Margos Toliūnų kaimo godos

„Vietiniams gyventojams daug nerimo keliantys liūnai buvo toli nuo sodybų, todėl daug kas užmiršo, o laikui bėgant pelkės ir balos pasitraukė, užleisdamos vietą dirbamai žemei, pievoms. Toli už kaimo liko liūnai, bet senoliai savo kaimą pavadino Toliūnais“, – tokią su šio atokaus Pušaloto seniūnijos kaimo vardu susijusią vieną iš istorijų randame prieš ketverius metus išleistoje mokytojos Elenos Rutkauskaitės knygoje „Gyvenimus jungianti upė“. Jau pats leidinio pavadinimas sufleruoja kone idilišką skirtinguose Lėvens upės krantuose įsikūrusių Gegabrastos ir Toliūnų kaimų istoriją, kurioje apstu nuoširdžios kaimynų bičiulystės pavyzdžių.

Lentelę prikalė prie ąžuolo

Tačiau ši publikacija – ne apie romantizuotus istorijos puslapius, o apie šiandienius Toliūnų skaudulius. Pretekstą tokiai temai davė trečiadienį „Darbo“ redakcijoje apsilankiusi viena šio kaimo gyventoja. Anonime panorusi likti moteris (pavardė redakcijai žinoma – aut.) parodė mobiliuoju telefonu nufotografuotą ant plačiašakio ąžuolo kamieno kelių colių vinimis prikaltą metalinę lentelę su kaimo pavadinimu. Šis kuriozų ir keistenybių skyreliui tinkantis vaizdelis, anot toliūnietės, yra vienintelis informacijos šaltinis, bylojantis prašalaičiui, kad jis pateko būtent į Toliūnus.

Nors į kaimą veda ne vienas kelias, tačiau niekur daugiau nerasime kelio ženklo, nurodančio kryptį ir atstumą. „Ne visi vairuotojai turi automobilines navigacijas, tad ne vienam tenka gaišti laiką klausinėjant, kaip patekti į Toliūnus“, – pastebėjo redakcijos viešnia. Ji taip pat teigė pasigendanti didesnio Pušaloto seniūnijos administracijos dėmesio šiam atokiam nykstančiam kaimui. Retai kada lyginami keliai ir varnalėšomis apaugusios pakelės, žiemą vos nemaldauti reikia, kad nuvalytų kelią, apleistas brūzgynuose paskendęs dar 1931 metais statytas kaimo kryžius – tokiais argumentais savo skundą grindė toliūnietė. Ji pridūrė, kad iš gėdos teko raudonuoti liepos 4-ąją, kuomet prie mūrinio vandens malūno lankėsi iš JAV atvykę buvusių savininkų giminaičiai. Svečiai ir juos lydėjęs buvęs Pušaloto klebonas Albertas Kasperavičius turėjo braidžioti po juosmenį siekiančią žolę. Pasak pašnekovės, seniūnijos darbininkai ją nušienavo kitą dieną.

„Mačiau, kaip svečiai viską fotografavo, tad gėdą darantys vaizdai gali „papuošti“ interneto socialinius tinklus“, – mąstė toliūnietė, įsitikinusi, kad kitoje upės pusėje Pumpėnų seniūnijai priklausantis Gegabrastos kaimas kur kas geriau tvarkomas.

