„Ma­žo­ji pi­lig­ri­mys­tė – ap­link Šiau­lius“

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra oficialus 37 Lietuvos bažnyčių titulas. Artėja birželio 24-oji – Joninės, šv. Jono Krikštytojo gimimas. Šv. Jonas Krikštytojas dažniausiai vaizduojamas su nendriniu kryžiumi ilgu plonu stiebu, odiniu diržu ir kupranugarių vilnos drabužiais. Šis žydų pranašas pakrikštijo patį Jėzų Kristų. Deja, jo gyvenimo istorija baigėsi labai liūdnai.

Kaip Jo­nas Krikš­ty­to­jas su­si­jęs su Jė­zu­mi?

Enrika Valančiūtė

Giminystė su Jėzumi

Jono Krikštytojo gimimas – neeilinė istorija. Evangelija pagal Luką atskleidžia jo ir Jėzaus giminystės ryšius. Jono motina – šv. Elžbieta – buvo Švč. Mergelės Marijos pusseserė. Pasirodo, Jono gimimas buvo tikras stebuklas, nes Elžbieta jį pagimdė būdama senyvo amžiaus. Kai ji buvo šeštą mėnesį nėščia, moterį aplankė Mergelė Marija. „Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elžbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41).

Apie 8 m. prieš Kristų birželio 24 d. Judėjoje Elžbieta pagimdė sūnų, kuriam, kaip ilgai lauktam, išsiilgtam sūnui, davė Jono vardą, reiškiantį „Dievo dovana“, „Dievo malonė“. Taip gimė pirmasis Jėzaus Kristaus pranašas, pasiųstas eiti pirma Dievo Sūnaus ir skelbti jo žodžio.

Tiesa, prieš Jono gimimą jo tėvui – kunigui Zacharijui – arkangelas Gabrielius paskelbė žinią, kad senatvėje susilauks sūnaus su Elijo dvasia ir galybe. Jis jau tada pranašavo, kad sūnus žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad parengtų Viešpačiui tobulą tautą. Kunigas netikėjo ir buvo nubaustas – prarado žadą, kurį atgavo, sūnui jau gimus.

Legenda pasakoja, kad Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas buvo nužudytas Nekaltųjų vaikelių žudynių metu, o Elžbieta su kūdikiu pasislėpė olose netoli Betliejaus, kur jie buvo surasti iš Egipto grįžtantčios šventosios šeimos. Gyvendamas Nazarete (iki išėjimo į dykumą), Jonas žaisdavo su Jėzumi.

Nukirsta galva

Judėjoje ir Samarijoje Jonas Krikštytojas skelbė artėjančią Dievo rūstybės dieną, kvietė atgailauti, Jordano upėje atgailaujančiuosius krikštijo vandeniu. Mokė melstis ir pasninkauti. Griežtai laikėsi ritualinės švaros nuostatų, dėvėjo kupranugarių odos apdarą, sujuostą odiniu diržu, mito laukinių bičių medumi ir skėriais.

Prasmingą gyvenimo kelią, deja, baigė tragiškai. Jonas Krikštytojas buvo nužudytas Erodo įsakymu. Jo galva nukirsta ir ant dubens atnešta Erodo podukrai Salomėjai, kuri, pasirodo, buvo įsimylėjusi Joną Krikštytoją, o iš pykčio, kad nekreipė į ją dėmesio, liepė jį nužudyti.

Manoma, jog jo kūną po egzekucijos Erodo tvirtovėje prie Negyvosios jūros paėmė Jono mokiniai ir palaidojo Sebastijone, Samarijoje. Pasakojama, kad Romos imperatorius Julijus Apostata (Atskalūnas) IV a. iškasė šv. Jono Krikštytojo palaikus ir viešai sudegino, norėdamas sunaikinti šventojo kultą.

Krikštyti Jėzų iš pradžių atsisakė

Kodėl gi Jonas vadinamas Krikštytoju? Evangelijose jis prilyginamas pranašui Elijui, kuris turėjo ateiti, kad parengtų kelią Mesijui. Pagrindinis Jono nuopelnas yra tas, kad jis ėmė krikštyti žmones Jordano upėje, raginti atsiversti ir ruoštis priartėjusiam Mesijo atėjimui. Dėl to jis ir vadinamas Krikštytoju.

Ne vien paprastus žmones jam teko krikštyti. Kartą Jonas sulaukė paties Jėzaus Kristaus vizito. Pas jį atėjęs Jėzus pasiprašė būti pakrikštytas. Teigiama, kad Jonas iš pradžių tai daryti atsisakė, bet vėliau sutiko. Galiausiai pamatė ant Jėzaus nusileidžiančią Šventąją Dvasią ir išgirdo Dievo balsą, skelbiantį, jog jis yra jo Sūnus.

Pakrikštijęs Jėzų, jis įvardijo Dievo Sūnaus kilnumą, kuris buvo toks didelis, kad net Jonas buvo „nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio“ (Mk 1, 7).

