Marijampoliečių trejetukas pasitiko pirmąsias Kalėdas

Pernai vasario 16 d. gimę trys marijampoliečių Ramunės ir Andriaus Raguckų mažyliai – Meida, Herkus ir Adas – pirmąsias savo Kalėdas pasitiko ropodami. Ir nors per dešimt mėnesių gerokai ūgtelėję vaikučiai gerojo Kalėdų Senelio dar nepažįsta ir nematė didžiojo jo dovanų maišo, ne tai yra svarbiausia. Jie patys savo tėvams ir seneliams yra pati didžiausia viso gyvenimo dovana.

Kai Kauno klinikose tą pačią dieną minučių skirtumu vienas po kito pasipylė naujagimiai, už gimdyklos durų šio stebuklo laukęs tėtis Andrius sako iš jaudulio bijojęs juos net į rankas paimti.

– Kai pamačiau tokius mažučius, gležnučius, o daktarai pasakė, kiek jie sveria – sūnūs 1490, 1700 g, o dukrelė 1310 g – pagalvojau, kad aš jų net paimti nemokėsiu... Meidutė buvo kaip du kumštukai, bet, pasirodo, stipriausia – pirmą iš inkubatoriaus iškėlė… – tų stebuklingų akimirkų jaudulį tuomet pasakojo Andrius Raguckas.

Abu tėvai vienodai rūpinasi mažyliais. Daugiausia, žinoma, su jais būna mama, nes tėtis eina į darbą. Visada reikalui esant į pagalbą atskuba abi močiutės ir senelis. Mielai su broliais ir sese pasilieka ir vyriausias sūnus Martynas, dabar jau studentas, besimokantis nuotoliniu būdu.

Per dešimt mėnesių visi trys mažyliai paaugo, ir svoriu, ir ūgiu pasivijo savo bendraamžius. Gimę visai mažučiai dabar berniukai sveria daugiau kaip po aštuonis kilogramus, mergaitė – šiek tiek daugiau kaip septynis. Prieš mėnesį poliklinikoje pamatuoti buvo 64–65 centimetrų ūgio. Dabar, mamos nuomone, bent trimis centimetrais tikrai aukštesni.

Dėmesio mažyliams kasdien vis daugiau reikia, tačiau dėl to mama nė kiek nepanikuoja.

– Visam paradui vadovauja Adas, vyriausiasis. Jis pirmas pradėjo sėdėti, ropoti, o dabar jau ir atsistoja prisilaikydamas sofos krašto ar spintelės. Meida ir Herkus tuoj pat leidžiasi iš paskos, tik jiedu šliaužioja kaip kariai – viena koja ir viena ranka, – linksmai apie vaikučius pasakoja Ramunė.

Iš pat pradžių tėvai pastebėjo išoriškus vaikų panašumus ir į save, ir į savo tėvus. Adas – mamos vaikas, Meida – tėtės kopija, o Herkus – į senelį, Andriaus tėtį, panašus. Beaugant išryškėjo ir charakterio skirtumai.

– Mergaitė – dama, o dama, tikra neliečiamybė. Jai nepatinka, kai broliai prie jos liečiasi, pradeda pykti, daugiau nori viena pabūti. Dažniausiai mažesnius erzina Adas atiminėdamas žaisliukus. Jis labai reiklus, kas ne pagal jį, tuoj balsą rodo. Mergaitė gerai sutaria su Herkumi, kuris yra ramiausias iš visų trijų. Jiedu ir tais pačiais žaisliukais dalijasi. Tik Meidutė savo meškiuko niekam neduoda. Broliai kitokių „pramogų“ prasimano. Sugula abu ir žiūri vienas į kitą, o paskui pradeda guguoti, juoktis, tarsi kalba, pasakoja vienas kitam kažką labai gražaus, – pasakoja Ramunė.

Nors ir labai skirtingi vaikai turi ir daug bendro.

– Ypač, jeigu sudraudi, kad kažko negalima, ar daro ką nors negerai. Nė vienas nereaguoja, ropoja tolyn kaip niekur nieko. Tik nesužiūrėk – tuoj atsiduria prie telefono ar distancinio pultelio, ir į burną. Pilnos burnytės dantukų, tai paskanauti jiems viską reikia, – vaikų išdaigas išduoda mama.

Kiekvieną vakarą trijulė eina į kino teatrą – taip tėvai vadina ramų pasibuvimą prie televizoriaus. Susodina visus tris į kėdutes ir 20-čiai minučių įjungia animacinius filmukus. Kaip ir kino teatre, vaikai valgo kukurūzus ir „renkasi“ filmus. Labiausiai reaguoja į tuos, kur daugiausia judesio ir spalvų.

– Bandėme įjungti tuos, kuriuos patys vaikystėje mėgome, pavyzdžiui, „Na, palauk“ arba „Maša ir lokys“, bet jiems nepatiko, – juokiasi mama.

Užtai koks džiaugsmas buvo, kai tėvai kambaryje papuošė eglutę ir uždegė girliandas. Akelės suspindo iš netikėtumo. Pirmas Kalėdas Raguckų trejetukui primins vardiniai aukso spalvos mediniai kalėdiniai žaisliukai ir sidabrinės snaigės. Ir Kalėdų Senelis, be abejo, ateis. Tėvai jį, o tiksliau jo pagalbininkus, kurie iš anksto klausinėjo, kokios dovanos labiausiai pradžiugintų vaikučius, informavo, kad neneštų kiekvienam atskirai, o vieną bendrą, geriausia lavinamąjį žaidimą, pavyzdžiui, kaladėlių kibirą ar burbulų baseiną.

– Šiemet Kalėdos buvo kitokios, teko bendrauti per atstumą, kaip ir lig šiol. Vaikai senelius, tetas, kurios dažniau ateidavo, atvažiuodavo, atpažįsta, suklūsta ir jų balsus išgirdę. Juk svarbu būti sveikiems. Tad visiems siunčiame visą glėbį sveikatos, meilės, šypsenų ir juoko, – linki Ramunė ir Andrius Raguckai.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos