„Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius“

Bazilijus – ypatingas šventasis. Nors šventojo titulą pelnyti visai nėra paprasta, bet šventa, galima sakyti, buvo kone visa jo šeima. Į patį Bazilijų lygiavosi tūkstančiai kitų vienuolių, tad buvo įkurta bazilijonų bendruomenė. Negana to, jo darbai krikščionybei tokie reikšmingi, kad Didžiojo vardą jis užsitarnavo dar būdamas gyvas – Bazilijus Didysis.

Šventasis Bazilijus Didysis – kovotojas su arijonais

Enrika Vanalčiūtė

Šventumas – šeimos ypatybė

Gimė jis 329 metais Cezarėjoje. Bazilijus kilo iš menininkų šeimos, tad nenuostabu, kad meno keliu pasuko ir pats. Įdomiausia, kad, ir tapęs šventuoju, pratęsė giminės tradiciją. Nėra kitos tokios šeimos hagiografijoje, kuri galėtų didžiuotis, turėdama tiek šventųjų: šventosios buvo jo senelė, motina, viena sesuo – Makrina ir du broliai: Petras – Sebastijos vyskupas – bei Grigalius Didysis –
Nisos vyskupas.

Gilintis į krikščioniškąją doktriną ėmė ir pats Bazilijus, tiesa, paskatintas tėvo, kuris, beje, buvo vienintelis, neturintis šventumo aureolės. Krikščionybės tiesų Bazilijus vėliau mokėsi Konstantinopolio bei Atėnų mokyklose. Ten susipažino ir susidraugavo su kitu daug žadančiu studentu Grigaliumi Nazianziečiu.

Be minėtos doktrinos, Bazilijui įdomi buvo retorika. Jis norėjo tapti sėkmingu, susikurti pasitenkinimo kupiną ir pasiturimą gyvenimą, tad ėmė kitus mokyti retorikos meno. Visgi tokio gyvenimo, apie kokį svajojo iš pradžių, nepatyrė.

Vien dieną Bazilijus tiesiog ėmė ir atsisakė savo planų šlovei pelnyti, tapo asketu ir pasitraukė į nuošalią vietovę Ponto kalnuose Turkijoje. Dar vėliau ėmė keliauti vienuolių bei atsiskyrėlių takais po Egiptą, Palestiną ir Siriją. Vienatvė jį ėmė džiuginti, norėjo ir pats patirti gyvenimą tyloje ir besimeldžiant… O tai juk buvo laikoma viena gyvybingiausių dvasinių Bažnyčios jėgų ir kartu – šventųjų šaltinis.

Pasekėjų būrys

Po klajonių Bazilijus grįžo į kalnus, kur anksčiau gyveno kaip atsiskyrėlis. Tik jau su patirtimi, daugybe kelioninių užrašų, naujų sumanymų. Bet vienas ten ilgai neužsibuvo – prie jo prisidėjo jau laikomas draugu Grigalius. Galiausiai, po truputį atvykstant vis daugiau žmonių, Bazilijui teko įkurti vienuolių bendruomenę.

Svarbiausias darbas anuomet jam buvo surašytos dvi regulos, kuriose nugulė ir kelionėse įgyta patirtis. Regulos tapo savotiška kelrode, kuria sekė ir minėtieji vienuoliai, ir naujai atsirasdavę. Kitaip tariant, į Bazilijų lygiuotis ėmė vis daugiau – tūkstančiai – kitų vienuolių, pasivadinusių bazilijonais.

