Mažiausia kaukė pasaulyje kuria stebuklus

Prasiveria palatos durys. Lovose gulintys mažieji ligoniukai nuščiūva – pasirodo ne baltas gydytojos chalatas, bet raudona nosis, virš kurios – dvi šmaikščiai geraširdiškos akys. Nebelieka nei skausmo, nei nerimo – garsiai suskamba juokas, nes vaikus aplankė gydytojai klounai. Gydytoja klounė Joana Narvidė, su kolegomis lankanti vaikus ir Šiaulių ligoninėje, globos namuose, atvira: raudona nosimi pasipuošę profesionalūs aktoriai ne šiaip kvailioja.

Nueini pas sergantįjį, bet prisipildai džiaugsmo

Gydytojai klounai Joana Narvidė ir jos vyras Justinas Narvidas, kuris šiauliečiams gerai žinomas kaip pagrindinio vaidmens miuzikle „Pietinia kronikas“ atlikėjas, – dažni svečiai Šiauliuose. Praktikuojantys katalikai dalyvauja jėzuitų vienuolyno namuose rengiamose rekolekcijose, bendrauja su Jėzuitų mokyklos vaikais per rengiamus užsiėmimus, lankosi Šiaulių vaikų globos namuose, ligoninėje, klinikoje ir kt.

„Labai stiprūs išgyvenimai aplanko. Kiekvienas vaikų kambarys – vis kita istorija, susikuria skirtinga atmosfera. Bet ten yra kažkas tokio. Manau, kad kiekviename mūsų yra tam tikra neįgalumo dalis, kurios tu niekur kitur negali pritaikyti gyvenime. O ten ateini su klouno nosimi ir toks savas jautiesi... Vienur dainavome, kitur šokome. Vaikai vis kitą dainą užsakinėjo – „Du gaideliai“, „Egle, mano sese“. Ir ten tokios atviros širdys“, – emocijų neslepia Joana.

Svarbiausias dalykas – nueina pas sergančius, tėvų neturinčius vaikus, bet įvyksta stebuklas. Gydytojai klounai nors ir pavargsta fiziškai, išeina išsišiepę iki ausų.

„Sunku žodžiais įvardyti, kas įvyksta. Nueini pas neįgalų žmogų, netgi pats nebūdamas geriausios formos, užsidedi nosį, atbūni. O kai nusiimi nosį, suvoki, kad esi pilnas džiaugsmo, dėkingumo. Būti asmeniniame santykyje, susitikus per emocijas, vaizduotę, – kažkas tokio. Kažkas panašaus, kaip patekti į virtualų pasaulį, kuriame susikuria tik šios akimirkos išgyvenimas. Vienintelės ir nepakartojamos akimirkos“, – sako moteris.

Vertybė – išmokti pripažinti bejėgiškumą

Kaip profesionali aktorė Joana, gerai žinoma „Keistuolių teatro“ gerbėjams, tapo gydytoja kloune?

Bestudijuodama doktorantūroje, ji ieškojo naujų teatro erdvių ir formų. Labai domino atviras teatras, periferija – vietos, kur teatro nėra. Ir tada vienas kolega užsiminė, kad Lietuvoje atsirado gydytojų klounų.

„Vien iš smalsumo atėjau. O kai pabandžiau, dėstytoja pasakė, kad tikrai galiu būti gydytoja kloune. Man labai patiko, tapau savanore. Įtraukė vis labiau, iš savanoriškos organizacijos tapome pasaulinės organizacijos dalimi“, – prisimena aktorė.

Gydytojai klounai dirba įvairiomis kryptimis. Turbūt visi prisimena filmą „Lopas“, kurio pagrindinis herojus neturėjo jokio metodo, jis sakė, kad gydo meilė. „Esu mačiusi jo sūnaus interviu. Ir sūnus tapo gydytoju klounu, dalijosi, kodėl eina tėvo pėdomis. Klounas yra empatiškas, tai išlaisvina vaizduotę“, – sako Joana.

