Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius

Jėzaus Kristaus nukryžiavimas – vienas kertinių įvykių krikščionių religijoje. Daug apie tai galime perskaityti Naujajame Testamente, Mato, Morkaus, Luko ir Jono evangelijose. Tačiau tam, kad tai būtų tikras istorinis faktas, to neužtenka – tai turi patvirtinti ir nekrikščioniški šaltiniai. Ką apie Jėzaus mirtį žinome iš Šventojo Rašto, o kas rašoma kitur?

„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34)

Elena Monkutė

Grėsmė Judėjai

Norint suprasti Jėzaus nukryžiavimą ir šio įvykio reikšmę, pirmiausia reikia pasinerti į to meto istorinį kontekstą. Jėzus buvo nukryžiuotas pirmajame mūsų eros amžiuje Romos Judėjos provincijoje. Romos imperija, pasižymėjusi karine valdžia ir savo įstatymų primetimu, tuo metu buvo savo galios viršūnėje ir dominavo Palestinos regione, įskaitant Judėją.

Judėjoje gyveno įvairios žydų sektos, įskaitant fariziejus, sadukiejus ir esenus. Daugelis žydų taip pat karštai tikėjosi Mesijo, pranašautojo, kuris išlaisvins žydų tautą iš svetimos valdžios ir atkurs Izraelio karalystę.

Jėzus Kristus, mįslinga figūra, turinti galios gydyti ir drąsiai mesti iššūkį nusistovėjusioms religinėms normoms, vaikščiojo dulkėtais okupuotos Judėjos keliais. Jo mokymai sukosi apie meilę, užuojautą ir dieviškosios karalystės pažadą – žinią, kuri pritraukė karštų sekėjų ir pakurstė tiek religinių autoritetų, tiek Romos valdovų pyktį.

Romos valdžia, ypač Poncijus Pilotas, Judėjos valdytojas, suvokė Jėzų kaip potencialią politinę grėsmę: kiekvienas, kuris teigė esąs Mesijas, galėjo sukelti maištą prieš Romos valdžią. Norėdamas išlaikyti kontrolę, Pilotas turėjo susidoroti su tokia grėsme.

Kas ir kodėl?

Greičiausiai kiekvienas žino, kad Jėzų išdavė Judas Iskarijotas, vienas iš mokinių. Kodėl jis taip pasielgė? Pagal Naująjį Testamentą, Judą paskatino užmokestis – 30 sidabrinių. Evangelijoje pagal Matą jis paklausė religinių vadovų: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų.“ (Mt 26, 15–16)

Judo išdavystės aktas lėmė Jėzaus suėmimą: Getsemanės sode, Jėzui besimeldžiant, pasirodė Judas su būriu kalavijais ir vėzdais ginkluotų karių. Judas jiems buvo nurodęs: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“ (Mt 26, 48)

Žydų valdžia apkaltino Jėzų šventvagyste ir siekiu įsitvirtinti kaip karaliui, o tai būtų iššūkis Romos valdžiai. Pilotas, norėdamas išvengti galimų neramumų, galiausiai sutiko su nukryžiavimu.

Nukryžiavimas buvo įprastas mirties bausmės vykdymo būdas, kurį romėnai naudojo žemiausiems iš žemiausiųjų: vergams, nusikaltėliams, maištininkams ir keliantiesiems grėsmę Romos valdžiai. Tai buvo žiaurus ir žeminantis bausmės būdas, skirtas visuomenei atgrasyti. Nukryžiuoti asmenys paprastai buvo rodomi ilgą laiką – kaip įspėjimas kitiems.

„Ir žemė sudrebėjo“

Nukryžiavimas įvyko Golgotoje, vietoje visai šalia Jeruzalės. Pasak Biblijos, Jėzus buvo nukryžiuotas kartu su dviem nusikaltėliais. Ten kabėdamas, jis ištarė žodžius, kurie kartojami šimtmečius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Šie žodžiai parodo jo mokymo esmę – atleidimą ir meilę net ir žiaurumo akivaizdoje.

