Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius

Lietuvoje yra 28 bažnyčios su Šv. Petro ir Pauliaus (seniau – Povilo) titulu. Pasak kunigo Antano Saulaičio SJ, šių dviejų šventųjų derinys labai gražiai atspindi pirmykštės Bažnyčios, pirmojo šimtmečio gyvenimą, vystymąsi, pastangas Gerąją Naujieną skleisti pasaulyje. Dviejų apaštalų titulas tinka jųdviejų pašaukimui, kelionei, nuveiktiems darbams Dievo garbei ir žmonių labui.

Šv. Petras ir Paulius panašūsį mūsų aplinkos krikščionis

Oksana Laurutytė

Simonas ir Saulius

A. Saulaitis pasakoja, kad Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia vien pavadinimu mena Bažnyčios visuotinę sudėtį, apimančią Senojo Įstatymo palikimą ir Naujojo Įstatymo Gerąją Naujieną, kaip tikėjimo išpažinimas teigia, kalbėjusią per pranašus ir krikštą švenčiančią apaštalinę Bažnyčią. Kone nuo pat pradžių abu šventieji minimi kartu kaip vienas. Jie savo gyvybę atidavė to paties imperatoriaus Nerono persekiojimo metu, maždaug 64–67 m., gal net tą pačią birželio 29 d.

Abu apaštalai turėjo savo izraelitų vardus – Simonas ir Saulius. Pats Jėzus savo mokiniui davė lotynišką Petro (Uolos) vardą, o Paulius jau nuo gimimo piliečiu turėjo ir šį romėnišką vardą. Galima sakyti, kad Petras atstovauja hebrajų šaknims, o Paulius – misijai plačiajam pasauliui, po kurį taip uoliai keliaudamas, skelbė apie išganymą Kristuje.

„Kartu minimus šventuosius kalbino pats Jėzus Kristus, pasirinkdamas Petrą, kaip ir jo bendrus, žvejoti žmones, o po mirties ir prisikėlimo raitą Paulių sukrėsdamas klausimu: „Kam mane persekioji?“ Abu netapo uoliausiais Dievo žodžio skelbėjais ir Bažnyčios ugdytojais staiga, o po ilgų metų ruošos, palaipsniui ir veiksmais. Petras Jėzų pažinojo, gyvendamas tuo pačiu metu, o Paulius sutiko Jėzų jau po mirties ir prisikėlimo, kai Išganytojas prabilo į jo sąmonę ir širdį“, – pasakoja kunigas.

Petras su Jėzumi ir kitais vienuolika vaikščiojo kokius trejus metus, nuolat mokydamasis iš Jėzaus žodžių, stebuklų, pamokslų, elgsenos, gydymų, maldingumo ir rūpesčio žmonėmis, žmogumi. Paulius po savo išgyvenimo kelyje į Damaską mokėsi pas Ananiją, buvo pakrikštytas, trejus metus pasitraukė į Arabiją, kaip sako biografijoje, mąstyti, o tikriausiai su kitais krikščionimis įsigilinti ir patirti Jėzaus mokymo poveikio kasdieniame gyvenime.

Petras pasimokė iš Pauliaus dėl lemiamo pirmykštės Bažnyčios klausimo apie narystę šioje naujoje bendruomenėje. Kaip gerai žinome, pirmasis visuotinis Bažnyčios suvažiavimas vyko Jeruzalėje kaip tik šiuo klausimu. Petras svečiuose valgė pagonių maisto, nesilaikė žydiškų valgių nuostatos, o daug kas buvo linkę laikytis. Paulius atkreipė dėmesį į apaštalų vadovo priimtą nuosprendį nesmerkti kitatikių ar kitataučių. Kaip ir kiti žmonės, pirmieji krikščionys mokėsi vienas iš kito, visi stengdamiesi nujausti, kur Dievas juos veda, kur Šventoji Dvasia įkvepia žengti.

Du Petro ir trylika Pauliaus laiškų

Abu didieji apaštalai, aišku, buvo vyresnieji – vyskupai, lotyniškai sakytume – prižiūrėtojai. Petras savaime visų vyriausias, Paulius tose bendruomenėse, kuriose dirbo, vėliau palikdavo įpėdinių kaimene rūpintis. Petras po kiek laiko buvo Antiochijos vyskupas, vėliau nukeliavo į Romą tapti pirmuoju imperijos sostinės Romos vyskupu.

