus šventė. Tokia atlaidų tradicija gyvavo iki pat XX a. Kalnelio koplyčios titulas, amžiams bėgant, keitėsi: pradžioje šv. Jurgio vardą turėjusi koplyčia XIX a. vadinta Šv. Kryžiaus, o XX a. jai skirtas šv. Jono Krikštytojo titulas.

Senasis, dar XVII a. dokumente aprašytas koplyčios pastatas iš pagrindų buvo suremontuotas po Šiaurės karo 1725 m., o ir vėliau Joniškio dvasininkų rūpesčiu jis ne kartą tvarkytas. 1795 m. Joniškio klebonas ir vyskupas Adomas Koscia paskyrė lėšų naujai medinei, lig šiol tebestovinčiai Kalnelio koplyčiai. Suręsta ji buvo iš eglinių rąstų, kryžminio plano, bebokštė, uždengta malksnų stogu; priekyje dvivėrės durys vedė į pastato prieangį ir toliau – į pagrindinę vidaus erdvę, kur būta trijų altorių, sakyklos ir klausyklos. Didysis altorius tada buvo šviesiai mėlyna spalva, perteikiant architektūrinę iliuziją, ant lentų nutapytas. Jame kabojo du – Nukryžiuotojo ir Švč. Jėzaus Širdies – paveikslai. Du šoniniai altoriai taip pat buvo iliuziškai nutapyti, skirti
šv. Jonui Krikštytojui ir šv. Jurgiui. Šiek tiek atokiau nuo naujosios koplyčios, arčiau šventoriaus-kapinių vartų 1824 m. buvo pastatyta ir varpinė – raudonai nudažyta, su žaliu stogu ir tokios pat spalvos durimis. Varpinė, kurios vaizdą 1911 m. piešinyje spėjo užfiksuoti dailininkas Antanas Jaroševičius, prastovėjo šimtmetį, o tada, suprastėjus būklei, buvo nugriauta.

Paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje statytą Kalnelio koplyčią 1840 m. teko gerokai remontuoti: keisti sienojus, naujai perdengti stogą, atnaujinti tapytuosius altorius, o juose pakabinti kitus paveikslus (esama žinių, kad šv. Jono atvaizdą tada dovanojo Skablauskai iš Pociūnų, o šv. Jurgio atvaizdą – Pranckevičiai iš Mikolaičiūnų). Šių tvarkybos darbų metu sudėtas lig šiol viduje išlikęs raudonų plytų grindinys, įgyti ir dabar koplyčioje tebesantys itin reti kameriniai Liepojos meistro Karlo Hermano vargonai. Po gero dešimtmečio – maždaug 1850–1868 m. – senieji iliuziniai koplyčios altoriai pakeisti dabartiniais mediniais architektūrinių formų įrenginiais. Aplinkui koplyčią išsiplėtusios kapinės 1896 m. apjuostos akmenų mūro tvora. Paskutinis didesnis Kalnelio koplyčios remontas ir perstatymas atliktas XX a. 4 dešimtmetyje – tada ir buvo virš fasado iškeltas masyvus bokštas, kuriame pakabinti iš nugriautos varpinės perkelti varpai – trys garsiose XVIII a. Vilniaus ir Varnių liejyklose nulieti instrumentai.

Koplyčioje jau XIX a. I pusėje buvo neįprastai gausus liturginis inventorius. Dalį jų (indus, reikmenis) laikinam naudojimui čia atsiveždavo klebonai iš Joniškio bažnyčios, bet kai kurie parapinės bažnyčios daiktai čia likdavo ilgam. Tarp tokių anksčiau Joniškio bažnyčiai ar jos dvasininkams priklausiusių kūrinių būtina paminėti vienu metu čia saugotą, sovietmečiu į muziejų paimtą, vėliau grąžintą XVIII a. „Šv. Jono Nepomuko“ paveikslą ir to paties amžiaus Vilniaus auksakalių darbo kryžiaus formos relikvijorių.

Sovietų okupacijos metais Kalnelio koplyčioje buvo uždrausta laikyti pamaldas – ji stovėjo uždaryta ir net kelis kartus nukentėjo nuo įsilaužėlių. Dalis jos vertybių (senasis šv. Jurgio paveikslas, Kryžiaus kelio stotys, vėliavų paveikslai, Nukryžiuotojo skulptūra, liturginiai reikmenys) po uždarymo išvežtos į dailės ir ateizmo muziejus Vilniuje. Tik 1989 m. Kalnelio koplyčia kartu su kitomis dviem Joniškio parapijos koplyčiomis Pošupiuose ir Milvydžiuose vėl buvo atverta tikintiesiems. Kai kurie muziejuose atsidūrę kūriniai sugrąžinti, o šoniniams altoriams nutapyti nauji šventųjų Jono ir Jurgio paveikslai.

Tekstas parengtas remiantis leidiniu „Lietuvos sakralinė dailė“, t. II: „Šiaulių vyskupija“, d. 1. kn. 2, Vilnius: LKTI. Projektą remia Lietuvos mokslo taryba.

Vytauto Balčyčio nuotraukos iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus archyvo.