Marijampolietis Aivaras Vilutis atliko stažuotę NASA

Iš Marijampolės kilęs Aivaras Vilutis – Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neurobiofizikos trečio kurso studentas. Iš stažuotės JAV, NASA Eimso (Ames) tyrimų centre, jis grįžo prieš kelias savaites, o šiandien jau pasiekęs Marijampolę, tėvų namus. Po to, kai parskrido iš Kalifornijos, dvi savaites atbuvo saviizoliacijoje Vilniuje.

–Prašome papasakoti plačiau apie stažuotę NASA.

– Apie stažuotes NASA sužinojau dar nestudijuodamas neurobiofizikos. Visuomet maniau, kad ten gali pakliūti tik aeronautikos, aviacijos, mechanikos inžinieriai ar programuotojai. Sprendimas dalyvauti atrankoje buvo visiškai impulsyvus. Pamenu, kad dokumentus užpildžiau bene paskutinę akimirką.

Pirmas etapas buvo nacionalinė atranka. Ją organizavo Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA). Turėjau pasirinkti projektą iš NASA pateikto projektų sąrašo ir pagrįsti pasirinkimą, įrodyti savo motyvaciją, kompetencijas ir žinias, reikalingas stažuotei. Vėliau manęs laukė interviu su ekspertais. Interviu laukiau labiausiai – mokslas jau tapęs mano aistra, visuomet apie jį kalbu su užsidegimu.

–Koks buvo stažuotės tikslas? Ką veikėte NASA?

– Ten atlikau mokslinį darbą tema „Statistinio bioženklų klasifikatoriaus kūrimas“. Nors prieš stažuotę buvau pasirinkęs šiek tiek kitokią darbo temą, atvykęs ir pasikalbėjęs su savo darbo vadove dr. Diana Gentry sprendimą pakeičiau, nes prie tokio projekto dar niekas nebuvo dirbęs. Buvau pirmas, kuris idėją pradėjo versti realiu produktu.

Gyvenau ne pačioje NASA Ames tyrimų bazėje, o Silicio slėnio sostinėje – San Chosė. Darbo diena prasidėdavo nuo apsaugos punktų ir pirštų antspaudų patikrinimo. Šiame vos dviejų aukštų pastate dirba mokslininkai, kurie yra atsakingi ne tik už tai, kokiomis sąlygomis pirmieji žmonės nusileis Marse, bet ir kada, kaip bus atrasta nežemiška gyvybė, kaip mes kolonizuosime kitas planetas. Jaučiausi tikrai neapsakomai.

–Kaip susidomėjote tokia nelabai girdėta studijų programa kaip neurobiofizika?

– Na, mano kelias link to buvo tikrai vingiuotas. Besimokydamas Rygiškių Jono gimnazijoje apie ketverius metus lankiau teatro studiją prie Marijampolės dramos teatro. Mano vienintelė svajonė buvo vaidyba, planavau studijuoti aktorinį meistriškumą. Rimtai ruošiausi stojamiesiems, bet neįstojau, nes buvo didžiulis konkursas.

Taigi turėjau arba laukti metus arba pradėti studijuoti kažką kitą. Norėjosi kažko, susijusio su kūryba, taigi pasirinkau kūrybos komunikaciją Vilniaus universitete (VU). Prastudijavau ten dvejus su puse metų, iš kurių pusmetį teko mokytis pagal mainų programą Italijoje. Universitete, priklausančiame Vatikanui, aš buvau vienintelis mainų studentas, o paskaitos, pasirodo, vyksta tik italų kalba. Aš turėjau kitokią informaciją, taigi man buvo tikras šokas. Tas pusmetis buvo labai sunkus, bet negalėjau mesti ir grįžti namo, nes buvo pasirašyta sutartis.

Iš Italijos grįžęs pagalvojau, kad jei jau ištvėriau ten, tai ir čia noriu didelio iššūkio. Kilo mintis išmėginti, ar galiu daugiau. Taigi mečiau kūrybos komunikacijos studijas. Ieškojau kažko sunkaus, ko mokykloje nesupratau. Pasiėmiau akademines atostogas, ėmiau vaikščioti į VU biblioteką, skaityti įvairias knygas ir ieškoti srities, ką studijuosiu. Užsukau ir į tiksliųjų mokslų aukštą, tų, kurių visada mokykloje prisibijojau...

–Kodėl prisibijojote tiksliųjų mokslų?

