„Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius“

Švč. Trejybės bažnyčia – 61 Lietuvos bažnyčios titulas. Ir nors bažnyčių, pavadintų šio slėpinio vardu, daug, kunigai juokauja dėkojantys Dievui, kad apie Švenčiausiąją Trejybę reikia kalbėti tik kartą per metus. Juk reikia paaiškinti vieną iš sudėtingiausių sąvokų – vieno Dievo egzistavimą trijuose asmenyse. Vilniuje įsikūrusios Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacijos (asumpcionisčių) vyresnioji ses. Benedikta Rollin šypsosi: „Trejybė yra šviesa protui.“

Švč. Trejybė – protas turi atsiklaupti prieš tai, kas jį pranoksta

Oksana Laurutytė

– Daugeliui žmonių Trejybė yra neišsprendžiama mįslė. Kaip vienas gali būti trys? Atrodo, neįmanoma, absurdiška matematika ir labai abstraktu. Krikščionys, kurie tiki trejybinį Dievą, bijo kalbėti apie tai. O reikia kalbėti iš patirties, iš išgyvenimo patirties.

Pirmas dalykas – mes kalbame apie tikėjimo slėpinį. Yra Švenčiausiosios Trejybės slėpinys, įsikūnijimo slėpinys, kuris sako, kad Jėzus yra ir Dievas, ir žmogus, yra Eucharistijos slėpinys – tikima, kad duona yra Kristaus kūnas ir kt. Šie dalykai visiškai pranoksta mūsų protą. Todėl Šventosios Trejybės slėpinys nereiškia, kad tai yra mįslė, kurią turėtume išspręsti arba rasti tai, kas slėpinyje paslėpta, ką reiktų atidengti.

Slėpinys tikėjimo kalboje reiškia tiesą, kuri yra dieviška ir dėl to pranoksta mūsų žmogiškąjį protą. Mes jos negalime suprasti, aprėpti, paaiškinti. Tačiau tikėjimo slėpiniai yra tai, kas apšviečia mūsų protą, jeigu juos priimame. Jie yra šviesa.

Galima palyginti su saulės šviesa. Vidurdienį į saulę mes negalime žiūrėti plika akimi. Mūsų akys nėra pritaikytos tokiai šviesai, tačiau dėl tos šviesos mes viską matome. Panašiai ir tikėjime. Yra tokia tiesa – Trejybės tiesa, kuriai mūsų protas nėra pritaikytas, tačiau jos šviesoje galime suprasti daug. Trejybė yra šviesa protui.

Ką apšviečia Trejybės slėpinys? Visų pirma – kas yra Dievas. Mes visi galime susikurti savo Dievo įvaizdį. Ir, ačiū Dievui, Dievas apsireiškė, kad mus išlaisvintų iš mūsų visų įsivaizdavimų. Ir ką sako Trejybės slėpinys apie Dievą? Kad Dievas yra vienas. Ir nors Jis yra vienas, Jis nėra vienišas. Jis myli save, domisi savimi. Jis yra meilė – bendrystė. Nes meilė suponuoja bendrystę tarp asmenų. Taip yra su Dievu nuo amžinybės.

Dievas nėra vienišas, nes Jis mus sukūrė, kad būtume Jo pašnekovai, Jo bendradarbiai, Jo mylimi vaikai. Dievas yra meilė, kaip teigė šv. Jonas. O tai reiškia atvirumą, savęs dovanojimą, bendrystę, vienybę tarp asmenų. Tai yra tas, kurį vadiname Tėvu. Tai mums atskleidė Jėzus, nes jis Dievą vadino Tėvu.

Yra Sūnus, kuris nuo amžinybės nukreiptas į Tėvą, yra Dievas ir yra Šventoji Dvasia, kuri juos suvienija meilėje.

Geriausiai slėpinį iliustruoja nuostabi šv. Andrejaus Rubliovo „Trejybės“ ikona. Ji yra geriausia priemonė ne suprasti, o – įžvelgti Trejybės slėpinį.

Vakaruose, deja, Trejybė dažnai vaizduojama kaip senutis su žila barzda, jaunas vyras ir tarp jų paukštelis. Tai labai prastas vaizdinys. O A. Rubliovo ikonoje nupiešti trys angelai. Tapytojas remiasi pasakojimu iš Pradžios knygos 18 sk. apie Dievo apsilankymą pas Abraomą – Abraomui apsireiškia trys vyrai. Biblijos tekstas keistai maišo vienaskaitą su daugiskaita. Yra trys vyrai, bet kalba vienas, o Abraomas jam sako: „Mano Viešpatie.“ Pirmieji krikščionys šiame tekste jau įžvelgė nuorodą į Trejybės slėpinį.

A. Rubliovas naudoja šį vaizdinį – tris angelus, kurie yra panašūs, jauni, nes amžini. Jie sėdi kartu, sudarydami apskritimą, ir matosi, kad vyksta intensyvus bendravimas tarp jų. Vienas angelas centre patraukia dėmesį, jis yra Sūnus, kuris įsikūnydamas apreiškė Dievą. Jo drabužiai yra mėlyni ir raudoni – simbolizuoja dievystę ir žmogystę. Ir jis, kaip kunigas, laimina taurę, kurioje yra Avinėlis.

Centrinio angelo žvilgsnis nukreiptas į kairėje sėdintį angelą – Tėvą. Jo drabužiai labai šviesūs, aukso ir mėlynos spalvos: „Dievas yra šviesa“ (1 Jn 1, 3).

O dešinėje esantis angelas atrodo tarsi judėtų, kad tuoj nusileis. Jis yra mėlynos ir žalios spalvos – gyvybės spalvos – drabužiais ir simbolizuoja Šventąją Dvasią.

Daug būtų galima kalbėti apie šią ikoną... Joje trys angelai yra skirtingi, bet panašūs ir aiškiai suvienyti. Jie tarpusavyje bendrauja, centre yra taurė, kuri simbolizuoja Sūnaus auką. Ir jie sėdi prie stalo, prie kurio ketvirta vieta yra laisva. Ji skirta mums. Tam, kuris žiūri į ikoną.

Kontempliuojant šią ikoną, galima pamažu dvasiškai įžvelgti šį Trejybės slėpinį, geriau pažinti Dievą ir pažinti save. Nes šis slėpinys kartu apšviečia žmogų – kas mes esame. Trejybės slėpinys yra tarsi įrašytas mūsų žmogiškoje DNR grandinėje. Kiekvienas nori būti „aš“. Esame individualūs ir unikalūs, tokie norime ir turime būti. Tikra pagarba žmogui yra pagarba unikaliai asmenybei, nepakartojamai. Tačiau visi esame sukurti su begaliniu bendrystės troškimu. Trokštame mylėti ir būti mylimi. Trokštame susivienyti.

Tokia vienybė ypač išgyvenama šeimoje. Vyras ir moteris siekia tos bendrystės – susivienijimo kūniškai ir dvasiškai, visaip. Tačiau jie turi likti asmenys. Skirtingi asmenys. Jei jie susilietų, tai būtų labai nesveika meilė. Niekur nevedanti meilė. O meilė, kuri suponuoja visiškai laisvus, save atiduodančius vienas kitam asmenis, yra tikroji meilė, kuri leidžia šeimai būti ir vaikams ateiti.

Taigi, mes esame sukurti pagal Dievo panašumą. Biblijos pirmajame skyriuje rašoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą ir paveikslą. Mes nešiojame savyje Trejybės slėpinį. Tai mūsų panašumas į Dievą, mūsų unikalumas ir begalinis meilės ir bendrystės troškimas.

Į Trejybės slėpinį mes įžengiame. Mes jo nesuprantame, bet gyvename jame ir įžengiame į jį kiekvieną kartą, kai persižegnojame ir sakome: „Vardan Dievo, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Šis ženklas yra be galo graži malda. Mes išpažįstame kryžių, kuris mus išgano. Kryžius visų pirma nereiškia kančios. Jis yra besąlyginės, visus apkabinančios meilės išraiška.

Kai persižegnojame, mes tarsi apsivelkame šia Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meile, norėdami gyventi kaip ir jie – meilėje. Taip pat kiekvieną kartą, kai krikščionis kalba „Tėve mūsų“, jis, kreipdamasis į Tėvą, Sūnaus žodžiais ir jo Dvasioje išgyvena Trejybės slėpinį, yra panardintas jame.

