Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius

Šv. apaš­ta­lo Balt­ra­mie­jaus baž­ny­čia yra sep­ty­nių Lie­tu­vos baž­ny­čių ti­tu­las. Šį ti­tu­lą, be Rau­dė­nų, tu­ri ir Gied­rai­čių, Kark­lė­nų, Ne­rim­dai­čių, Rat­ny­čios, Sie­si­kų ir Vil­niaus Šv. apaš­ta­lo Balt­ra­mie­jaus baž­ny­čios. Kas bu­vo šis šven­ta­sis?

Šv. Baltramiejus – apaštalas, kuriame nėra klastos

Oksana Laurutytė

„Jėzus jį vadino tikru izraelitu“

Kun. Robertas Urbonavičius komentuoja, kad šv. Baltramiejus – vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų. Jo tikrasis vardas yra Natanaelis, o Baltramiejus yra tėvavardis, kuris išverčiamas kaip Tolmajaus sūnus.

„Jėzus jį vadino tikru izraelitu, kuriame nėra jokios klastos – atviru ir nuoširdžiu. Nėra išlikusių tikrų duomenų apie Baltramiejaus veiklą po Kristaus prisikėlimo. Manoma, kad jis apaštalavo Indijoje ir Armėnijoje, kurioje ir buvo nukankintas“, – sako kunigas.

Bažnyčios liturginiame kalendoriuje vienas iš dvylikos Jėzaus mokinių – apaštalas Baltramiejus – minimas rugpjūčio 24 dieną. Savo katechezių cikle apie apaštalus popiežius Benediktas XVI (2006 m.
spalio 4 d.) kalbėjo, kad Natanaelis buvo kilęs iš Kanos, todėl greičiausiai jis buvo pirmojo Jėzaus stebuklo Kanos vestuvėse liudininkas.

Baltramiejaus ir Natanaelio tapatinimas remiasi Evangelijoje pagal Joną aprašoma apaštalų pašaukimo scena: Natanaelio vardas čia minimas kartu su apaštalo Pilypo vardu, Evangelijų pateikiamuose apaštalų sąrašuose greta Pilypo dažniausiai minimas Baltramiejus.

Evangelistas Jonas pasakoja, kad būtent Natanaeliui Pilypas pranešė suradęs tą, „apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai“. Natanealio atsakyme girdime tais laikais gana paplitusį išankstinį nusistatymą: „Ar iš Nazareto gali būti kas nors gero?“

Šitas paprieštaravimas tam tikra prasme labai svarbus – išvadavimo laukiantiems izraelitams Mesijas negalėjo kilti iš tokio nereikšmingo miestelio kaip Nazaretas. Kartu čia pabrėžiama Dievo laisvė. Jis gali mus nustebinti ir apsireikšti ten, kur Jo nelaukiame.

Jėzaus sekimas įmanomas ir be sensacingų darbų

Kitas dalykas, apie kurį byloja Natanaelio atvejis, yra tas, kad mūsų asmeniniame santykyje su Jėzumi negalime tenkintis vien žodžiais. Pilypas, atsakydamas Natanaeliui, jį ragina „ateiti ir pamatyti“. Taip pat ir mums, jei norime pažinti Jėzų, reikalinga gyva patirtis. Žinoma, svarbūs ir kitų žmonių liudijimai, nes juk visas krikščioniškas skelbimas mus pasiekė žodžiais perduotu liudijimu. Tačiau ir mes patys turime užmegzti asmenišką ryšį su Jėzumi.

Evangelistas pasakoja, kad, pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos.“ Natanaelis nustebęs klausia: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsako žodžiais, kurių prasmė nelabai aiški. Jis sako: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave.“

Galbūt tai užuomina, kad mokytojai ir rašto aiškintojai su savo klausytojais susitikdavę būtent figmedžio šešėlyje. Tačiau šiame evangelisto Jono pateikiamame pasakojime svarbiausia ne Natanaelio praeitis, bet po anų Jėzaus žodžių sekęs išpažinimas: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“

Nors šis išpažinimas nėra toks intensyvus kaip apaštalo Tomo: „Mano Viešpats ir mano Dievas“, tačiau jis svarbus pirmiausia tuo, kad jį randame pačioje Evangelijos pagal Joną pradžioje. Šis išpažinimas tarsi atverčia Evangeliją ir veda tolyn Jėzaus sekimo keliu. Natanaelio žodžiai atkreipia dėmesį į du tarpusavy pasipildančius Jėzaus tapatybės aspektus. Jėzus yra ir Dievo Sūnus, ir Izraelio karalius.

