„Maskvos ranka“ kyšo Lietuvai įgyvendinant bet kurį strateginį projektą ar vaduojantis energetinės priklausomybės

Siekdama politinių ir karinių tikslų Rusija investuoja milžiniškus pinigus į dezinformaciją ir klaidinimą, įsitikinęs Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas finansų analitikas Marius Dubnikovas. „Maskvos ranką“ esą galima įžvelgti visada, kai Lietuva siekia svarbių energetinės nepriklausomybės tikslų.

Analitika neabejoja, kad Rusija bandė paveikti mūsų protus balsuojant dėl Visagino atominės elektrinės, kurstė protestus prieš užsienio kompanijų planus Lietuvoje išgauti skalūnų dujas ar statyti vandenilio gamyklą ir visais kitais atvejais, kai Lietuva mažino priklausomybę nuo Rusijos.

„Prisiminkime „Independence“ laivą, Būtingės naftos terminalą, skalūnų dujas, dėl kurių tikrai buvome suklaidinti, ir tas naratyvas, ta tendencija, kad regionai išstumia užsienio įmones iš strateginių objektų, tęsiasi“, – portalo Alfa.lt laidoje „Suprasti Rusiją“ kalbėjo M. Dubnikovas.

Kas sieja skirtingus įvykius?

Kas sieja skirtingu metu vykusius gyventojų protestus Žygaičiuose, Darbėnuose ir Baisogaloje?

M. Dubnikovas neabejoja, kad kas kartą, kai Lietuvoje planuojama vystyti strateginius projektus, ir prieš juos stoja vietos bendruomenės, galima matyti ir „Rusijos ranką“.

Esą taip buvo, kai Žygaičių bendruomenė piestu stojo prieš JAV kompanijos „Chevron“ ketinimus Šilutės-Tauragės plote ieškoti skalūnų dujų, ar kai Kretingos rajono gyventojai, protestavo prieš danų investuotojų planus Darbėnų seniūnijoje statyti metanolio ir vandenilio gamyklą.

Abiem atvejais gyventojai privertė užsienio investuotojus iš strateginių energetikos objektų pasitraukti.

Dabar kai kurie Radviliškio rajono politikai ir gyventojai priešinasi Vokietijos ginklų pramonės milžinės „Rheinmetall“ planams netoli Baisogalos statyti 155 mm artilerijos sviedinių gamyklą.

„Manau, neabejotinai bandoma bet kurį didesnį projektą kompromituoti“, – sakė M. Dubnikovas.

Pasak eksperto, visais šiais atvejais, nors keliamos aplinkosaugos problemos, stengiamasi sutirštinti spalvas ir išstumti užsienio kapitalą, o Rusijos įtaka šiems procesams esą matyti plika akimi.

Į viešumą tokiais atvejais plūstanti galimai Rusijos apmokama informacija, kad planuojami projektai sukels baisią geopolitinę riziką, padarys nepataisomą žalą gamtai, kad užsienio kapitalas Lietuvos gyventojų sąskaita siekia vien savanaudiškos ekonominės naudos, stengiamasi paveikti žmones, nors tikslas aiškus – neleisti Lietuvai tapti labiau energetiškai savarankiška.

Rusijos energetinis karas

M. Dubnikovas pastebi, kad tokie geopolitiniai karai vyksta įvairiuose lygmenyse: ekonominiai karais siekiama išstumti pinigus iš regiono, energetiniais – kuo ilgiau išlaikyti priklausomybę nuo Rusijos.

„Energetikos karas buvo vienas ryškesnių pastarųjų metų įvykių, iš kurio mes išeiname sustiprėję. Rusai dar 2020-2021 m. žiemą pradėjo energetinį karą, pradėjo sukinėti dujų vamzdelius, slėgiai kilo ir krito, kainos pradėjo neadekvačiai judėti.

Tuo metu finansų analitikai analizavo ir niekaip nesuprato, kodėl taip vyksta. Dabar, kai atsukame paveikslėlį atgal, darosi aišku, kad rusai jau tuo metu ruošėsi konfliktui, kuris realizavosi.

Rusai tuomet per energetiką bandė spausti ne tik Lietuvą, didesnis taikinys buvo Vokietija ir Vakarų pasaulis, kad darytų įtaką visuomenei, kad ji bijotų aukštų kainų ir spaustų politikus priimti atitinkamus sprendimus dėl Ukrainos“, – mano M. Dubnikovas.

Tuo metu Lietuva, pasak jo tuo metu pati įsivėlė ar buvo įvelta į nereikalingas ir žalingas diskusijas.