Kuo buvo ypatingas Bazilijaus skleidžiamas tikėjimas? Atsakymą rasti padeda Pjero Bardželinio (Piero Bargellini) citata: „Bazilijus nesugriovė tuo metu jau egzistavusios ir klestėjusios Rytų vienuolystės pamatų, kaip vėliau dėl Vakarų vienuolystės pasielgė šv. Benediktas. Jis atskleidė Rytų dvasingumo jėgą ir ją pakoregavo, taip leisdamas jai išlikti.“

Bazilijaus Didžiojo sukurtos anaforos įsigalėjo stačiatikių liturgijoje. Jis parašė vieną pirmųjų vienuolystės regulų (cenobitinę), kuri galioja Rytų vienuolijose. Teigė askezę esant visų tikinčiųjų uždaviniu. Iškėlė Dievo meilę kaip asketinio gyvenimo pagrindinį motyvą, kurį, jo teigimu, geriausia įgyvendinti bendruomenėje. Taip įtraukė vienuolišką gyvenimą į Bažnyčią. Suformulavo tikėjimo formulę, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo per Sūnų. Parašė egzegetinių veikalų, homilijų.

Kova su arijonizmu

Sėkmingą ir ramią tarnystę, tylą ir vienatvę nutraukė neramios žinios iš Ponto miestų bei ypač iš Cezarėjos – iš kur ir kilęs pats Bazilijus. Pranešta, kad pralaimima kova su arijonizmu – krikščioniškojo mokymo grynumui grėsmę kėlusia erezija.

Tai buvo įvykis, dėl kurio Bazilijus pasiryžo palikti savo prieglobstį ir nutarė tarti žodį šiame ginče. Nuvykęs į Cezarėją, 364 metais jis buvo įšventintas kunigu, o 370 metais – konsekruotas vyskupu.

O štai arijonai, nors buvo remiami Rytuose pagarsėjusio imperatoriaus Valenčio, išsyk suprato, kad laimėtas pozicijas gali greitai prarasti, pasirodžius Bazilijui.

Ir iš tiesų Bazilijus greitai parodė, ko yra vertas ir ką gali. Jis drąsiai ir išmoningai ėmėsi kritikuoti arijonus, remdamasis visomis sritimis: doktrinos sritimi, o ypač sielovados organizavimo sritimi.

Šioji kova jam leido dar gyvam užsitarnauti magnus, t. y. Didžiojo, vardą.

Nuginklavo meilė

Galima sakyti, svarbiausiu ginklu kovoje su arijonzmu tapo meilė. Savo pamoksluose bei kalbose didžiausią susirūpinimą jis reiškė dėl pagalbos vargstantiems broliams. Jis rašė: „Tu sakai, kam aš padariau bloga, išsaugodamas tai, kas mano? Pasakyk man nuoširdžiai: kas gi tau priklauso? Kas tau davė tai, ką turi? Jeigu kiekvienas pasitenkintų tik tuo, kas būtina, ir tai, ko turi per daug, atiduotų vargšams, tada nebūtų nei turtuolių, nei vargšų.“

Ne vien žodžiais, bet ir darbais Bazilijus padėjo žmonėms. Jis miesto prieigose sukūrė ištisą artimo meilės citadelę, pilną ligoninių, našlaičių namų bei keliautojų prieglaudų. Jo garbei žmonės ją pavadino Baziliada.

Bazilijus itin svariai prisidėjo prie to, kad arijonizmas galiausiai būtų išstumtas. Nors jis mirė gana jaunas, bet suprato, kad šios erezijos žlugimas ir ortodoksijos pergalė buvo jau labai arti.

Bazilijaus laidotuvėse, paliudydama jo didybę, artimo meilę bei ištikimybę, dalyvavo visa Cezarėja, įskaitant žydus bei pagonis.

Bazilijus Didysis, vyskupas ir bažnyčios mokytojas, minimas sausio 2 d. Žymiausia jo vardą ir šventumą menanti katedra stovi Raudonosios aikštės širdyje Maskvoje (Palaimintojo Bazilijaus soboras).