O empatiją galima išugdyti? Moteris sako, kad tikrai taip: „Negali sugalvoti, kad dabar ugdysi savo empatiją. Bet per praktiką, tikėjimą, jautrumus – gali.“

Nuskambės keistai, bet gydytojai klounai išmoksta ir bejėgiškumo. „Mes gyvenime nesimokome būti bejėgiais. Mokomės būti stiprūs, aktyvūs, nugalėtojai. O kai ateini pas žmogų, kuris bejėgiškai guli lovoje, būdamas empatiškas, atpažįsti bejėgiškumo būseną. Turi pripažinti, kad bejėgiškumo būsenoje įmanoma išbūti. O kaip išbūti? Ieškai būdų, kaip išbūti tą akimirką, kurioje negali išbūti. Ir gyvenime būna lengviau priimti savo bejėgystę, kito bejėgystę. Be galo didelė vertybė – išmokti pripažinti savo bejėgiškumą“, – sako Joana, pridurdama, kad tai – klouno dovana ir jai, kaip žmogui.

„Ne visi klounai eina į ligoninę“

Būdama gydytoja kloune, Joana atrado dalykus, kurie jai labai padeda gyvenime: ne tik bejėgystės pripažinimą, bet ir humorą su intelektu ir vaizduote, klounadą.

„Humore yra labai daug spalvų nuo juodo iki... „ups“. Keista, kai sakoma, kad pavydas yra baltas, o humoras – juodas. Juk egzistuoja juoko mitų, kurie visais laikais visoms tautoms gali būti juokingi, pavyzdžiui, personažas asilas. Juk niekaip iš jo nepadarytum rimto herojaus. Klouno šaknys iš jo irgi kildinamos“, – sako ji.

Yra skirtingų humoro mokyklų. Yra angliškas, prancūziškas, rusiškas, žydiškas humoras. O gydytojai klounai mokosi specialioje Vienoje esančioje mokykloje – „Int. School of Humour“ Red Noses.

Be abejo, labai skiriasi scenos klounas, palatos klounas, socialinis klounas. Ne visi klounai eina į ligoninę. Ne visi aktoriai gali būti klounais, bet visi klounai gali būti aktoriais. Būti klounu ir jį vaidinti yra skirtumas. Pavyzdžiui, aktorius, vaidinantis klouną, gali užlipti ant scenos ir jį suvaidinti. Bet klounas, vaidinantis aktorių, ant scenos gali taip ir neužlipti, nes jam vis kas nors gali sukliudyti. Todėl žmogaus asmeninė savybė vis patekti į kokią nors kvailą situaciją tik padeda klounauti.

„Klouno duomenys – vidaus ir išorės atitinkamų savybių derinys. Užsidedi mažiausią pasaulyje kaukę ir tampi nuogas. Ne tiesiogine prasme, bet kvailas, kartais grubesnis, net be kelnių – žiūrint, ko reikia“, – šypsosi Joana.

Klounada padeda ir asmeniniame gyvenime įveikti skaudžias patirtis. Joana prisimena atvejį, kai su kolegomis gydytojais klounais lankė draugą, susirgusį vėžiu. Vyrui buvo paskutinė vėžio stadija, jis buvo smarkiai sulysęs. Atsistojo iš to džiaugsmo nuo lovos ir jam kelnės nukrito.

„Justinas taip sureagavo, kad pats kelnes nusimovė. Kitas draugas taip pat nusimovė. Mes ten visi stovėjome be kelnių. Nieko nebereikėjo – visi mirė iš juoko. Toks buvo mūsų paskutinis susitikimas. Bejėgiškas ir pripažintas“, – prisimena moteris.

„Mažiau yra daugiau“

„Zuikio paveikslėliai“ – būtent ši muzikinė „Keistuolių teatro“ pasaka vaikams išgarsino Joaną, tada dar Čižauskaitę, kur ji atliko Vaiko vaidmenį. Smulkutė mergaičiukė su dviem geltonais kaspinais papuoštomis plonomis kasytėmis šmaikštavo ir dainavo drauge su Boba, Zuikiu ir Diedu.

