Marijampolės dramos teatras bylinėjasi dėl savarankiškumo

Marijampolės savivaldybės tarybai priėmus sprendimą prijungti Marijampolės dramos teatrą prie Kultūros centro, sujudo ir teatro žmonės, ir Marijampolės miesto visuomenė. Juk visuomet, kiek tik teatras gyvavo, siekta, kad jis būtų nepriklausoma įstaiga. Idėja, kad Marijampolė turėtų savo profesionalų teatrą – labai sena. Taip, priėmus minėtą sprendimą, įstaiga išlieka, keičiasi tik pavaldumas. Tačiau prarastas savarankiškumas, manoma, atsilieptų ir teatrui, ir pačiam miestui. Apie tai kalbamės su teatrui atstovaujančiais žmonėmis.

Sprendimo įsigaliojimą teismas sustabdė

Marijampolės savivaldybės tarybos priimtas sprendimas – kultūros įstaigų optimizavimo plano dalis. Tačiau kol kas, jį įgyvendinant, prie Marijampolės kraštotyros muziejaus pavyko prijungti tik K. Griniaus muziejų. Sprendimą dėl Marijampolės dramos teatro prijungimo teatralai apskundė teismui. Skundas dėl sprendimo pagrįstumo priimtas ir bus nagrinėjamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose. Teatro direktorius Romualdas Kučiauskas pasidžiaugė, kad balandžio 29 d. buvo sulaukta žinios, jog, kol vyks teisminiai procesai, savivaldybės sprendimo įsigaliojimas sustabdytas. Tokią nutartį priėmė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

„Taip, mums tai gera žinia, ji teikia vilties, kad galbūt Dramos teatras išliks nepriklausoma profesionali įstaiga, kad sėkmingai galėsime tęsti dėl karantino sustabdytus darbus, o marijampoliečiai išvysti mūsų suplanuotą premjerą", – sakė R. Kučiauskas.

Pasak direktoriaus, Marijampolės dramos teatras turi senas ir gilias tradicijas. Tai, ko gero, vienintelis teatras Europoje, įsteigtas karo metais – 1942-aisiais. Nuolatinį siekį išlaikyti Marijampolėje profesionalų savarankišką teatrą palaikė daugelis ankstesnių valdžių. Toks teatras visam miestui suteikia pridėtinę vertę.

Nuspręsta lengvabūdiškai, neatsakingai – o po to, bus kas bus...

Ką reikštų teatrui netekti savarankiškumo, kalbėjomės su Marijampolės dramos teatro jaunimo studijos vadove, režisiere, dirbančia pagal autorinę sutartį, Marijampolės teatro draugijos „Gabija“ pirmininke Alma Vosyliene.

– Praėjusių metų pabaigoje Marijampolės savivaldybės taryba priėmė sprendimą Dramos teatrą prijungti prie Kultūros centro. Daug kam tai buvo netikėta, šokiruojanti žinia. Kaip manote, kaip savarankiškos įstaigos statuso netekimas gali paveikti teatro veiklą ir miesto kultūrinį gyvenimą?

– Nuo mėgėjiško „Amerika pirtyje“ pastatymo, kūrimosi, naikinimo, atkūrimo vajus išgyvenęs Marijampolės dramos teatras siekė profesionalaus teatro statuso. Keletą kartų tai buvo pavykę, tačiau istorinės aplinkybės, o dažniausiai valdžios trumparegiškumas ar ambicijos atskirais laiko tarpsniais neleisdavo teatrui įsitvirtinti profesionalių teatrų bendruomenėje. Įsigaliojus šių metų Marijampolės savivaldybės tarybos sprendimui, Marijampolės dramos teatras taptų Kultūros centro padaliniu. Praradęs juridinį savarankiškumą, jis negalės siekti profesionalios meno įstaigos statuso.