„Kai 2022 m. rugpjūtį dujų kaina pasiekė 4 eurus už kubinį metrą, elektra – 4 eurus už kilovatvalandę, mes, pamiršę pirminius (priežastinius) šaltinius, pradėjome gana aršiai tarpusavyje diskutuoti, ar valdžia visą daro gerai, ar energetikos ministras elgiasi tinkamai, kad energijos kainos būtų adekvačios. Verslas taip pat kėlė klausimus, kaip dirbti esant tokioms aukštoms kainoms“, – priminė M. Dubnikovas.

Analitiko teigimu, dabar tokių diskusijų mažiau: „Šiandien jau nediskutuojame, kad elektra yra per brangi. Dėl to, kad atlikome visus darbus. Ir džiugu, kad visi atlikome – ir valdžia, ir visuomenė, ir verslas. Ir susitelkę mes nepriklausomybę (energetikos – red.) pasiekėme.“

Maskva apsiskaičiavo

Alfa.lt primena, kad Europai pavyko sėkmingai susidoroti su dirbtinai sukelta energetikos tiekimo krize po to, kai Kremlius 2021 m. nurodė smarkiai sumažinti, o vėliau visai užsukti dujų kranelį daugeliui Europos šalių.

Putinui nepavyko nei išgąsdinti ir sušaldyti europiečių, nei nuolankiai susitaikyti su Rusijos agresija prieš Ukrainą.

Europos Sąjunga (ES) ne tik atlaikė Kremliaus sukeltą energetikos kainų smūgį, bet ir sėkmingai vamzdynais tiekiamas rusiškas dujas pakeitė suskystintomis gamtinėmis dujomis (SGD) iš kitų šaltinių.

Putinui užsukus kranelį dujų Europai nepritrūko – ES saugyklos dar niekada nebuvo tokios pilnos.

Tikslą užpildyti dujų saugyklos pajėgumus iki 90 proc., kad būtų pasirengta lemiamam žiemos laikotarpiui likus keliems mėnesiams iki nustatyto termino, ES rugpjūtį pasiekė antrus metus iš eilės.

ES dujų saugyklos žiemą gali patenkinti iki trečdalio 27 valstybių narių bendro dujų poreikio.

Šis tikslas šiemet pasiektas rugpjūčio 18 d. likus dešimčiai savaičių iki lapkričio 1 d. ES saugyklose dabar sukaupta beveik 92 mlrd. kub. m dujų.

Lietuva šiuo metu yra užpildžiusi apie 70 proc. dujų Inčukalnio dujų saugyklos – tokio kiekio Lietuvos poreikiams pakanka, nes turime SGD terminalą, kurio pajėgumai gerokai viršija šalies dujų poreikius.

Tikslą kasmet iki lapkričio sukaupti būtinas dujų atsargas žiemos mėnesiams ES išsikėlė 2022 m. birželį, praėjus kelioms savaitėms po to, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą bei energetinį karą prieš Europą.

Pradėjusi užsukinėti dujų čiaupus, Maskva siekė paaštrinti energetikos krizę, kurią sukėlė COVID-19 pandemija ir tokiu būdu atgrasyti europiečius nuo paramos Ukrainai.

Tačiau Putinas smarkiai apsiskaičiavo, manydamas, kad ES, iš baimės priverstinai riboti energijos išteklius ir sušaldyti eilinius europiečius, nesiryš konfrontacijai su Maskva.

Maskvos karas prieš Ukrainą paskatino ES drastiškai sumažinti dujų importą iš Rusijos, kad Maskva negalėtų finansuoti agresijos milijardais eurų, gaunamų iš Europos vartotojų.

2021-aisisias – paskutiniais metais prieš Rusijos invaziją į Ukrainą – ES importavo daugiau nei 80 proc. gamtinių dujų, o rusiškos dujos sudarė 45 proc. viso ES dujų importo

2023 m. pabaigoje rusiškų dujų importas sumažėjo iki 8 proc.

Nuslūgo ir Maskvos invazijos į Ukrainą ir energetinio karo prieš Europą sukelta energetikos krizė.

2022 m. rugpjūtį dujų kainos buvo pasiekusios precedento neturinčias aukštumas. Pagrindiniame Europos dujų prekybos centre, Nyderlandų „Title Transfer Facility“ (TTF) biržoje jos pasiekė 340 eurų už megavatvalandę (Eur/MWh).

Tai sukėlė baimę, kad Europos laukia šalti žiemos mėnesiai ar kad gali tekti riboti dujų vartojimą pramonėje ir namų ūkiuose.

Neprireikė nei malkų, nei ribojimų.

Europai Maskvos dirbtinai sukeltą krizę padėjo įveikti palyginti šilta žiema, taupymas ir sėkmingai surasti alternatyvūs dujų tiekimo keliai.

