Matui Šalčiui – 130

Šiais metais minime Mato Šalčiaus 130-ties metų gimimo sukaktį. Žymus mūsų kraštietis – ryški savo laikmečio asmenybė. Kita vertus, žvelgdami iš šiandienos perspektyvos, suvokiame, kad M. Šalčius buvo tikras novatorius.

Matas Šalčius gimė 1890 m. rugsėjo 20 d. Čiudiškių kaime, tuometiniame Prienų valsčiuje. Buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Tėvai Pranė ir Juozas nusprendė sūnų leisti į Prienų pradžios mokyklą pas mokytoją Mardosą. Matas buvo gabus mokslams, tačiau nebuvo itin drausmingas, praleidinėjo pamokas. Buvo tėvo nubaustas. 1901–1905 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Čia įsitraukė revoliucinį judėjimą, nukreiptą prieš Rusijos caro valdžią ir krašto rusinimą. 1905 m. už šią veiklą buvo areštuotas, uždarytas į Marijampolės kalėjimą ir pašalintas iš gimnazijos. 1908 m. baigė „Saulės“ mokytojų kursus Kaune. Taip tapo pedagogu. Mokytojo darbą pradėjo Žemaitijoje, mokė Skuode, Vytogaloje, Jackonuose. Dirbdamas mokytoju, ėmėsi ir žurnalisto darbo – redagavo žurnalą „Mokykla“.
Jackonuose Matas sutiko ir savo būsimą žmoną Bronislavą Rožanskaitę. Kartu jie susilaukė keturių dukterų: Danutės, Aldonos, Aušros, Ramintos. Savo laiškuose žmonai jis reiškė didelę meilę, vadino Bronyte, teiraudavosi, kaip gyvena dukros, tačiau tuo pat metu negalėjo išsižadėti ir kelionių. Jam buvo ypač svarbu pasakoti apie Lietuvą, bendrauti su išeiviais įvairiose pasaulio vietose.
1914 m. Petrapily vykusioje mokytojų konferencijoje pasisakė prieš carizmo vykdomą rusinimo politiką lietuviškose mokyklose. Už tai buvo atleistas iš mokytojo pareigų. Kurį laiką dirbo „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje.
Pirmoji Mato Šalčiaus kelionė buvo paskatinta mobilizacijos į Rusijos caro kariuomenę. Norėdamas jos išvengti, išvyko į Maskvą. Čia lankė įvairias paskaitas, mokėsi anglų kalbos. 1915 m. spalio 28 d. atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. 1915–1917 metais lankėsi San Franciske, Čikagoje, Bostone, Vašingtone, Filadelfijoje, Niujorke. Emigracijoje taip pat užsiėmė žurnalistine veikla, baigė žurnalistikos kursus.

1918 m. sugrįžo į Lietuvą, dirbo mokytoju Linkuvos gimnazijoje. Po metų – 1919 m. vėl dirbo žurnalisto darbą – buvo Lietuvos spaudos biuro instruktoriumi bei „Saulėtekio“ redaktoriumi. Tais pačiais metais birželio 21 d. Rusijos Savanorių armijai nužudžius spaudos biuro darbuotojus, M. Šalčius su bendraminčiais pradėjo rimtai galvoti apie lietuvių ginkluotos organizacijos kūrimą. Tokios organizacijos atsiradimui turėjo pritarti ir Lietuvos valdžia. Buvo surengtas ne vienas susirinkimas, diskutuota dėl lietuvių apginklavimo. Galop Vladas Putvinskis buvo paskirtas šios ginkluotos sąjungos vadu ir jai išrinktas „Šaulių sąjungos“ pavadinimas. V. Putvinskis vado pareigas ėjo iki 1922 m. Šaulių Sąjunga pardėjo leisti ir savo laikraštį „Trimitas“, kurio redaktoriumi tapo M. Šalčius.
Tuo metu Lietuvoje diplomuotas žurnalistas M. Šalčius buvo itin vertinimas. 1922 m. jis dirbo Telegramų agentūros ELTA (ELTA – Ereto Lietuvos telegramų agentūra) direktoriumi. Dirbdamas žurnalisto darbą, daug keliavo po Lietuvą. Vienoje tokių kelionių į Klaipėdos kraštą galimai pradėjo rinkti informaciją ruošiamam Klaipėdos sukilimui. Tačiau pačiame sukilime nedalyvavo, nes susirgo.
Nuolatinis Mato Šalčiaus troškimas mokytis, šviestis, semtis žinių jį lydėjo visą gyvenimą. 1924 – 1928 m. studijavo Lietuvos universiteto (dab. Vytauto Didžiojo universitetas) Teisės fakulteto ekonomikos skyriuje.
1925 m. keliavo po Vakarų Europą – Angliją, Ispaniją, Prancūziją, Portugaliją, domėjosi šių šalių kultūra. Pats būdamas keliautojas, padėjo rūpintis Lietuvos turizmo ateitimi. Jo iniciatyva 1929 m. balandžio 25 d. buvo įsteigta Turizmo sąjunga, kurios valdybos sekretoriumi išrinktas pats M. Šalčius.
1929 m. lapkričio 20 d. su kitu garsiu to meto keliautoju Antanu Poška leidosi į Indiją. Keliautojai aplankė Europą, Balkanų šalis, Egiptą, Artimuosius Rytus, Iraną. Toliau jau vienas keliavo po Indiją (susitiko su Mahatma Gandžiu, R. Tagore), Pietryčių Aziją, japonų užkariautą Kiniją, Filipinus. Po ketverių metų kelionių keliautojas išleido knygą „Svečiuose pas 40 tautų“, pelniusią Spaudos fondo premiją.
1936 m. M.Šalčius išvyko į Pietų Ameriką. Čia bandė suvienyti lietuvių išeiviją, Buenos Airėse leido laikraštį „Išvien“. Tačiau, nesulaukęs išeivijos palaikymo, vėl tęsė keliones. Aplankė Argentiną, Urugvajų, Braziliją, Boliviją, Čilę, Paragvajų. 1939 m. persirgo maliarija. 1940 m. susirgo ūmiu smegenų uždegimu, nuo kurio gegužės 26 d. ir mirė. Palaidotas Gvajaramerine, Bolivijoje.
Viktorija Bielevičienė
Prienų krašto muziejaus
vyresnioji muziejininkė