Džiaugėsi rūpestingais vaikais

Liaudies išmintis byloja, kad geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti. Ketvirtadienio rytą redakcijos „Škoda Fabia“ Toliūnų link dulkėjome žvyrkeliu Valakėliai–Pušalotas. Už Jukonių kaimo privažiavome sankryžą, kurioje nėra jokio ženklo, informuojančio, kad kairėn sukantis šalutinis kelias veda į Toliūnus. Juo pavažiavus maždaug kilometrą, pamatome iš tolo šviečiantį kelio ženklą su kaimo pavadinimu, kurio lentelė pribubinta prie ąžuolo. Maža to, ant šalia žaliuojančio kito girių karaliaus vinimis pritvirtinta skelbimų lenta. Tiksliau, jos liekanos, ant kurių plaikstėsi popieriaus skiautė, informuojanti apie superkamas vynuogines sraiges. Be abejo, už tokį kaimo vardo viešinimo ir informacijos skleidimo būdą galima sulaukti ir aplinkosaugininkų rūstybės – juk nevalia žaloti medžių. Keisčiausia tai, kad kalbinti kaimo gyventojai ir Pušaloto seniūnė Paulyna Stravinskienė nežinojo, kas ir kada prie ąžuolo prikalė tą metalinę lentelę su kaimo pavadinimu.

Arčiausiai šalia apkalinėtų ąžuolų gyvenanti Danutė Morkevičienė sakė, kad lentelę ji pastebėjusi maždaug prieš porą savaičių. Paklausta apie gyvenimą nykstančiame kaime, 75 metų pašnekovė minėjo, kad didžiausias jos išsigelbėjimas ir paguoda yra abu rūpestingi sūnūs Gintaras ir Antanas, gyvenantys Kaune bei Panevėžyje. Ilgametis alinantis darbas kolūkio fermose paliko savo pėdsakus – jau senokai vienišą moterį kamuoja širdies skausmai, sunku vaikščioti. Tad vis dažniau tenka turėti reikalų su gydytojais. „Kitą pirmadienį turiu taloną pas širdies gydytoją Panevėžyje. Jau sutariau su Antanuku – mane nuveš. Neįsivaizduoju, kaip išsiversčiau be jo pagalbos“, – toliau atviravo pasiligojusi Toliūnų kaimo gyventoja. Jai gyvenimą praskaidrina ne tik rūpestingi vaikai, bet ir keturi anūkai. Pagyvenusi moteris priminė, kad paskutinį kartą maršrutinis autobusas į kaimą buvo užsukęs prieš kelis dešimtmečius. Tad dabar, norint visuomeniniu transportu pasiekti Pasvalį ar Panevėžį, reikia daugiau kaip tris kilometrus pėdinti į Talkonių kaime prie „Via Baltica“ kelio esančią autobusų stotelę. Tiesa, kaimo gyventojų nepamiršta motorizuoti prekeiviai, siūlantys ne tik maisto produktų, bet ir būtiniausių buities prekių. Ne reti svečiai Toliūnuose ir policijos ekipažai – mat vienos šeimos nariai dažnai prikrečia įvairių eibių. „Kol niekas naktimis į langus nesibaladoja, tol čia gyvenu“, – šyptelėjo atsisveikindama D. Morkevičienė.

Šalia malūno – užmirštas ir apleistas kryžius

Didžiausia Toliūnų įžymybė – mūrinis trijų aukštų vandens malūnas, pradėtas statyti 1909 metais, vietoj sudegusio medinio. Malūną išgarsino 1965 m. sukurta žymaus režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus kino juosta „Niekas nenorėjo mirti“. Šalia jo nufilmuotas epizodas, kuomet Lėvens brastoje kulkos pakirstas krenta vienas pagrindinių filmo personažų Vaitkus (aktorius Donatas Banionis). Ypač gražus vaizdas į malūną atsiveria nuo dar vienos Gegabrastos ir Toliūnų įžymybės – kabančio pėsčiųjų tilto per Lėvenį. Žvelgdami žemyn į čiurlenantį vandenį, matėme, kaip jame tingiai uodegas raitė įmitę dideli šapalai.

Nors Toliūnų malūnas yra kultūros paveldo objektų sąraše, tačiau tuščio pastato būklė kasmet prastėja. Teko girdėti ne vieną istoriją apie buvusių savininkų palikuonių pretenzijas į malūną. Juo taip pat domėjosi ne vienas verslininkas, svajojantis apie poilsiavietę. Geriausiai šias istorijas žinanti Savivaldybės administracijos strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė Virginija Antanavičienė atostogauja, tad negalime pasakyti, kokia galėtų būti tolesnė malūno ateitis.