Krito ir dirbtinai sukeltos kainos: per metus TTF jos nukrito nuo rekordinių daugiau kaip 300 Eur/MWh iki 30 Eur/MWh. Šį rugpjūtį dujos TTF kainavo 39,69 Eur/MWh.

Kita Maskvos paskelbto karo prieš Vakarus pasekmė ta, kad Europoje įvyko atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) revoliucija: 2023 m. čia pirmą kartą daugiau elektros pagaminta iš vėjo nei iš dujų.

Metinėje švarios energijos ekspertų grupės „Ember“ apžvalgoje nurodoma, kad vėjo ir saulės energija 2023 m. pagamino 27 proc. visos ES elektros energijos.

Tai pirmas kartas, kai energijos gamyba iš AEI sudarė daugiau kaip ketvirtadalį viso energetikos balanso.

Energijos gamyba iš iškastinių išteklių ES atitinkamai sumažėjo ir nukrito iki visų laikų žemiausio lygo – 12 proc. Tai didžiausias elektros energijos gamybos iš iškastinių dujų sumažėjimas nuo 1990 m.

Tiesa, tam tikra priklausomybė nuo rusiškų dujų išliko.

Rusijai užsukus dujų čiaupus vamzdynuose, SGD buvo kone pagrindinis alternatyvus šaltinis.

Kai kurios valstybės, tarp jų Lietuva, labai greitai persiorientavo ir pirko SGD iš JAV, Kataro ir kitų šalių, bet daugelis ES šalių perėjimą prie SGD sugebėjo atlikti importuodamos jas iš Rusijos.

Tuo metu ES, nors bendrai sumažino priklausomybę nuo vamzdynais tiekiamų rusiškų dujų, susigundė su didelėmis nuolaidomis parduodamomis Rusijos SGD, patenkančiomis į ES.

Rusija dabar yra antra pagal dydį SGD tiekėja Europai. SGD importas iš Rusijos 2023 m. sudarė 16 proc. viso ES SGD tiekimo arba 40 proc. daugiau, lyginant su kiekiu, kurį Rusija pardavė 2021 m.

Lietuva rusiškų dujų vamzdynais neimportuoja nuo 2022 m. balandžio, o SGD importas į Lietuvą per Klaipėdos terminalą sustabdytas nuo tų metų kovo.

2023 m. lapkritį Seimas įstatymu uždraudė bet kokį rusiškų SGD importą, krovą ir išdujinimą esamuose įrenginiuose.

Didelis žingsnis į nepriklausomybę

M. Dubnikovas atkreipė dėmesį, kad kitų metų pradžioje planuojamas Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pasitraukimas iš sovietinės BRELL energetikos sistemos dar labiau sustiprins Lietuvos energetinę nepriklausomybę.

„Iki šiol mes esame tinkle, kuris valdomas iš Maskvos. Teoriškai tikriausiai jau ir dabar galėtume atsijungti BRELL ir staigiai peršokti prie Vakarų. Bet tai mums kainuotų papildomas lėšas. Bet mes nuosekliai perėjome visus procesus, jungsimės prie Vakarų ir tapsime jau ir energetiškai Vakarų pasaulio dalimi“, – pastebėjo M. Dubnikovas.

Iš dispečerinės Maskvoje kontroliuojamoje IPS/UPS sistemoje kartu su Baltarusija veikiančios Lietuva, Latvija ir Estija nuo jos atsijungs ir sinchronizuos elektros tinklus su Vakarų Europa 2025 m. vasarį.

M. Dubnikovas atkreipė dėmesį, kad prisijungusi prie BRELL Lietuva daugiau bendradarbiaus ne su Vokietija, kurios „Rusijai draugiška“ energetikos politika daugelį metų kėlė abejonių, o su Šiaurės šalimis, kurios yra energetiškai nepriklausomos, nes daugiausia energijos gamina iš saulės, vėjo ir hidro elektrinių.

„Iš Vokietijos energija tikrai neatkeliaus iki mūsų, bet mūsų elektronai teoriškai gali nukeliauti į Vokietiją, – pastebėjo jis. – Tikėtina, kad 2030 metais mes ne tik būsime tinkle, bet ir grynasis eksportuotojas.“

Kartu M. Dubnikovas atkreipė dėmesį, kad ilgametė Vokietijos priklausomybė nuo rusiškų energijos išteklių tik dar kartą įrodo, kad Maskva energetiką naudoja „kaip ginklą“.

„Jie nuolat kartoja: nemaišykime sporto su politika, nemaišykime energetikos su politika, nemaišykime kultūros su politika, bet ten viskas maišoma su politika. Jeigu jie gali energetiką panaudoti kaip ginklą, tą ir daro“, – įsitikinęs analitikas.

