Marijampolietis Dominykas Vakrinas prakalbina metalą ir džiaugiasi gyvenimu gimtinėje

Marijampolietis 25 metų Dominykas Vakrinas jau turi savo studiją ir kuria juvelyrikos dirbinius. Nesiblaško nei keisdamas darbus, nei klajodamas po pasaulį savęs paieškose. Gal tai laimė ar sėkmė, kad jam jau viskas aišku, yra numatyti ateities tikslai, kurių atkakliai siekia.

„Pasisekė“ – netinkamas žodis

O tie tikslai – tai įsigyti daugiau įrankių, kad galėtų kuo daugiau pats padaryti, nereikėtų nuomotis ar prašyti kitų meistrų atlikti tam tikrus darbus, taip pat patogiau įsirengti studiją. Dominykas Marijampolėje įsikūręs pas žinomą juvelyrą Kęstutį Balčiūną. Pas šį meistrą atliko praktiką po III kurso. Pasakojo jam savo lūkesčius, kad tauposi įrankiams, stalą užsisakęs, šis ir pakvietė įsikurti laisvose patalpose.

Studijavo D. Vakrinas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete metalo meno ir juvelyrikos studijų programą.

Prakalbus apie tai, jog sėkmingai jam viskas klojasi, vaikinas paprieštaravo, kad sėkmė čia niekuo dėta. „Pasisekė“ – netinkamas žodis. Man atrodo, svarbu pastangos, o ne sėkmė. Visi turime laiko, bet nevienodai jį leidžiame. O jei nepasisekė – irgi ne nuosprendis“. Svarbu ir asmeninė valia, siekiai. Kiekvienas skirtingai pasiima iš tų pačių sąlygų ar situacijų. Papasakojo apie dvi savo bendrakurses, kurios buvo išvykusios į mokymus Taline. Viena vis grįždavo savaitgaliais namo, o kita ėjo, mokėsi naujų dalykų. Taip išmoko lieti Damasko plieną, įrišti knygas, susirado naujų brangiųjų akmenų tiekėjų, užmezgė naudingų pažinčių.

Negali sakyti, kad Dominykui nuolat sekasi. Yra jo darbe rizikos ir nemažai: ar nesusilydys visas dirbinys į vieną gabalą, ar neskils deimantas ir pan. Kai tai atsitinka, tenka džiaugtis, jeigu nuostoliai minimalūs, nors pelno ir neliko. Bet vaikinas sako visada paskui ieškantis priežasčių ir kaupiąs patirtį, kad tai nesikartotų.

Dominykas juokiasi vis prisimenantis matematikos mokytojo priekaištus, kad reikės jam gyvenime matematikos. Ir tikrai reikia, bet ką padarysi, kad užuot krimtęs mokslus, laiką mieliau leisdavo skeitparke su riedlente... Dabar tai daro retokai, nes ir rankas saugo nuo traumų, jaučiasi atsakingas prieš užsakovus atlikti darbus laiku.

„Apie savo darbus nenoriu šnekėti, tegul žmonės įvertina, ar jie gražūs, ar kokybiški, – labai savikritiškai kalba jaunasis meistras. – Remontu neužsiimu, nebent tik artimiems draugams. Konstruoju sužadėtuvių, vestuvių žiedus, kitus proginius, jubiliejinius dirbinius. Nesakyčiau, kad galiu iš to išgyventi, nes viską investuoju į įrankius, nors klientų netrūksta. Dėl to paties taupymo kol kas gyvenu su tėvais.“

Kurdamas užsakovui Dominykas jį iškamantinėja, kada nešios, kam skirta ir pan., taip bendraujant formuojasi kūrinio mintis. „Keistas klausimas – kas įkvepia. Net nežinau, kaip atsakyti, nėra konkretaus atsakymo, tiesiog ieškai, mąstai, galvoji ir surandi idėją. Man nesvarbu, ar pačiam gražu, juk darau kitam. Jo lūkesčiais ir remiuosi, rodau analogus, stebiu, kas patinka. Išsiaiškinu, kas žmogui gražu, bet visą laiką stengiuosi paslėpti kokį savo cinkelį. Pagrindinė medžiaga – auksas. Yra užsakovų, kurie turi įsigiję akmenėlių patys. Visiems kitiems užsakau, galiu pasiūlyti ir krokodilo, rajos odos, mamuto kaulo“, – pasakoja D. Vakrinas.

„Dažnai nepasiduodu srautui“

Šitaip jis sakė, kai užėjo kalba, kodėl pasirinko studijuoti Telšiuose. Atsakydamas į klausimą, ar patenkintas studijomis, vaikinas atsargiai rinko žodžius: „Nenori kritikuoti, nes kiti gali susidaryti nekokią nuomonę. Viskas priklauso nuo to, ko kas tikisi ir siekia. Iš 16-os mano kurse buvo tik keturi vyrukai. Aišku, merginos nebuvo mačiusios nei dildės, nei grąžto, taigi vieni susipažino su amatu, o kiti atrado save. Man asmeniškai studijose trūko labiau apibrėžtų techninių niuansų. Kai kurie baigę nukrypo į grynąjį meną. O aš noriu rasti ir meno, ir praktiškumo balansą. Nenoriu daryti meną ir skųstis, kad neperka, todėl sunku gyventi Lietuvoje.“

Dominykas sako nesirinkęs studijų Vilniuje, kaip kiti, tik dėl to, jog tai sostinė ir bus daug vakarėlių. Beje, iš karto po mokyklos jis niekur nestojo.

„Nežinau, kaip daryti pasirinkimus. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad geriau po mokyklos iškart nestoti, nors visi gąsdina to nedaryti. Visi mano draugai iškart stojo, o manęs klausė, kaip čia taip. Daug pamačiau per tuos metus, patirties įgijau daugiau negu mokykloje.“

Kitais metais stojimų sąraše buvo tik viena pozicija, tai irgi stebino aplinkinius.

Kiti renkasi populiariausias – teisę, mediciną, bet juk specialybių yra gerokai daugiau, negu mokykloje supažindina. Dominykas sako niekada neplaukęs pasroviui, bet iš ne vieno draugo yra girdėjęs: „Nežinau, kur stoti, noriu pagalvoti, bet tėvai ir aplinkiniai spaudžia skubėti.“

Vaikinas nuo mažens užsiimdavo, kaip pats pavadino, „visokiu krapštymu“, dar prieš įstodamas darė sidabro dirbinius, taigi neteko gailėtis dėl netikusio pasirinkimo. „Man patinka ir kepsnys, ir blynai, bet vienu metu visko neužsisakau, turiu pasirinkti konkrečiai“, – šmaikščiai palygino jis.

O kaip kitaip atsirinksi, jeigu neišbandysi?

Nesėdėjo rankas sudėjęs

Mokykloje Dominykas nuolat susirasdavo įdomios veiklos, nesėdėjo tik prie kompiuterio ar televizoriaus. Vos baigus mokyklą ir nieko nebandžius tikrai negali suprasti, ko galėtum norėti. Mokykla duoda tas bazines žinias, bet pats turi kažką veikti, nes tai ir generuoja tavo pomėgius, pasirinkimų kryptis. Jis mano, kad daugelis jaunuolių nedrįsta kažką kitaip daryti negu visi, bijo išbandyti save įvairiose srityse.

Šita drąsa bandyti, nebijojimas suklysti jam padėjo atrasti ir smuikų restauravimo galimybes, išmokti važinėti vienračiu, išbandyti kitų naujų dalykų.

Smuiku Dominykas išmoko groti dar mokydamasis Marijampolės krikščioniškojo kultūros centro mokykloje. Begrojant nuolat būdavo instrumento gedimų, tekdavo jį nešti meistrui. „Po kurio laiko pats pamėginau pasikoreguoti smuiką, mokytojai pasigyriau, ji paskatino, vėliau ėmiau ir kitiems taisyti. Kaip kiti pažvejoti važiuoja, taip aš atsipalaiduoju taisydamas smuikus.“ Tai veikla, kuri paįvairina gyvenimą, kaip ir vakarėliai ar grojimas. Dominyko studijoje sukabinti smuikeliai, „sužvejoti“ turguje ar kitur įsigyti, dar laukia restauracijos.

„Esu patenkintas tuo, ką pasirinkau. Kita vertus, viskas mano rankose, stengiuosi, kad man patiktų. Jei atsibosta darbas, pasidarau vakarėlį, susigalvoju kitokios veiklos, kuri paįvairina gyvenimą“, – sako jaunas vyras.

Ką reiškia provincija?

Dominykas atsimena seniai girdėdavęs iš vyresnių draugų, grįždavusių savaigaliui, kad čia, gimtojoje Marijampolėje, provincija, nėra, ką veikti. Jis su tuo nesutinka, nes nuo mokyklinių metų susikurdavo tokias sąlygas, kad nuobodu nebūtų. Su draugu Andriumi Burba rengdavo riedlenčių varžybas, vakarėlius, sukosi kituose organizaciniuose reikaluose, stengdamiesi prasimanyti smagių užsiėmimų ne tik sau, bet ir kitiems. Taip pat buvo ir Telšiuose. Tai tik dar kartą įrodo, jog Dominykas viską linkęs kurtis savo rankomis, o ne skųstis.

„Dar nebaigęs studijų gavau pasiūlymų dirbti Vilniuje, Šiauliuose, bet atsisakiau. Žinojau, kad nepatikės rimtų užsakymų, tik grandinėles lituosiu. Norėjosi pačiam konstruoti, o ne vykdyti kitų užduotis. Man svarbu bendrauti su užsakovais ir laisvai reikšti kūrybines mintis. Manau, kad mano imlumas ir lygis buvo šiek tiek aukštesni negu kitų, tiesiog nenorėjau to įrodinėti. Pažiūrėjau dar ir praktiškai: išlaidos buto nuomai trukdytų greičiau susitaupyti įrankiams“, – savo motyvus aiškino vaikinas.

Jis nesiskundžia, Marijampolės nelaiko provincija. Čia supa geri draugai, su kuriais po darbo susitinka, pasportuoja, pasidalija mintimis, apsikeičia patarimais. „Aš geriau penktadienį nuvažiuosiu į Vilnių, pabūsiu klube, šeštadienį nusipirksiu naujus šortus, papietausiu ir grįšiu. O darbo dienas leisiu čia, ir nereikės grūstis transporto kamščiuose arba troleibuse, tą laiką galėsiu išnaudoti prasmingiau ir maloniau. Geriau stengtis ir susikurti sau tinkamas sąlygas, negu verkšlenti, kad viskas negerai“, – tvirtai tiki D. Vakrinas.

Nuotraukos Ričardo PASILIAUSKO ir iš asmeninio D. Vakrino albumo