Biblijoje taip pat aprašomi to meto antgamtiniai įvykiai. Pagal Mato evangeliją, „nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa“ (Mt 27, 45). Toliau jis mini galingą žemės drebėjimą, lydėjusį Jėzaus mirtį: „Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių“ (Mt 27, 51–52).

O ką kiti?

Nors Naujojo Testamento evangelijose pateikiami sudėtingi pasakojimai apie nukryžiavimą, išorinis nekrikščioniškų šaltinių patvirtinimas yra būtinas, norint nustatyti, kad tai iš tiesų įvyko.

Vienas iš šaltinių yra romėnų istorikas Tacitas, pripažįstamas kaip vienas tiksliausių ir objektyviausių to meto istorikų. Jis savo veikale „Metraščiai“ paminėjo Jėzaus mirties bausmę: „To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Pontijaus Piloto buvo pasmerktas mirti. Tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės.“

Antikos žydų istorikas Juozapas Flavijus apie Jėzų liudija veikale „Žydų senovė“, parašytame apie 94 m. po Kr. Jis rašė: „Maždaug tuo metu gyveno Jėzus, jei iš tikrųjų reikėtų jį vadinti žmogumi. Jis atliko nuostabius darbus ir buvo tų, kurie priima tiesą, mokytojas. <...> Aukštesniųjų vyrų apkaltintas, jis Poncijaus Piloto buvo pasmerktas kryžiui <...>.“

Babilonijos Talmude, judaizmo religinių raštų rinkinyje, taip pat galima rasti nuorodų į Jėzų – bent jau taip mano daugelis. Minimas dažnas hebrajiškas vardas Joshua: „Prasidedant šabui, per Paschą, Jėzus Nazarietis buvo pakabintas ant medžio. Dar prieš 40 dienų, prieš įvykdant jam mirties bausmę, į priekį išėjo šauklys ir sušuko: „Štai – Jėzus iš Nazareto, kuris bus užmėtytas akmenimis, kadangi visur paskleidė savo burtus ir nuvedė Izraelį į apostaziją. Jei kas turi ką nors pasakyti jam apginti, tepasirodo ir jį teužtaria.“ Kadangi niekas neužsistojo, jis buvo pakabintas ant medžio per Paschos šventę“ (bSanh 43a).

Graikų rašytojas satyrikas Lukianas, gyvenęs II a., veikale „Apie Peregrino mirtį“ taip pat mini Jėzaus nukryžiavimą. Kadangi pats nebuvo krikščionis, jo liudijimas laikomas gana patikimu – o kam jam meluoti? „Žinote, krikščionys iki šių dienų garbina žmogų – iškilią asmenybę, kuri įvedė savo naujas apeigas ir dėl to buvo nukryžiuota...“ – rašė jis.

Istorinis faktas

Visgi Naujojo Testamento istorijos pateikia daugiausia informacijos apie Jėzaus nukryžiavimą. Agonija Getsemanės sode, Judo Iskarijoto išdavystė, teismo procesas, plakimas, kelionė į Golgotą ir pats nukryžiavimas – visa tai yra kruopščiai aprašyta. Nors evangelijos yra religiniai tekstai, daugelis laiko jas svarbiais istoriniais šaltiniais, nes jas parašė ankstyvieji Jėzaus pasekėjai, kurie siekė dokumentuoti Jėzaus gyvenimą ir mokymus.

Nors gali kilti diskusijų dėl konkrečių detalių ir interpretacijų, daugelis šios srities ekspertų nukryžiavimą laiko istoriniu faktu. Jėzaus mirtį ant kryžiaus krikščionys laiko didžiausiu dieviškosios meilės ir aukos aktu: tikima, kad, iškęsdamas mirtį, Jėzus prisiėmė žmonijos nuodėmes, suteikdamas žmonijai galimybę susitaikyti su Dievu. Tai yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas.

Žukančių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia ir jos istorijos paslaptys

Dalį Joniškio krašto koplyčių įkūrė ir jomis rūpinosi vietos dvarininkai, kitos buvo pastatytos susidėjus vietos gyventojams ir prižiūrimos. Vėliau, dažniausiai XX a. I pusėje, ir vienos, ir kitos kilmės koplyčios tapo bažnyčiomis. Panašią statuso raidą patyrė ir Ližikų dvaro savininkų įkurta ir ilgai jų globota Žukančių katalikų šventovė.