Neturime išleisti iš akių nė vieno iš šių dviejų aspektų. Jei išpažintume tik dangiškuosius Jėzaus bruožus, Jis mums būtų lakus ir neapčiuopiamas, o jei matytume tik Jėzaus istoriškumą, tuomet irgi matytume ne visą Jėzų, nes dieviškumas yra Jo svarbiausias bruožas.

Baltramiejaus kankinystė

Trūksta žinių ir apie Baltramiejaus – Natanaelio vėlesnį likimą. Ketvirtojo amžiaus istorikas Eusebijus mini žmogų, vardu Pantenas, kuris esą Indijoje aptikęs Baltramiejaus veiklos pėdsakų. Vėliau, viduramžiais, krikščionių tradicijoje atsirado pasakojimas apie Baltramiejaus kankinystę. Pasak jo, Baltramiejui buvusi nudirta oda.

Taip Baltramiejus vaizduojamas ir garsioje Mikelandželo freskoje – Siksto koplyčios Paskutiniajame teisme, kairėje rankoje laikantis savo odą, jis pavaizduotas su paties freskos autoriaus veido bruožais.

Šv. Baltramiejaus relikvijos garbinamos Romos Tiberio salos bažnyčioje, dedikuotoje šv. Baltramiejui. Jas dešimtajame amžiuje popiežiui padovanojo imperatorius Otonas III. Šiandien ši bažnyčia yra skirta naujųjų laikų kankiniams atminti, joje taip pat yra palaimintojo arkivyskupo Teofilio Matulionio relikvija.

Nepaisant negausių mums žinomų faktų, apaštalas Baltramiejus mums liudija, kad ištikimas Jėzaus sekimas įmanomas ir be sensacingų nuostabių darbų. Svarbiausias ir nuostabiausias yra pats Jėzus, o mes visi esame pašaukti su Juo gyventi ir mirti.

Gyveno pirminės Bažnyčios rūpesčiais

Šventasis Baltramiejus, vardijamas kaip esantis tarp kitų apaštalų, natūraliai pabrėžia apaštalų ir visos Bažnyčios, išaugusios ant apaštalinio pamato, vienybę.

Baltramiejus yra vienas tų, kuriuos Išganytojas padėjo kaip gimstančios Bažnyčios pamatus – „Miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14). Dangiškoji Jeruzalė, kurios istorinė išraiška ir veidas yra Bažnyčia, tikėjimu išpažįstama kaip viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė, yra paremta dvylika ir jų liudijimu. Baltramiejus yra vienas iš jų.

Baltramiejus buvo vienas iš tų, kurie gyveno pirminės Bažnyčios rūpesčiais. Maža to – jis buvo tarp tų, kurie ypatingu būdu augino ir brandino pirminę Bažnyčią.

Galima tikėti, kad jis tikrai dalyvavo Apaštalų susirinkime Jeruzalėje, kuriame įvyko didžioji Bažnyčios slinktis nuo žydijos pagonijos link. Taigi, Bažnyčia augo pačiame apaštalo asmenyje, jo šventume, tarnystėje, aukoje. Bažnyčia buvo itin su juo susieta, ne tik dabarties, bet ir ateities prasme.

Šv. Baltramiejus pačiu savo buvimu skatina ieškoti tikėjimo iš esmės, autentiškai ir iki galo sekti Kristų.

Raudėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia

Silvija Slaminskienė

Raudėnų bažnyčia – viena seniausių Šiaulių dekanate. Jos istorija susijusi su keliais katalikų maldų namais, kurie skirtingais laikotarpiais kito po atnaujinimų ir perstatymų, tačiau pamaldumas tituliniam globėjui – šv. apaštalui Baltramiejui – išliko nenutrūkęs ištisus 400 metų – nuo XVII a. pr. Profesionalios ir savitos architektūros dabartinė medinė bažnyčia iškilo 1881 m. Į naująją šventovę buvo pernešta dalis senosios šventovės interjero elementų, kurie išliko joje kurį laiką ar net iki pat šių dienų.

Dabartiniai istorikai atkreipia dėmesį, kad Raudėnų bažnyčios įkūrimo data – 1500 m., nurodoma vyskupo Motiejaus Valančiaus, vėliau kunigo Vincento Juzumo, ir patekusi į populiarius enciklopedinius straipsnius, nelaikoma patikima. Abejonių nekelia tik XVII a. I p. išlikę faktai.