Unikali Bazilionų katalikų šventovės praeitis ir dabartinės bažnyčios įdomybės

Dr. Re­gi­man­ta Stan­ke­vi­čie­nė

Savita Bazilionų bažnyčios ir miestelio, kuriame ji stovi, istorija yra įspaudusi Šv. Bazilijaus Didžiojo šventovės bei gyvenvietės įvardijimuose, įamžinančiuose brolių Beinorių – Žemaitijos raikytojo Antano ir Trakų stalininko Jono – 1748 m. Padubysyje įkurto ir iki 1832 m. veikusio bazilijonų vienuolyno atminimą. Padubysių ne vienas, tad gyvenvietė imta išskirti Bazilionų Padubysio arba dabartiniu Bazilionų vardu, unikaliu ir vieninteliu Lietuvoje iš vienuolijos pavadinimo kilusiu vietovardžiu. Žinoma, jis nepatiko carinės Rusijos ir sovietmečio valdininkams, du kartus grąžinusiems Padubysio pavadinimą.

Beinorių įkurdintas ne Romos katalikų, o graikų apeigų katalikų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuolynas buvo vieninteliai Žemaičių vyskupijoje bazilijonų ordino namai su šventove. Toli nuo tikėjimo brolių apgyvento arealo dabartinės Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos regionuose „nuklydusi“ rezidencija nebuvo tokia reikšminga, kaip svarbus ne tik Lietuvoje Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolynas. Tačiau ir Bazilionų vienuolynas paliko savo prasmingos veiklos žymių, aptinkamų vietos dvasios audinyje ir Žemaitijos bei visos Lietuvos kultūros istorijos gijose.

Vienuolyną ir miestelį išgarsino neeilinis Apšvietos epochos edukacinis židinys Žemaitijoje – vienuolių 1773 m. įsteigta ir iki pat 1831 m. sukilimo veikusi mokykla, suburdavusi iki 300 auklėtinių, 1793–1825 m. mokslą krimtusių šešerius metus ir galėjusių jį tęsti universitete. Tuomet augo bazilijonų pastatų kompleksas, vienuolių skaičius, mokinius apgyvendindavęs miestelis.

Šventovė veikė kaip Kurtuvėnų parapijos, kurioje stovėjo, filija. Vienuoliai viešas mišias paprastai aukojo pagal lotynų apeigas, o pamaldose skambėjo ir lietuvių („žemaičių“) kalba. Svečių graikų apeigų katalikų būdavo tik Velykų laikotarpiu. Pagal savo tradiciją vienuoliai medinę šventovę vadino cerkve, bet XVIII a. viduryje suręstas dvibokštis ir su signalinio varpo bokšteliu jos pastatas pasižymėjo krašto bažnyčioms būdingomis ypatybėmis, kas buvo įprasta naujai statomoms graikų katalikų cerkvėms. Žinoma, vienuoliai puoselėjo ir savo ordino pamaldumo tradiciją. Didysis šv. Bazilijaus ir Šv. Anupro, Šv. Jurgio, Dievo Motinos altoriai buvo skirti dangiškiesiems globėjams, pagerbiamiems ir Romos katalikų bažnyčiose, bet pastebėtina, kad pirmųjų dviejų titulai pastarosiose buvo itin reti, o penktasis – Palaimintojo (dabar jau šventojo) Juozapato Kuncevičiaus – altorius bylojo apie grynai konfesinę tradiciją. XVIII a. pab.
šventovė jau buvo prastos būklės, bet vizitatoriaus gyrė jos liturginius indus, minėjo naują varpinę su trimis varpais.

Carinei valdžiai vykdant posukilimines represijas 1831–1832 m., iš bazilijonų atimta mokykla ir vienuolynas, o 1836 m. ir šventovė, pasak Rusijos imperijos ideologams būdingo teigimo, buvo „sugrąžinta“ stačiatikiams. Bazilijonų veikiausiai XIX a. 1–3 deš. pasistatytą naują medinę šventovę rusai, regis, nedaug pakeitė. 1842 m. brėžinyje užfiksuotas klasicizmo stiliaus elementų turintis statinys su šešių stulpų remiamu portiku fasade ir lotyniškaisiais kryžiais virš smulkaus fasado bokštelio ir kitame stogo gale. Ir vėliau cerkvę tebepuošė bazilijonų laikų paveikslai ir fundatorių portretai. Po 1863 m. sukilimo Michailovka pervadintoje kaimyninėje Pagervinėje apgyvendinta rusų, bet tikinčiųjų buvo mažai, šventovė menko ir nebuvo pakeista 1903 m. suprojektuota nedidele mūrine neobizantinio stiliaus cerkve.