Regimanta Stankevičienė

Žukančių kaimas paminėtas jau 1596 m., tad tai tikrai sena gyvenvietė. Joje, Švėtės upelio vingyje, išsidėsčiusių kapinių ir katalikų šventovės istorija siekia bent jau XVIII a. vidurį: 1755 m. popiežius Benediktas XIV Žukančių bažnytėlei suteikė penkerius atlaidus. Šakynos parapijos santuokos metrikų knygos 1774 m. įrašuose ši šventovė vadinama filija, nors faktiškai veikė kaip koplyčia. Nuo 1803 m., kai vietovė priskirta Kruopių parapijai, ji tapo pastarosios koplyčia. Po Pirmojo pasaulinio karo imtasi steigti filiją, ji įregistruota 1928 m., vėliau dar keliolika metų rūpintasi parapijos statuso įgijimu.

Daugiau nei pusantro šimtmečio mažąją Žukančių katalikų šventovę globoję gretimo Ližikų dvaro savininkai keitėsi vien paveldėjimo keliu, tad ji tapo ir giminės mauzoliejumi. XVIII a. vid. minimą pirmąją bažnytėlę čia bus pastatęs per pusšimtį metų dvarą valdęs Kazimieras Umiastauskas arba (jei tai įvyko iki 1745 m.) jo tėvas Karolis. Anksčiau buvo minima jos statybos 1777 m. data, bet pastaroji sietina nebent su kažkokiu atnaujinimu. 1806 m. naują medinę Žukančių koplyčią pastatė tuometis dvarininkas Ignacas Stankevičius. Jo anūkas Juozapas Godlevskis rašė, kad ji 1831 m. sudegė, o mūrinę pastatė Leonas Godlevskis. Rasta duomenų, kad mūrinė koplyčia – giminės mauzoliejus – pastatyta 1861–1862 m., nors ilgą laiką teigta, kad tai įvyko 1849 metais.

XXI a. pr. kun. Aivaro Jurgilo ir parapijiečių Adolfinos Gylienės bei Veronikos Korpačiovos pastangomis sutvarkytoje kriptoje tebestovi išlikę trys karstai ir išlikusios lentelės su 1848 m. mirusio Ignaco Stankevičiaus, po kelerių metų mirusios Emilijos Stankevičiūtės-Godlevskienės ir dar vėliau šį pasaulį palikusios Marijos Pilsudzkytės-Godlevskienės vardais. Tai leidžia svarstyti, kad 1849 m. galėjo būti sumūrytas rūsys, priglaudęs sudegusios koplyčios fundatorių, arba, jei pastarasis, statydamas koplyčią ar vėliau, tokiu rūsiu buvo pats pasirūpinęs, 1849 m. galėjo iškilti koks laikinesnis, tik vėliau mūriniu pakeistas pastatas virš jo.

1929 m. pinigų filijos statusą jau turinčiai Žukančių šventovei padidinti skyrė Amerikoje prakutęs reemigrantas Pranas (Pranciškus) Burba. Tais pačiais metais pagal inžinieriaus Grigorijaus Gumeniuko projektą prie senojo jos pastato primūrytas naujas fasado galas su bokštu ir zakristija. Aukotoją įamžino bažnyčioje, po choru, įmūryta akmens lenta su atitinkamu įrašu. Bokšto viršuje išliko ir žagariškio statybos meistro (Kvedaro) parašas: „A 1929 K“, nors jo darbo būta prasto, netrukus taisyto. Kurį laiką stokota ir būsto kunigui: pirmajam Žukančių filijos rektoriui Vincentui Kušleikui net teko įsikurti zakristijos priestate, po to – mažame laikiname namelyje. Tačiau 1935 m. jau pastatyta tinkama klebonija, kitais metais akmenų tvora aptvertas ir liepomis apsodintas šventorius, tuomet ir iki pat 1938 m. darbuotasi bažnyčios viduje: atnaujintas didysis ir įrengtas šoninis Šv. Antano Paduviečio altoriai, padaryta suolų, sakykla, klausykla. Be to, įgyta indų, reikmenų, rūbų. Vėliau rimtas remontas atliktas tik pačioje XX a. pabaigoje.