Joana sako, kad spektaklis „Zuikio paveikslėliai“ buvo jos bakalauro darbas. Prisiminus šį gyvenimo etapą, užplūsta didelis džiaugsmas. Buvo apgalvota viskas iki smulkmenų, karštai ginčytasi, net kur kablelį dėti, naktys nemiegotos.

„Mūsų dukra Veronika atrado kompaktinį diską ir klauso, klauso, klauso. O man taip gera. Po tiek metų vaikai įvertina“, – šypsosi ji.

Mintimis keliaudama į vaikystę, Joana prisimena, kad, pradėjusi piešti, ji labai mėgdavo piešti klounus. „Mano visi vaidmenys, etiudai buvo apie meilę ir pažeidžiamumą. Su Andriumi Kulikausku buvome parengę spektaklį „Meilė iš paskutinio žvilgsnio“, kur jis grodavo, o aš skaitydavau Daivos Čepauskaitės eiles. Visur gyvenime ieškojau paradokso tarp galybės ir menkumo. Kur mažiau yra daugiau“, – sako ji.

Joana profesionaliame teatre dabar nevaidina. Bet profesionaliai vaidina visur kitur už teatro ribų. Sako bandžiusi išsiaiškinti, kodėl jos teatras iki galo netenkino. „Gal per grubus?“ – svarsto, prisipažindama, kad visada svajojo apie aktoriaus subtilumą scenoje. Jai žiūrovai buvo per toli, norėjusi jų arčiau – kad nereiktų rėkti ar garsiai kalbėti.

Dar ji vaidina kūdikiams. Rengė tokį eksperimentą – su kolegomis A. Sunklodaite ir D. Gnedinu „Labai teatre“ sukūrė spektaklį „Kas čia?“

„Pastebėjau, kad mamų, kurios vaikus nuo kūdikystės vedžiojasi į visokius renginius, vaikai spektaklius jau nuo 6 mėnesių žiūri kitaip. Man toks atradimas. Toks mažas vaikas, o jam reikalingas estetinis bendravimo būdas. Valdo dėmesį, yra smalsesni, nebijo. Šioje visuomenėje, kur visi bėga, kur vyrauja destruktyvus bendravimas, mamos su vaiku ar tėčio su vaiku bendravimas – santykio ugdymas“, – kalba moteris.

Gal atsiras grupė gydytojų klounų Šiauliuose?

Kas tie gydytojai klounai? „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ – tai organizacija, kuri nuo 2013 m. priklauso tarptautinei organizacijai „RED NOSES Clowndoctors International“, vienijančiai profesionalias gydytojų klounų organizacijas 10 šalių. Lietuvoje šiuo metu yra 11 profesionalių gydytojų klounų, bet Joana sako, kad ateityje jų bus daugiau – Klaipėdoje formuojama nauja grupė.

„Važinėjame į Kauną, Klaipėdą, Alytų, Panevėžį, Šiaulius. Į Šiaulius atvykstame retai. Gal ir Šiauliuose atsiras grupė jaunų aktorių, pedagogų, kurie pagelbėtų šioje srityje?“ – klausia pašnekovė.

Gydytojai klounai reguliariai lanko ne tik vaikus. Jie susitinka ir su senjorais socialinės globos namuose, lanko pabėgėlius, važiuoja į misijas kitose šalyse.

„Labai svarbu, atėjus į gydymo ar senelių slaugos įstaigą, susidraugauti su personalu. Kuo toliau, tuo labiau suprantu to prasmę. Nes mes padarome labai mažą dalelę jų darbo. Darbo, kurio jie negali padaryti. Prisilieti prie žmogaus. To šimtamečio, kuris kūrė Lietuvą. Tame labai daug Dievo“, – šypsosi Joana.