1909–1910 m. Kurtuvėnų ir Pakapės parapijų tikintieji išdrįso paprašyti sugrąžinti katalikams statytą šventovę, bet prašymas netenkintas ir teko palaukti Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Jo pradžioje išdūmus popui, bešeimininkiame pastate įrengta karo ligoninė, vėliau – arklidės. Skelbta, kad dabartinė bažnyčia pastatyta ar perstatyta 1933 m., bet šie metai yra jos konsekravimo data, lydima 1934 m. Bazilionų parapijos įkūrimo. O apnykęs jos XIX a. statinys dabartinį vaizdą įgavo anksčiau, kai tik patvarkoma šventovė 1924 m. pagaliau buvo suremontuota ir rekonstruota: liko be portiko, bet buvo sutvirtinta, naujai apkalta, pagražinta didesniais (?) langais su dekoratyviais apvadais, skardos stogu ir aštuonkampiu bokštu. Istorizmo dvasios jos pastatui teikia seną regiono vienbokščių bažnyčių tradiciją tęsiantis priekyje kylantis bokštas ir liaudies dailidystei būdinga apdaila. Sovietmečiu atlikti ir 2006–2010 m. remontai architektūros nepakoregavo, kito tik sienų spalvos.

1918 m. bažnyčia buvo likusi tuščia, ji pildyta ir gražinta, pasitelkiant laikinus, iš kitur atkeltus ir naujus objektus. 1919 m. padarytas tebesantis (?) sakyklos balkonėlis. Trys istorizmo tradicijos altoriai – didysis, Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės – 1924–1935 m. pagaminti Šiauliuose, pirmi du – bendrovėje „Venta“. Didysis įdomus dėl neįprasto šventyklėlės su žvynų rašto stogu pavidalo ir senesnių dailės kūrinių: nežinomos kilmės šv. Jono Krikštytojo skulptūros ir iš Pakapės bažnyčios gauto (joje atlikusio ar iš Pašiaušiukų koplyčios perimto) retos dvipusės sandaros paveikslo, rodomo Nukryžiuotąjį vaizduojančia puse. Bažnyčią puošia XIX a. sukurtas Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės paveikslas ir teatro dailininko Vytauto Palaimos 1935 m. nutapytas to paties siužeto Dievo Motinos atvaizdas, iš Jogminių kaimo koplytėlės atkelta išraiškinga šv. Jono Nepomuko skulptūra, sukurta regiono meistro, bet garsėjusi kilmės iš Čekijos, Rygos ir dar kitur legendomis. Yra prakartėlė su vietos meistro Juozo Dauginčio iki 1988 m. išdrožtomis figūrėlėmis.

Bokšte kabo, tad yra nematomi, du XX a. gauti vertingi varpai: Karolio Gotlibo Šparo 1732 m. išlietas Vilniuje ir – smagus sutapimas – 1732 m. pagamintas kaimynystėje, Pašiaušėje, vienoje iš nedaugelio Lietuvoje, o dar gilioje provincijoje, veikusių liejyklų, kurioje tuomet varpus liejo jėzuitas Jonas Juknevičius. Užklydęs neišvysi ir iš bazilijonų paveldėto vienintelio likusio daikto –
1800 m. vietos vienuolio, mokytojo ir nuodėmklausio Julijono Pikturnos paaukoto nedidelio altoriaus kryžiaus. Bet matomos bazilijonams atminti ir jų ordino globėjui pagerbti skirtos šv. Bazilijaus Didžiojo ir kitų šventųjų ikonos, XXI a. pr. sukurtos Ukrainos dailininkų ir padovanotos tos šalies vienuolių.

Visos nuotraukos yra iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus fondo.