Šventajame Rašte yra du Petro laiškai ir trylika Pauliaus laiškų. Petrui priskirti laiškai, tikriausiai rašyti jo sekėjų, mokinių, jo bendradarbių mintimis ir ranka, atspindi tai, ką Petras liudija ir moko gimstančiai, augančiai Bažnyčiai. Juose ir minima, kad Pauliaus laiškai žinomi ir vertinami, tikriausiai jau surinkti į Naujojo Testamento raštų rinkinį. Pauliaus keli laiškai jo paties, keli jo bendrų ar bendraminčių surašyti. Vieno laiškai trumpesni, Pauliaus atspindi jau labiau išvystytą teologiją, taip, kad laiškai romiečiams, efeziečiams, korintiečiams tapo didžiuliu teologijos išraiškos ir vystymosi liudijimu.

„Apie kai kuriuos apaštalus ar įvairius Šv. Rašto veikėjus mažai ką žinome, o mums Petras ir Paulius atrodo artimesni, gal kartais panašūs į mūsų ar mūsų aplinkos krikščionis. Abu tikrai uolūs, gal vienas galvotrūkčiais, o kitas labiau apgalvotai, bet labai aistringai. Petras kalba ir audros metu, ir Alyvų darželyje, ir kur bebūtų. Paulius amžinai aiškina, moko, stengiasi surasti pagrindą, ant kurio galėtų statyti krikščionių tikėjimo dėsnius, įrėminti Gerąją Naujieną (Evangeliją). Apaštalų darbų knyga daug kartų rodo Paulių kalbantį turguje, šventykloje, paupyje, mokantį savo talkininkus ir bendraminčius“, – pasakoja jėzuitas.

Stebuklų dalininkai ir liudytojai

Pasak A. Saulaičio, mūsų abu mieli šventieji yra ir stebuklų dalininkai, liudytojai. Petras ir Jonas, eidami šventyklon, pagydo žmogaus negalią. Labai ilgai kalbėjęs, Paulius pagydė mirtinai nuo palangės nukritusį, per ilgą pamokslą užmigusį berniuką.

„Kaip ir daugybė krikščionių persekiojimo laikais, abu mūsų bendrai buvo persekiojami ir kankinami. Abu buvo įkalinti. Petras su bičiuliais kalėjime, Paulius su talkininku nepalankių klausytojų sumuštas ir paliktas lyg mirštąs. Aišku, abu žuvo už tikėjimą, Petras galva žemyn nukryžiuotas, o Paulius, kaip Romos pilietis, nukirsdinta galva“, – sako kunigas ir kviečia peržvelgti Viduržemio jūros erdvę kurioje nors Šventojo Rašto laidoje, kur pastoviai būna Pauliaus keturių kelionių rodyklės.

„Ten galima surasti ir miestus, pro kuriuos Petras keliavo. Po suėmimo, per atvangos metus, beveik tikra, kad Paulius nuvyko iš Romos į Ispaniją ir atgal. Nei vienas, nei kitas neperžengė šiaurėn Alpių į mūsų pusę. Nelengva įsivaizduoti, kiek ilgai laivais, pėsčiomis, gal ratais mūsų misionierius keliavo. Paulius gi dirbinėjo, siūdamas palapines, turėjo ir savo priemones, ir savo knygas – raštus – nešiotis“, – dėsto kunigas.

Petras ir Paulius, kaip jų Mokytojas Jėzus, sielojasi, kad visi mokiniai būtų viena, kaip Kristus yra vienas su Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia. Visuotinės Bažnyčios vienybė – amžinas rūpestis. Petras ir Paulius siuntinėjo savo talkininkus iš vietos į vietą, savo įgaliotinius perkėlė į kitas misijų stotis, siųsdami protarpiais lankytojus į naujas bendruomenėles, vis stengdamiesi išlaikyti tikėjimo vienybę, meilingus ryšius, žinių – naujienų tinklą.

Mūsų veikėjų ir visų krikščionių esminė vienybė, vienybės ašis ir šaltinis nėra Bažnyčios taisyklės, tradicija, nuostatai, mokymas, o ištikimybė ir meilė Dievo Sūnui Jėzui Kristui. Skaitydami Pauliaus ir Petro žodžius, jų mokymą, jų prisirišimą prie Kristaus, matome, kur slypi Bažnyčios vienybė – Kristuje. Petras ir sakė: „Kur gi kitur mes eisime? Tu turi išganymo žodžius (galią).“ Ryšys su Kristumi širdyje ir gyvenimu yra krikščionių bendruomenės tinklas ir uždavinio arba misijos galia.