M. Dubnikovo pastebėjimu, Rusija nesivadovauja ekonomine logika, nes dėl savo veiksmų galutinai kaip pirkėją prarado Europą – vieną iš pasaulio ekonomikos centrų.

„Taigi, ekonominės naudos Rusija nesiekė, o kėlė politinius karinius tikslus“, – pastebėjo jis.

Nevaldomi rizikos veiksniai

Pasitraukimas iš BRELL, apie kurį Baltijos valstybės, laikydamosi susitarimo, Maskvą informavo iki galutinio atsisveikinimo likus pusmečiui, nebūtinai vyks sklandžiai.

Juolab kad Rusija šiame atsiskyrime įžvelgia grėsmę ir jau yra grasinusi atsijungti nuo BRELL anksčiau, nei Baltijos šalys bus tam visiškai pasirengusios.

Baimes, kad Rusija gali trukdyti Baltijos šalims sklandžiai susijungti su kontinentinės Europos elektros tinklais, yra ne kartą išsakę tiek šių šalių politikai, tiek ekspertai.

Šių metų vasarį tuometis Prezidento vyriausiasis patarėjas aplinkos ir infrastruktūros klausimais Jarekas Niewierowiczius įspėjo, kad esą nėra aišku, kaip į Baltijos šalių ketinimus gali reaguoti Rusija, jos veiksmų rizikos esą suvaldyti nepavyks.

„Nežinosime ką jie darys, kaip jie darys, ar jie bandys tam kažkaip paprieštarauti. Bet kuriam scenarijui turime būti pasiruošę daryti tą patį, kad tik nuo mūsų priklausytų tie sprendimai“, – teigė J. Niewierowiczius.

Apie neprognozuojamą Rusijos reakciją kalbėjo ir Estijos energetikai.

Estijos elektros perdavimo tinklo operatorės „Elering“ vadovas Kalle Kilkas perspėjo, kad pranešus apie Baltijos šalių pasitraukimą iš BRELL, iš Maskvos galima tikėtis bet kokių „reakcijų“.

Savo ruožtu Prezidentas Gitanas Nausėda dar 2022 m. tikino, kad Lietuva bus pasirengusi, jeigu Rusija ją atjungs nuo BRELL, keršydama už kai kurių rusiškų prekių tranzito į Kaliningradą sustabdymą.

Rusijos Dūmos tarptautinių reikalų komiteto vadovas Leonidas Sluckis tais metais viešai kalbėjo apie tokią galimybę.

Esą reaguodama į Lietuvos apribojimus kai kurių prekių tranzitui į Kaliningradą, Rusija galėtų atjungti Lietuvą nuo bendros BRELL.

„Mes esame pasirengę nedraugiškiems Rusijos veiksmams tokiems kaip atjungimas nuo BRELL ir kitiems“, – agentūrai „Reuters“ Rusijos atstovo grasinimus pakomentavo G. Nausėda.

Slapti Kremliaus planai

Rusijos prezidento administracijos strateginiuose dokumentuose Baltijos šalims, kuriuos prieš metus paviešino naujienų portalas Lrt.lt, tarp kitų Kremliaus kenkėjiškų veiksmų buvo numatytas ir Baltijos šalių pasitraukimo iš posovietinės BRELL sutarties stabdymas.

Slaptus dokumentus rengė Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių valdyba, tiesiogiai pavaldi Rusijos prezidento Vladimiro Putino administracijai.

Planas Baltijos šalims parengtas 2021 m. rudenį, kai Rusija rengėsi plataus masto karinei invazijai į Ukrainą.

Kiekvienai Baltijos valstybei skirti planai sudaryti iš dviejų dalių: pirmoje nurodomos grėsmės Rusijai, antroje – politiniai ir kariniai-techniniai veiksmai joms įveikti.

Lietuvai skirtoje plano dalyje nurodoma, kad grėsmę Kremliui kelia ir „agresyvi“ Lietuvos valdžios politika Rusijos atžvilgiu.

Taip pat išsakomos Rusijos baimės dėl ES sankcijų ir rusiško verslo išstūmimo iš Lietuvos, pabrėžiamas Lietuvos atsisakymas pirkti rusišką elektros energiją.

Grėsme įvardijama ir galima Kaliningrado srities izoliacija ar net blokada.

Nors Baltijos šalys jau prieš kelerius metus deklaravo pasiryžimą trauktis iš BRELL, Maskva slaptame dokumente deklaravo siekį Baltijos šalis šiame tinkle išlaikyti.

Latvijai skirtoje plano dalyje pasitraukimas iš BREL aiškiai įvardijamas kaip grėsmė Rusijai.