Vaizduojamas kaip vaikas, išsekęs arba su sparnais

Jono Krikštytojo vaizdavimo variacijų yra keletas. Dailėje jis vaizduojamas asketiškas, susitaršiusiais plaukais, vilkintis kupranugarių odos apdarą, sujuostą šikšniniu diržu, kartais laikantis medaus korį arba avinėlį (simbolizuoja Jėzų Kristų), paprastai atrodo išsekęs. Kartais šalia jo stovi (arba yra laikomas rankose) avinėlis su nimbu (aureole). Jonas Krikštytojas rodo ranka į avinėlį – primindamas Evangelijos tekstą, kai, krikštydamas Jordano upėje Jėzų, jis pasakė: „Štai Dievo avinėlis“ (Jn 1, 36).

Italų renesanso dailėje jis – kaip vaikas su Kūdikėliu Jėzumi ir nendriniu kryžiumi. Ši tema, neminima Šventajame Rašte, pirmiausia pasirodė italų renesanso dailėje – šv. Jonas Krikštytojas čia vaizduojamas vyresnis kaip dvejų metų amžiaus su nendriniu kryžiumi.

Ankstyvuoju Bizantijos dailės laikotarpiu vaizduojamas kaip ir kiti pranašai angelo pavidalu su sparnais arba kaip dieviškasis pasiuntinys, kuris atėjo nutiesti Viešpačiui kelią. Šv. Jono Krikštytojo kultą itin išplėtojo Stačiatikių bažnyčia, traktuojanti jį kaip asketo idealą, „dykumų angelą“.

Dar vienas Jono Krikštytojo atvaizdas – kaip pamokslininko, skelbiančio atsivertimo krikštą ir liepiančio visiems atgailauti. Individualus Jono Krikštytojo atributas yra nendrinis kryžius ilgu plonu stiebu. Retkarčiais Jonas vaizduojamas ir su krikšto indeliu. Taip pat gali būti su ritiniu rankose, kuriame kartais užrašyti žodžiai iš Izaijo pranašystės „Vox clamantis in deserto“ – „Tyruose šaukiančiojo balsas“ (Mk 1, 3).

Nuo vėlyvųjų viduramžių imta vaizduoti vien tik nukirstą Jono Krikštytojo galvą, gulinčią ant padėklo. Anuomet tikėta, kad tokie paveikslai turi gydomąją galią.

Kur­šė­nų Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čia

Doc. Liu­das Jo­vai­ša

Šiandien Kuršėnuose stovinti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – jau penktoji. Nepaisant dažnos pastatų kaitos, visų šventovių titulas išliko stebėtinai stabilus. Kiekviena nauja bažnyčia buvo pašventinama tuo pačiu šv. Jono Krikštytojo vardu, tad Joninių atlaidų tradicija mieste jau gyvuoja apie 400 metų – nuo XVII a. I pusės.

Pirmoji katalikų bažnyčia Kuršėnuose, atrodo, buvo įkurta Žygimanto Augusto laikais, Valakų reformos metu (XVI a. viduryje). Kai didysis kunigaikštis miestelį perleido valdyti Jurgiui Mykolui Zenavičiui, šventovę perėmė evangelikai. XVII a. pradžioje, Kuršėnus valdant Mikalojui Boguslovui Zenavičiui, bažnyčia grąžinta katalikams, tačiau netrukus sudegė. 1700 m. sudegė ir antroji, o vietoj trečiosios, visai sukiužusios ir griūvančios, 1842 m. pastatyta ketvirtoji sudegė 1915 m. Pastarąjį gaisrą pergyveno du mūriniai neogotikiniai bažnyčios ir šventoriaus komplekso statiniai – rygiečio architekto Florijono Vyganovskio suprojektuotas ir 1886 m. pastatytas bokštas-varpinė bei 1897–1900 m. sumūryta šventoriaus tvora su vartais, Kryžiaus kelio stočių koplytėlėmis ir šarvojimo koplyčia (sandėliuku).

1927–1933 m. pagal kauniečio inžinieriaus Grigorijaus Gumeniuko projektą klebono Vaclovo Dambrausko rūpesčiu pastatyta dabartinė betoninė bazilikinio tūrio bažnyčia, į kurios pastatą įjungtas ir rekonstruotas senesnis plytų mūro bokštas. Iš tuomečio šventovės interjero išliko penki betoniniai švęsto vandens indai, priskiriami garsiam Lietuvos skulptoriui Broniui Pundziui. 1944 m.
bažnyčiai vėl smarkiai nukentėjus nuo karo, jos bokšto apatinė dalis sutvarkyta 1961 m., o pats bokštas atstatytas 1998–1999 m. Nedaug Lietuvoje parapijų, kurių bažnyčios būtų triskart degusios ir nuo abiejų pasaulinių karų nukentėjusios!