Dėmesys

O kaip nusprendžiama, kokio šventojo vardu bus pavadinta bažnyčia? Pasak A. Saulaičio, parapijos ar bažnyčios pavadinimas galutinai yra vyskupo atsakomybė. Kartais pavadinimą siūlo bažnyčią statysiantis geradaris ar apylinkės gyventojai, siekdami susiburti drauge savo gyvenvietėje. Tai gali priklausyti nuo mėgstamo pamaldumo kuriai nors šventajai ar šventajam, taip pat ir palaimintajam, kurių vis naujų paskelbiama.

„Pvz., Palaiminto Jurgio Matulaičio vardu Lietuvoje jau dvi bažnyčios, Lietuvos kankinių taip pat dvi. (JAV viena Matulaičio, Kanadoje – Kankinių). Šventuosius globėjus turi ir koplyčios, taip pat misijos, siekiančios įvairias vietoves, gal dar neturinčias pastovios vietos liturgijai“, – sako jis.

Kaip tik apaštalas Paulius Graikijos Atėnuose pastebėjo altorių „Nežinomam Dievui“, skelbdamas dabar jau apreikštą Jėzų Kristų. Kad ir Bažnyčiai rūpi pagerbti ar pagalbos prašyti pas visus įmanomus užtarėjus, esama Visų Šventųjų bažnyčios.

Dievo Motinos Marijos bažnyčių pavadinimai paįvairinami, kad nesikartotų toje pačioje vyskupijoje ar srityje, pvz., Marijos Ramintojos, Marijos Vardo, Marijos Krikščionių Pagalbos, dažnai pagal Marijos litanijos įvaizdžius. Kristaus Prisikėlimo, Kristaus Dangun žengimo, Kūdikėlio Jėzaus, Jėzaus Širdies, Kryžiaus Atradimo ir kitos skiria dėmesį Kristui pagal pamaldumo rūšį ar įvykį.

Senosios Žagarės bažnyčia ir jos mergelės istorija

Dr. Dalia Vasiliūnienė

Žagarėje yra susiklosčiusi įdomi situacija: nedideliame miestelyje yra dvi kelis amžius skaičiuojančios mūrinės bažnyčios ir abi jos turi tą patį – Šv. Petro ir Pauliaus – titulą.

Vienoje Švėtės upės pusėje, valdovui priklausančioje žemėje, XVI a. II p. buvo suręsta, o XVII a. II p. sumūryta Karališkosios, arba Naujosios, Žagarės bažnyčia, tačiau kitame Švėtės krante, privačiose bajorų žemėse, bažnyčia stovėjo dar anksčiau – Bajoriškosios, arba Senosios, Žagarės šventovė dokumentuose pirmą kartą paminėta 1499 m. (jai suteikta atlaidų privilegija). Tuomet dar medinė Senosios Žagarės bažnyčia stokojo kunigo išlaikymui skirto aprūpinimo – pirmąją fundaciją jai skyrė dvarininkai Sirevičiai 1523 m. Vėlesnės žinios apie Senąją Žagarę labai fragmentiškos: spėjama, kad XVI a. viduryje, Reformacijos laikotarpiu, dvaro žemėse stovėjusi bažnyčia galėjo pereiti į evangelikų rankas arba stovėjo apleista; esama užuominų, kad medinis jos pastatas sudegė XVII a. pradžioje (manoma, kad todėl sunykusios šventovės titulą perėmė Naujoji Žagarė).

Vienaip ar kitaip Senosios Žagarės bažnyčia nuo XVII a. atsidūrė geriau aprūpintos Naujosios Žagarės bažnyčios šešėlyje. Dokumentai byloja, kad XVII a. viduryje tenykščiams klebonams nuolat tekdavo reikalauti valdų savininkų dėmesio ir išlaikymo. Atsižvelgiant į dvaro valdytojus, Senosios Žagarės bažnyčia net vadinta „ponų Umiastauskų Žagarės“ bažnyčia.

Visgi Senosios Žagarės parapija XVIII a. pr. sustiprėjo. Pirmoje šimtmečio pusėje iš dolomito, lauko akmenų ir plytų sumūrytas dabartinis bažnyčios pastatas, pasižymintis rūstokomis, santūriomis architektūrinėmis formomis, Kuršo ir Žiemgalos statybos tradicijų įtaka. Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius bažnyčią konsekravo 1745 m. rugpjūčio 11 d. Dvaro savininkai ir parapijiečiai skyrė lėšų trims naujiems drožėjų darbo altoriams ir puošniai sakyklai, įgyta naujų liturginių reikemenų, tarp jų – mūsų dienas pasiekusi monstrancija (provincijos auksakalio kūrinys).