Mūrinė Žukančių bažnyčia stačiakampė su trijų tarpsnių bokštu pagrindinio fasado centre, trisiene apside altorių gale, šone primūryta zakristija ir įėjimu į kriptą iš lauko, apsidės gale. Laiptus į kriptą dabar keistokai pridengia skardos stogelis, pakeitęs paskutinio bažnyčios remonto metu kažkodėl nugriautą čia buvusį senąjį akmeninį prieangėlį. XIX a. 7 deš. iškilusi koplyčia buvo romantizmo architektūros statinys: jos akmens mūro sienose tapybiškai dera natūralių ir nutašytų riedulių, jų mozaikinio skiedinio ir smailiaarkių langų nutinkuotų bei nubaltintų apvadų spalvos ir faktūros. 1929 m. pristatytų dalių akmenys ir tinkas kitų atspalvių, bet parinkta ta pati mūro struktūra, be to, vaizdą vienija į naujus priekinius bažnyčios kampus perkelti stambūs senųjų kampų granito blokai.

Po rekonstrukcijos Žukančių šventovė įgavo dar daugiau viduramžių pastatus primenančių bruožų. Žiūrint į ją, galima prisiminti pagal to paties G. Gumeniuko projektą pastatytą panašios stilistikos, tik didesnę, sudėtingesnės kompozicijos Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Žukančių bažnyčioje puošniausias – dantytu skydu užbaigtas fasadas su į korpusą įnertu stambiu bokštu, paremtu kontraforsais ir užbaigtu geležinius kryžius keliančiomis smailiomis viršūnėmis. Fasadas su bokštu nutinkuoti, beveik vien balti. Stogas masyvus, virš navos dvišlaitis, su mansardiniais lageliais, o virš apsidės trišlaitis su valminiu galu. Stogas ir kiti skardiniai elementai anksčiau buvo natūralios metalo spalvos, dabar – nudažyti raudonai.

Vientisa, salinė bažnyčios vidaus erdvė sumaniai paaukštinta pusskliaučio pavidalo lubomis: jos pakeltos į palėpės lygį ir pakraščiuose nuolaidžios. Lubos ir tinkuotos vidaus sienos dabar šviesios, su nedaugeliu ornamentų. Presbiterijos priekyje stovi naujieji įrenginiai – altorius ir sakykla, bet tradicinį katalikų šventovėms vaizdą interjerui suteikia senieji įrenginiai. Labiausiai akį traukia didysis altorius. Nors šis altorius XX a. tarpukaryje perdarytas, jį tebepuošia barokiniai, gal iš kitos šventovės atkelti drožiniai ir XIX a. vid. paveikslai – rygiškio T. Tichiejevo nutapytas „Apreiškimas Švč. Mergelei“ (itališko barokinio paveikslo kopija) ir reto biblinio siužeto spaudinys, vaizduojantis šv. Luko evangelijoje minimą Jairo dukters prikėlimo sceną. Išskirtinas ir dekoratyvus kito autoriaus, bet panašaus laiko Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas ant presbiterijos sienos ir talentingo XIX a. liaudies skulptoriaus išdrožtos trys išraiškingos Nukryžiuotojo skulptūros ant įvairios paskirties bažnyčios kryžių, tik patys kryžiai jau ne visi pirminiai, o ir viena skulptūrų be reikalo naujai storai perdažyta.

Aikštėje prieš šventorių stovi senas medinis kryžius, greta bažnyčios – Lietuvos Krikšto jubiliejaus kryžius. Rytiniame bendra tvora su šventoriumi juosiamų kapinių pakraštyje galima susirasti Burbų šeimos kapavietę su 1930 m. mirusio bažnyčios fundatoriaus P. Burbos antkapiniu akmeniniu žagariškio meistro Jono Daugulio darbo paminklu.

Visos nuotraukos yra iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus fondų.