Negandinga Kuršėnų šventovės istorija lėmė ir tai, kad jos interjeras (neogotikiniai ir neoklasicistiniai altoriai, krikštykla, sakykla, medinis sietynas) yra gana naujas, šiauliečių meistrų Vlado Čižausko ir Raimundo Leparsko sukurtas XX a. 6 deš., taigi, ankstyvuoju sovietmečiu. Šios įrangos sukūrimo iniciatorius – 1951–1987 m. Kuršėnuose klebonavęs kun. Stanislovas Ilinčius. Nepalankiomis tikėjimui ir didelių ankstyvojo sovietmečio nepriteklių sąlygomis sukurtas šventovės dekoras savotiškai įspūdingas – gausiu dvylikos altorių ansambliu Kuršėnų bažnyčia Lietuvoje išskirtinė. Šventovės įranga nepasižymi meniškumu ir yra padaryta iš pigių medžiagų (pvz., faneros), tačiau ji istoriškai reikšminga kaip kuršėniškių ir jų klebono tikėjimo ir bendruomeninio susitelkimo paminklas. Jis liudija tikėjimo tradicijų tęstinumą naujomis gyvenimo sąlygomis – antai žemdirbių globėjo šv. Izidoriaus garbei skirto altoriaus pastatymą 1953 m. finansavo (žinoma, slapta) kolūkio pirmininkas Dambrauskas iš Papelkių kaimo.

Atrodo, kad 1944 m. Kuršėnų bažnyčios gaisro metu žuvo ir visas šventovės liturginis inventorius. Taigi, dabar bažnyčioje esantis kilnojamasis turtas veikiausiai buvo suaukotas po Antrojo pasaulinio karo, kuomet kitos parapijos sušelpė Kuršėnų bažnyčią savo turimais atliekamais reikmenimis. Tarp jų esama ir labai vertingų sakralinės dailės kūrinių.

Neabejotinai vertingiausias Kuršėnų bažnyčios dailės paveldo objektas – XVIII a. pabaigoje Žemaitijoje dirbusio auksakalio Kristijono Juozapo Štapelerio sukurtas Šventojo Kryžiaus relikvijorius, puoštas Kristaus kančios įrankius laikančiais angelais. Kaip ir kiti daugiausia Žemaitijos bažnyčiose išlikę šio meistro kūriniai, šis pasižymi unikalia kompozicija, originalia ir sudėtinga puošyba, įrašais, figūrinių motyvų gausa.

Iš kitų Kuršėnų bažnyčioje esančių metalo dirbinių išsiskiria ir vienas kielikas, kurio pėda XVII a. 10 deš. pagaminta garsaus Gdansko auksakalio Natanaelio Šliaubico dirbtuvėje. Jo produkcijai būdinga aukšta kalstymo kokybė, gausus augalinis dekoras. Beveik 200 šio meistro kūrinių saugoma Lenkijos ir Rusijos muziejuose, Lenkijos bažnyčiose, Lietuvoje išlikusi monstrancija Ceikinių (Ignalinos r.) bažnyčioje.

Kiti Kuršėnų bažnyčios liturginio inventoriaus objektai kuklesni. Iš jų minėtina rečiau pasitaikančio (klasicizmo) stiliaus monstrancija, datuojama XVIII–XIX a. sandūra ir priskirtina Vilniaus meistrams. Šimtmečiu vėlesnė (XIX–XX a. sandūra datuotina) viršutinė neogotikinė šv. Antano Paduviečio relikvijoriaus dalis; apatinė, vėlesnė, funkcionali, priklausiusi Kuršėnų klebonui Stanislovui Ilinčiui, primontuota po Antrojo pasaulinio karo. Gana retas objektas – spėjamai XVIII a. datuojama kuparo tipo skrynia, iki šiol tebenaudojama pagal paskirtį – bažnytiniams rūbams laikyti.

Kuršėnų bažnyčios patirtus istorijos smūgius liudija šiai šventovei 1883 m. Rusijoje, Valdajaus dirbtuvėse, parapijiečių Konstantino Jakubausko ir Leonardo Talučio lėšomis nulietas didelis varpas. Dabar šis instrumentas gerokai deformuotas – jo apatinė dalis aptrupėjusi, nuo karščio pasilydžiusi ir išsilanksčiusi.

Atrodo, kad patirti likimo išbandymai kuršėniškių tikėjimo anaiptol nesusilpnino. Jų pasitikėjimą Dievu liudija ne vieną šventovės altorių puošiantys votai – įvairios formos ir skirtingų medžiagų padėkos ženklai. Jų gausa (suskaičiuojama apie 400) išsiskiria šv. Antano Paduviečio altorius. Ypatinga pagarba šiam šventajam – vienas ryškiausių kuršėniškių dvasingumo bruožų. Prie to ypač prisidėjo ilgametis klebonas S. Ilinčius: jis buvo įvedęs specialias pamaldas šv. Antano garbei, parūpino relikvijorių, registravo jo užtarimu vykstančius stebuklus.

Galbūt ir nežinomos kilmės šv. Antano paveikslas, XIX–XX a. sandūroje nežinomo profesionalaus dailininko nutapytas kaip ispanų baroko dailininko Muriljo kūrinio variantas, Kuršėnų bažnyčioje yra atsiradęs šio kunigo dėka?