Nuo XVIII a. parapijoje veikė Šv. Barboros brolija. Tuo laiku po bažnyčia įrengtas rūsys, kuriame paguldyti dievobaimingos mergelės Barboros Žagarietės (Barboros Umiastauskaitės) palaikai, pradėjo formuotis jos kultas, glaudžiai persipynęs su bendravardės, pirmųjų amžių krikščionės kankinės šv. Barboros kultu. Apie kylantį pamaldumą netgi užsiminta 1755 m. vyskupo pranešime Šv. Sostui.

Carinės Rusijos okupacijos laikais dėl palyginti menko aprūpinimo Senosios Žagarės bažnyčia išgyveno stagnaciją – kritinius apleistumo laikotarpius keitė remontai, bet kuklus liturginio inventoriaus rinkinys beveik negausėjo. Tiesa, carinės administracijos bandymai slopinti Barboros Žagarietės kultą rezultatų nedavė.

Garsas apie Žagarės mergelę sklido visoje Žemaičių vyskupijoje, o vyskupas Motiejus Valančius nurodė specialioje knygoje fiksuoti žinias apie Barboros dėka patirtas malones (nuo 1853 iki 1940 m. joje suregistruoti 96 stebuklingi įvykiai). XIX a. pab. ketinta šventovę perstatyti ir netgi buvo parengti du pastato rekonstrukcijos projektai, tačiau nė vienas jų nebuvo realizuotas. Tad XX a. pr. bažnyčia tiesiog iš pagrindų suremontuota, o vėliau – gerai prižiūrima. 1938 m. Romoje gyvenusi markgrafienė Janina Umiastovska inicijavo Barboros Žagarietės kanonizacijos procesą, kurį nutraukė sovietų okupacija.

Po Antrojo pasaulinio karo kurį laiką bažnyčios būklė buvo labai prasta – 1956 m. į parapiją atvykęs naujasis klebonas kun. Pranciškus Ščepavičius rado apirusias sienas ir kiaurą stogą. Ilgai nedelsdamas, jis ėmėsi darbų: suremontavo, nubalino ir nudažė sienas, perdengė stogą, sudėjo naujus langus, sutvarkė šventorių. Deja, 1963 m. sovietų valdžia Senosios Žagarės bažnyčią uždarė. Dalis liturginio inventoriaus pernešta į Naujosios Žagarės bažnyčią, dalis – perimta valdžios ir išgabenta (spėjama, kad senieji bažnyčios varpai atsidūrė Joniškio antrinių žaliavų paruošų sandėlyje ir sunaikinti). Pats pastatas pradžioje paverstas grūdų sandėliu, o vėliau – Šiaulių „Aušros“ muziejaus etnografinių eksponatų saugykla. Barboros Žagarietės palaikai išvežti nežinoma kryptimi.

1989 m. Senosios Žagarės bažnyčia grąžinta katalikams, parengtas jos restauravimo projektas, pradėti restauravimo darbai. Pagal archyvines interjero nuotraukas suprojektuotas barokines formas atkartojantis didysis altorius ir sakykla, nutapytas naujas šv. Barboros paveikslas, iš kitų šventovių ir valstybinių muziejų sugrąžinti Senosios Žagarės bažnyčiai priklausę daiktai.

1994 m. rugsėjo 24 d. bažnyčią konsekravo Kauno vyskupas Sigitas Tamkevičius. 1999 m. Senosios Žagarės parapijiečiai kreipėsi į Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį, prašydami pradėti Barboros Žagarietės beatifikacijos bylą, procesas pradėtas 2005 metais. Šiuo metu bažnyčios rūsyje įrengta kripta, kurioje pastatytas simbolinis mergelės karstas.

Senosios Žagarės bažnyčia – viena seniausių Žemaičių vyskupijoje, pasižyminti originalia architektūra ir išskirtine istorija. Nuo XVIII a. jos likimo posūkiai glaudžiai susiję su čia palaidotos Barboros Žagarietės palaikų gerbimo istorija, kuri, net ir dingus relikvijoms, nėra baigta.

Tekstas parengtas remiantis leidiniu „Lietuvos sakralinė dailė“, t. II: „Šiaulių vyskupija“, d. 1. kn. 3, Vilnius: LKTI, 2015. Vytauto Balčyčio nuotraukos iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus archyvo.