Garsus 11-ojo amžiaus teologas šv. Anzelmas parašė: „Aš tikiu, kad suprasčiau.“ O mes dažnai sakome: „Noriu suprasti, tada tikėsiu!“ Bendraujant tarp asmenų, yra tas pats. Jei žmogus tampa mano artimu, aš apie jį nesužinosiu per „Vikipediją“. Aš jį pažinsiu tik bendraujant, atsiveriant, dalijantis. Su Dievu yra tas pats. Gali perskaityti dešimtis teologijos tomų, bet tam, kad pažintumei Trejybę, jai reikia atsiverti, bendrauti – melstis. Ir tikėti.

Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčia

Doc. Liudas Jovaiša

Gruzdžių bažnyčia – viena seniausių Šiaulių apylinkėse. Jos įsteigimą inicijavo Šiaulių ekonomiją 1619 m. vizitavę karaliaus Zigmanto Vazos paskirti revizoriai. Tais pačiais metais naujoji bažnyčia jau veikė (tai liudija išlikusi santuokos metrikų knyga), o 1623 m. valdovas paskyrė jai solidų materialinį aprūpinimą – gaunamomis pajamomis Gruzdžių klebonas Šiaulių krašte nusileido tik „prestižinių“ Joniškio ir Šiaulių parapijų klebonams. Naujoji bažnyčia ir parapija iš pradžių buvo vadinamos Užmūšio vardu, tik XIX a. viduryje įsigalėjo Gruzdžių vardas.

Iki XIX a. pabaigos Gruzdžiuose žinoma stovėjus bent tris medines bažnyčias. Paskutinioji, pastatyta 1759 m. Šiaulių ekonomijos laikytojo kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos „Žuvelės“ lėšomis ir 1849 m. kapitaliai suremontuota, XIX a. pabaigoje, jau buvo sena ir ankšta, tad svarstyta statyti naują, erdvesnę. 1891 m. šventovei sudegus, darbų teko imtis neatidėliojant, o pamaldos kuriam laikui buvo perkeltos į mažytę kapinių koplyčią (po Antrojo pasaulinio karo ji perkelta į Kužius ir rekonstruota).

1896 m. liepos 21 d. kertinį naujos mūrinės bažnyčios akmenį pašventino vyskupas Antanas Baranauskas. Šventovės, šventoriaus tvoros ir koplyčios statyba užsitęsė bemaž iki Pirmojo pasaulinio karo, ja rūpinosi klebonas Lionginas Rekštys (bažnyčioje išlikęs Antano Krištopaičio nutapytas jo portretas). Iki šiol neaišku, kas parengė Gruzdžių bažnyčios projektą – Kauno gubernijos architektas Justinas Golinevičius ar Liepojoje gyvenęs architektas Karlas Eduardas Strandmanas. Gruzdžių šventovė drauge su šventoriaus tvora ir koplyčia sudaro vientisą neogotikinės plytų mūro architektūros ansamblį. Bažnyčios aplinkoje išliko 1842 m. statyta romantizmo architektūros bruožais pasižyminti senoji akmenų mūro špitolė (dabartinė klebonija) ir 1876 m. suręsti mediniai pastatai – senoji klebonija ir klėtis.

Gruzdžių bažnyčios interjeras – gana vientisas, jame dominuoja neogotikinės stilistikos kūriniai. XX a.
pradžioje buvo pastatyti penki altoriai, sakykla, krikštykla, dvi klausyklos ir zakristijos spinta, dauguma šių įrenginių padirbinti Šiauliuose veikusioje Aleksandro Zaborskio dirbtuvėje. 1910 m. įrengti pneumatiniai Rygos meistro Emilio Martino vargonai, o dailininkas Aleksandras Boravskis Peterburge nutapė naują Švč. Trejybės paveikslą didžiajam altoriui.

Gruzdžių bažnyčioje galima išvysti ir už šventovės pastatą daug senesnių kūrinių, susijusių su gilias šaknis turinčiomis parapijos maldingumo tradicijomis. XVIII a. viduryje statytoje medinėje bažnyčioje būta dviejų šoninių koplyčių su altoriais: viena jų buvo skirta 1678 m. įkurtai Rožinio Švč. Mergelės Marijos brolijai, kita – šv. Roko garbei.