Pirmuoju dokumentu paprastai nurodoma 1602 m. Zigmanto Vazos fundacinė privilegija. O 1611 m. karaliaus Zigmanto Vazos fundacijos aktas – pirmoji neabejotina žinia apie bažnyčią Raudėnuose. 1611 m. privilegija karalius patvirtino Raudėnų kaimo laikytojo, savo dvariškio Baltramiejaus Bardausko numatytą išlaikymą Raudėnų šventovei. Joje numatyta Tryškių ir Raudėnų parapijoms paskirti vieną bendrą kleboną. Tryškių bažnyčia turėjo būti motininė, o Raudėnų – filijinė. Didesne fundacija Raudėnų šventovė aprūpinta 1622 m. Antrojoje karaliaus privilegijoje jau paliudytas Raudėnų šv. apaštalo Baltramiejaus titulas, neabejotinai sietinas su fundacijos iniciatoriumi Baltramiejumi Bardausku. Neilgai trukus bažnyčia tapo parapijine: 1636 m. ji figūruoja Žemaičių vyskupijos bažnyčių sąraše, priskirta Joniškio dekanatui.

Žinių apie šventovės pastatą XVII–XVIII a. I p. nėra. Pasak istorikų, tik vėlesniuose dokumentuose minima, kad apie 1739 m. medinė bažnyčia statyta vietos klebono Gabrieliaus Paulausko ar prelato prepozito Aleksandro Horaino iniciatyva. Apie 1766 m. ją konsekravo Žemaičių vyskupas sufraganas Mykolas Chominskis. 1776 m. aprašyta medinė bažnyčia buvo kryžminio plano, nedidelė, suręsta ant mūrinio pamato ir apkalta lentelėmis, dengta malksnomis. Viduje sienos, iškaltos lentelėmis, ilgą laiką buvo nedažomos. Interjerą puošė net 5 drožėjų darbo altoriai.

1881 m. naujoje patogesnėje vietoje, į šiaurę nuo senosios, pastatyta didesnė dabartinė. Jos statybos pradžia sietina su kunigu Martynu Balsevičiumi. Jam klebonaujant, buvo parengtas bažnyčios projektas, numatytos lėšos. Vietiniai parapijiečiai dvarininkai (Liucijonas Nagurskis, Dominykas Kryžanovskis, Juozapas Neverdovskis) statybai paaukojo 650 vnt. rąstų. Klebonas rūpinosi atitinkamais leidimais statyboms, kurie nebuvo lengvai gaunami, galiojant draudimui statyti katalikų bažnyčias. Projekto sąmatą sudarė civilinis inžinierius Zelislavas Polonskis (1846–1882), baigęs Peterburgo statybos mokyklą, o į Kauno gubernijos statybos skyrių jaunesniuoju architektu paskirtas 1876 m. Tačiau nėra aišku, ar šis architektas projektavo ir pačią bažnyčią.

Po kun. M. Balsevičiaus netikėtos mirties (1880 m. liepos 14 d.) pradėtus jo darbus tęsė klebonas Antanas Stankevičius. 1881 m. liepos 30 d. pašventinus pamatus, statybos truko iki tų pačių metų pabaigos. 1884 m. bažnyčios šventorius apjuostas mūrine tvora su vartais ir 14 Kryžiaus kelio koplytėlių. 1896 m. birželio 12 d. šventovę iškilmingai konsekravo Žemaičių vyskupas sufraganas Antanas Baranauskas.

Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia nukentėjo. Kanauninkas Kazimieras Pakalniškis (slapyvardis Dėdė-Atanazas), klebonavęs Raudėnuose nuo 1916 m. iki mirties (1933 m.), atsiminimuose rašė, kad bažnyčios stogas buvo suvarpytas kulkų; bokštas pramuštas patrankos sviedinio, langai vietomis išdaužyti; sienos keliose vietose sviedinių „išgrąžytos“, o vienoje įstrigęs ir užsilikęs nesprogęs. Matyt, užsilikusių sprogmenų nuo karo laikų būta daugiau. Keletas jų aptikta tik 1999–2000 m., vykdant bažnyčios stogo rekonstrukciją.