Teatras yra miesto kultūros požymis. Kultūros centrus turi visi miesteliai ir kaimeliai. O štai Marijampolėje galėtų būti bent viena profesionalaus meno įstaiga, tačiau šia galimybe nutarta nepasinaudoti.... Suprantu, kad didžiajai daliai dabartinės miesto Tarybos narių sporto sirgalių emocijos yra artimesnės, nei dramos spektaklyje išgyvenami jausmai (anot žymaus lenkų režisieriaus K. Zanussi), bet neturėtų būti vadovaujamasi nuostata, kad ko nesuprantu, tas neturi vertės ir teisės egzistuoti. Juk mieste gyvena žmonės, kuriems svarbi miesto istorija, kultūros vyksmas ir vystymasis, miesto veidas bendrame Lietuvos kultūros kontekste.

Jeigu minėtas sprendimas įsigalios, galbūt teatras dar gyvuos, patirsime nušvitimą ir, aure, Kultūros centro teatras (ne Dramos teatras) pasieks neregėtas aukštumas. Bet kol kas rezultatas yra išardytas profesionalių žmonių kolektyvas ir išbraukta dar viena savarankiška kultūros įstaiga iš nelabai gausaus Marijampolės kultūrinio žemėlapio.

– Teatras šį sprendimą apskundė teismui.Galbūt dar yra vilties...

– Taip, džiaugiamės, kad skundas dėl sprendimo pagrįstumo priimtas ir bus nagrinėjamas Regionų apygardos administraciniame teisme. Laikas parodys...

– Jūs ne vienerius metus bendradarbiaujate teatre, statote spektaklius. Ir ne tik – esate teatro draugijos „Gabija“ pirmininkė. Beje, jeigu teisingai suprantu, ši draugija ir buvo sukurta teatrui globoti ir išsaugoti. Kaip vertinate teatro veiklą? Esate užsiminusi, kad jis tokio sprendimo savo veikla nenusipelnė...

– Marijampolės teatro draugijos „Gabija“ vadovės pareigas perėmiau iš gerbiamo Kęstučio Subačiaus, kuris buvo vienas iš entuziastų, Marijampolėje atkūrusių profesionalų teatrą. Draugijos tikslas – skatinti, remti įvairias teatro iniciatyvas. Galbūt todėl 2015 m. po šios draugijos vėliava buvo atkurtas lėlių teatras (bendraminčiai kūrėjai: Milda Mažėtytė-Antanauskienė, Deimantas Populaigis, Alma Vosylienė, Birutė Labutytė). Lėlių teatrą, sudarydamas sąlygas visavertei kūrybai ir jos sklaidai, po savo stogu priėmė Marijampolės dramos teatras. Galima būtų analizuoti, kiek dramos teatre padaryta, kas ir kodėl nepadaryta ir ką galima padaryti geriau, bet paminėsiu tik praėjusio sezono Marijampolės dramos teatro darbus. Mažojoje scenoje nuolat vyko lėlių teatro spektakliai. Į šiuos spektaklius atvyko vaikai iš viso regiono. Didžiojoje scenoje miesto istorijos tema sukurtas didelės apimties lėlių spektaklis šeimai, sukurti ir parodyti trys Jaunimo studijos spektakliai (iš viso per dvejus su puse metų Jaunimo studija parodė per penkiasdešimt spektaklių).

Suaugusiųjų teatro trupė per metus pristatė dvi premjeras, teatro lankomumas išaugo 2,5 karto. Todėl man, teatro bendruomenės narei, labai apmaudu ir skaudu, kad minėtas sprendimas priimtas taip lengvabūdiškai, neatsakingai, neturint jokios strategijos, tik tikslą sujungti, o po to, bus kas bus. Nediskutuojant, nekreipiant dėmesio į bendruomenės pasiūlymus, iš kurių vienas – sumažinti teatro biudžetą 50-čia tūkstančių (pasiūlymų būta ir daugiau). Juk jie svarbūs ne tik teatro bendruomenei, bet ir miesto bei regiono kultūrai.

Savarankiškas teatras turėtų daug geresnes ir aiškesnes perspektyvas. Deja... Baigdama perfrazuosiu grupės „G&G Sindikatas“ dainos žodžius: „Daug lengviau gesinti šviesą, sunku uždegti tamsą“.