– Daugelis draugų, su kuriais lankiau teatro studiją, buvo pasirinkę mediciną, rimtai tam ruošėsi. O man geriau sekėsi kalba, literatūra, rašyti. Manau, gal tokia aplinka mane demotyvavo, jaučiausi esąs nepakankamai stiprus tiksliesiems mokslams. O gal tiesiog neskyriau jiems laiko, neturėjau kantrybės? Sekėsi neblogai, bet netraukė. Mokyklos aplinkoje visi gyrė būsimus medikus... Šiandien manau, kad per daug buvo kalbama apie mediciną, o niekas neaiškino apie mokslininkus, mokslinius tyrimus. Tai, ką aš dabar studijuoju, yra pasirengimas būti mokslininku. O tada mokykloje turėjau apie tai per mažai žinių. Nenorėjau būti mediku, nepasitikėjau savo jėgomis, todėl nesirinkau tiksliųjų mokslų. Kaip dabar matau, mokytojams gal trūksta įkvėpimo, jie neskatina plačiau domėtis, o tik išmoko pagal programą. Kritiškas visų požiūris išgąsdino mane, aš tenorėjau saugiai pabaigti mokyklą tais egzaminais, kurie tikrai sekėsi – iš humanitarinių dalykų.

–Tai kaip visgi susidomėjote tiksliaisiais mokslais?

– Universiteto bibliotekoje suradau kelias astrobiologijos knygas. Lietuvoje niekas to nemoko, o šis mokslas tyrinėja gyvybės atsiradimą. Man tie dalykai labai įdomūs. Astrobiofizika ne tik reikalauja mokslo žinių, bet ir filosofavimo. Ieškodamas panašios studijų programos Vilniaus universitete radau neurobiofiziką. Šios programos studentai mokosi chemijos, programavimo, biologijos, fizikos. Taigi norint įstoti reikėjo būti išlaikius tiksliųjų dalykų egzaminus. Grįžęs iš Italijos turėjau 3 mėnesius pasiruošti brandos egzaminams eksternu. Ir taip praėjus trejiems metams vėl laikiau abitūros biologijos ir chemijos egzaminus, kuriems pasiruošiau savarankiškai iš vadovėlių. Išlaikiau labai gerai ir įstojau į nemokamą vietą neurobiofizikos studijų programoje. Štai kokia ilga mano kelionė iki šios profesijos.

–Ar esate patenkintas studijų kokybe?

– Viskas labai patiko nuo pat pirmo kurso. Baigiamąjį darbą įprastai studentai renkasi 3-ame ar 4-ame kurse. Aš galvojau, kad esu vyresnis, todėl turiu pradėti anksčiau. Pirmame kurse nuėjau į laboratoriją, gavau mokslinio darbo projektą, pradėjau kaupti praktinę patirtį.

Paskaitos labai įdomios. Kurse mūsų tik 10 studentų, taigi dėstytojai gerai išaiškina, nekyla problemų. Einu kasdien į universitetą su entuziazmu, anksčiau taip niekur nesijaučiau. Taigi atradau savo sritį.

NASA tyrimų centre dirbau mokslinį darbą laboratorijoje, paskaitų neturėjau. Kaip tik tuo laiku ten atidarė naują NASA „Biosciences Collaborative“ laboratorijų kompleksą, skirtą biomokslams. Kai pamačiau tą naują įrangą, supratau, kad mes viską ir čia, Lietuvoje, turime – VU mokslinių tyrimų bazė labai stipri. Jei norisi kokybiško mokslinio darbo, viską galima padaryti čia, tai labai mane nudžiugino. Turiu pasakyti ir tai, kad NASA specialistai lietuvius labai vertina. Iš Lietuvos pas juos ateina motyvuoti studentai, pasiruošę stažuotėms. Ir mano atveju nekilo jokių problemų.

–Kokie Jūsų ateities planai?

– Dabar dirbu iš namų prie to paties projekto, kaip ir Kalifornijoje, analizuoju duomenis prie kompiuterio. Bendradarbiauju su savo darbo vadove, kalbamės apie tolimesnius mano planus, ji domisi, ar galėčiau grįžti į Kaliforniją, gal studijuoti toliau, tęsti darbą. Turiu planų po bakalauro baigimo tolimesnes studijas rinktis užsienyje. Bet kokiu atveju mokslinis darbas yra globalus, visų šalių mokslininkai bendradarbiauja tarpusavyje.

Po stažuotės JAV man atsiveria geros galimybės. Jau ėmiau ieškoti tarp geriausių dešimties universitetų pasaulyje, kur galėčiau siekti magistro, daktaro laipsnio.

Galvoju, jei sugebėjau nuo vaidybos iki NASA nueiti šitokį kelią, tai gal turiu šansų patekti ir į tuos geriausius universitetus. Pabandžiau dar vieną kartą nenuvertinti savęs, kaip darydavau anksčiau. Mokslai ten labai brangūs, šeima neišgalėtų mokėti, bet universitetai siūlo stipendijas, bandysiu pretenduoti.

Mano svajonė – grįžti po studijų į tėvynę, dėstyti, atvežti naują mokslo sritį, tokią kaip astrobiologija. Lietuvoje nieko šioje srityje kol kas nėra daroma. Taigi kryptingai einu pamažu link šių tikslų.

–Dėkui už atvirą pokalbį ir sėkmės.

Nuotraukos iš A. Vilučio asmeninio albumo