Bažnyčia buvo remontuojama, atnaujinama, tačiau didelių pokyčių ligi šiol nepatyrė. Ji vienbokštė, lotyniško kryžiaus formos plano, vienanavė, presbiteriją užbaigia truputį siauresnė už navą penkiasienė apsidė. Presbiterijos ir transepto kampuose – už navų tūrį žemesnės kvadratinio plano zakristijos. Bažnyčios sienos suręstos iš tašytų rąstų, išorėje pastatas apkaltas vertikaliomis lentomis, pamatai akmens mūro. Profesionali bažnyčios architektūra turi sąsajų su neogotika, tačiau savita. Pagrindinio ir transepto galų fasadų architektūrinė raiška – frontonus dengiantys išsikišę skydai su dekoratyvinėmis gembėmis – būdinga medinei kurortinei architektūrai.

Vidaus erdvėje itin ryški profesionalios mūrinės architektūros įtaka. Klasikinės architektūros elementai (stačiakampiai langai, piliastrai, karnizai) jungiami su pavieniais gotikiniais (smailiaarkiai langai). Išskirtinis bruožas – platūs lenkti karnizai, vainikuojantys sienas. Pagrindinės navos dalyje plataus karnizo konstrukcija su liunetėmis virš langų sietina su mūro architektūra. Tokio tipo perdangos buvo populiarios renesanso vienanaviuose sakraliniuose pastatuose. Bažnyčios interjeras šviesus: tašytų rąstų sienos dabar dažytos gelsvai, o architektūrinės detalės ir perdangos – baltai.

Interjerą puošia 6 skirtingo laiko ir stiliaus savitai suderinti ir sudarantys ansamblį altoriai. Trys seni barokiniai arba barokinės kompozicijos altoriai perkelti iš senosios bažnyčios. Pastarieji stovi gilios presbiterijos šonuose: Šv. Baltramiejaus, Šv. Izidoriaus ir Šv. Mergelės Marijos. Kiti trys XIX a. IV ketv. neogotikos stilistikos altoriai – presbiterijos gale esantis didysis ir abu koplyčių (Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios ir Nukryžiuotojo) – įrengti naujai, iškilus dabartinei šventovei.Jie savo dydžiu ir vieta dominuoja komplekse ir stiliumi atitinka bažnyčios architektūrą.

Pastarųjų metų tyrinėtojų atradimas – didžiajame altoriuje įtaisytame „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos“ paveiksle aptikta signatūra, kuri patvirtino dailininko Nikodemo Silvanavičiaus (1834–1919) autorystę. Paveikslas, nutapytas 1886 m. pagal vieną populiariausią religinėje dailėje provaizdį Bartolomėjaus Estebano Muriljo (1618–1682) paveikslą „Nekaltasis Prasidėjimas“ (1678), lig šiol dailėtyrininkams nežinomas.

Bažnyčioje yra įsidėmėtina žmogaus dydžio relikvinė „Kristaus prie stulpo“ skulptūra. Anksčiau ji stovėjo koplytėlėje, pastatytoje senosios bažnyčios didžiojo altoriaus vietoje, bet prieš 1967 m. perkelta į bažnyčią. Paminėtinos „Prisikėlusio Kristaus“ ir „Nukryžiuotojo“ statulos, saugotinos kaip mažai išlikusios XVII a. skulptūros. Tyrinėtojų išsiaiškinta – jos jau buvo pirmojoje Raudėnų šventovėje. Tokios ikonografijos, kaip XVII a. „Prisikėlusio Kristaus“ skulptūrų, yra ypač reta. Vis dar naudojama „Prisikėlusio Kristaus“ skulptūra saugoma zakristijos pagalbinėje patalpoje, „Nukryžiuotojo“ – kabo bažnyčios prieangio dešinėje. Lig šiol yra išlikęs 1898 m. įgytas bronzinis sietynas, kabantis priešais triumfo arką, vertingas kaip neorokoko stiliaus dirbtuvių dirbinys.

Šventorių iš visų pusių tebejuosia iš lauko akmenų sumūryta tvora, kuri kartu su kitais statiniais (vartais, varteliais ir 14 Kryžiaus kelio stočių) iškilo 1884 m. Smailių arkų motyvai vartuose atkartoja medinės bažnyčios architektūroje panaudotas neogotikines formas. Senoji varpinė neišliko – 1917 m. ją sugriovė vokiečių kareiviai. Dabartinė medinė pastatyta po 1930 m.

Visos nuotraukos yra iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus fondo.