Keista, tačiau Atgimimo laikotarpiu vykęs apleistų kryžių atnaujinimo ir naujų statymo bumas aplenkė Toliūnus. Prieš 87 metus kaimo jaunimo statytas medinis kryžius toliau skendi brūzgynuose, nors yra prie pat gatvės. „Prieš kokius dvidešimt penkerius metus mano mama nukritusį Nukryžiuotąjį atidavė Pušaloto klebonui Albinui Pipirui. Nejaugi taip sunku seniūnijos darbininkams bent dilgėles nujauti?“ – piktinosi jau minėta kaimo gyventoja, pageidavusi likti anonime. Grįžę iš Toliūnų paskambinome Pušaloto seniūnei P. Stravinskienei. Žinia apie apleistą kryžių jai buvo naujiena. Seniūnijos vadovė metė akmenuką ir į pačių toliūniečių daržą – užuot laukę valdžios malonių ir ją koneveikę, verčiau patys apsikuoptų. P. Stravinskienė minėjo, kad dabar yra tik du darbininkai, o didelėje seniūnijoje įvairių darbų – į valias. Seniūnė iš dalies gal ir teisi. Tačiau iš likusių senųjų Toliūnų gyventojų turbūt nelabai kas ir įstengia paimti dalgį į rankas? Oficialiais duomenimis, Toliūnuose gyvenamąją vietą yra deklaravę tik 23 asmenys. Tačiau nuolat gyvenančių dar mažiau.

Mėgaujasi gamta

Būtume neteisūs, piešdami Toliūnų ateitį vien niūriomis spalvomis. Senos sodybos prie Lėvens krantų vilioja prakutusius tautiečius. Vieša paslaptis, kad jau senokai vaizdingesnėse vietose esančios ne vienos sodybos savininku tapo panevėžiečiai. Tad svajojantieji apie panašias sodybas pirmiausia privalo turėti storą piniginę.

„Baikite juokus, kalbėdami apie Toliūnus kaip apie neva Dievo užmirštą kampelį!“ – šyptelėjo jau daugelį metų vasaros malonumais kaime besimėgaujantis garsios pasvaliečių roko grupės „Laiptai“ vadovas Henrikas Balčiūnas. Jis prieš daugiau kaip du dešimtmečius įsigijo sodybvietę su 1902 m. statyta klėtimi ir pavertė ją jaukiu vasarnamiu. „Štai šioje vietoje per brastą bėgantį Banionio vaidintą personažą nušovė“, – ranka rodydamas į upės vagą, pašnekovas dar kartą priminė jau minėtą filmo „Niekas nenorėjo mirti“ epizodą. „Laiptų“ lyderis pastebėjo, kad Toliūnai ir Gegabrasta atgyja savaitgaliais. Keliautojus ir šiaip smalsuolius traukia pakabinamas tiltas, malūnas ir Gegabrastoje stovinti medinė stačiatikių cerkvė.

Pašnekovas pripažino, kad dabar savaitgaliais apie ramų poilsį dabar galima kalbėti tik su išlygomis. Gegabrastoje duris atvėrus poilsiavietei, prasidėjo įvairių pasilinksminimų vakarų maratonas. Gerai, kuomet besilinksminantieji neperžengia padorumo ribų. Tačiau ne vienam alkoholio padauginusiam „jūra tampa iki kelių“. Henrikas šypsodamasis prisiminė, kuomet penktą valandą ryto teko bristi per upę ir nutildyti visu garsu plyšaujančią garso kolonėlę, nes prisigėręs „operatorius“ šalia jos parpė. Tačiau po kiek laiko tas, liaudiškai tariant „berazumis“, vėl visu garsu atsuko kolonėlę.

Tačiau tai tik nedideli šaukštai deguto, kurie nenusveria vaizdingoje vietoje įsikūrusio kaimo ir gamtos teikiamų privalumų.