Gruzdžiuose tris dienas vykstantys šv. Roko atlaidai nuo seno garsėjo toli už parapijos ribų. Tai svarbiausia parapijos šventė ir šiandien. Apie šv. Roko atlaidų garsą XIX a. liudija „Kantičkose“ spausdinta giesmė „Apei šventą Roką išpažintoją, cudauną Gruzdžių bažnyčioj, ir patroną sunkių ligonių“; joje tvirtinta, jog „čion par tris dienas sviets kaip tvanas plūsta“.

Ir iš tiesų anuomet per šv. Roko atlaidus patarnauti maldininkams suvažiuodavo net iki 20 artimesnių ir tolimesnių parapijų kunigų, šv. Roko relikvijos bažnyčioje buvo viešai pagerbiamos ir kiekvieną antradienį. Šv. Roko garbei skirtas šoninis altorius stovi ir dabartinėje Gruzdžių šventovėje, jame kabo per 1891 m. gaisrą išgelbėtas, tačiau daug kartų pertapytas, metalo aptaisais puoštas šventojo paveikslas. Gaisro metu žuvo anksčiau maldininkų paaukoti padėkos ženklai – votai. Pastaruoju metu (2016 m.) suskaičiuoti 66 votai, paaukoti jau po 1891 m. gaisro.

20 votų kabo ir prie senojo Rožinio Švč. Mergelės Marijos paveikslo kitame šoniniame altoriuje. Taip pat daug kartų pertapytas paveikslas, puoštas barokiniais XVIII a. aptaisais. Jis išsiskiria neįprastu šiai scenai vaizdavimo būdu – Dievo Motina čia pavaizduota ne vien teikianti rožinį šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei, bet ir kaip Nekaltojo Prasidėjimo Mergelė (stovinti ant pusmėnulio) bei Dangaus Karalienė (su angeliukų laikoma karūna). Dar įdomu tai, kad paveikslo apačioje nutapyta nedidelė šv. Jono Krikštytojo figūrėlė, galbūt tai nuoroda į Rožinio Švč. Mergelės Marijos broliją Gruzdžiuose įsteigusio (ir šį paveikslą užsakiusio?) vietos klebono Jono Brezgevičiaus šventąjį globėją?

Reto turinio ar kompozicijos kūrinių Gruzdžių šventovėje esama ir daugiau. Vienas jų – 1761 m. nutapytas ir taip pat XVIII a. aptaisais puoštas Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas. Jame vaizduojama Skausmingoji Dievo Motina su septyniais sopulių kalavijais, susmigusiais į širdį, sėdinti (ant Sandoros skrynios ar ant Kristaus kapo-sarkofago?) po kryžiumi, ant kurio pavaizduotos penkios Jėzaus žaizdos ir erškėčių vainikas. XVIII a. datuojama Susimąsčiusio Kristaus (Rūpintojėlio) skulptūra išsiskiria drastišku apnuoginimu – Išganytojo sėdmenys nugarinėje dalyje nepridengti. Tokių skulptūrų, pabrėžiančių ypatingą Kenčiančio Jėzaus pažeminimą, Lietuvoje vos kelios, jas buvo įprasta aprengti siūtiniais drabužiais.

Gruzdžių bažnyčioje išliko ir daugiau vertingų Lietuvos sakralinės dailės kūrinių. Tarp jų pirmiausia minėtinas seniausias šventovėje esantis paveikslas – XVII a. II puse datuojama (tad reta ir ankstyva) Trakų Dievo Motinos atvaizdo kartotė, puošta XVIII a. aptaisais. Ant presbiterijos sienos kabo senasis medinės bažnyčios didžiojo altoriaus Švč. Trejybės paveikslas, 1850 m. nutapytas Rygoje dirbusio dailininko T. Tichejevo. Vertingiausias auksakalystės kūrinys – senoji barokinė monstrancija, veikiausiai padirbinta XVIII a. Vilniaus meistrų. Savitas ir meniškas kelių skulptorių sukurtas Kalėdų prakartėlės figūrėlių ansamblis – vienetinis ir bene seniausias iš išlikusiųjų Lietuvos šventovėse.

Straipsnis parengtas leidinio „Lietuvos sakralinė dailė. Šiaulių vyskupija. Šiaulių dekanatas“ pagrindu.