Maratonų pasaulio sostinėse medžiotojas

Kelionės būna visokios: poilsinės, pažintinės, kalnų žygių, istorinės, piligriminės, sporto, gastronominės ir t. t. O štai karininkas Darius Remeika medžioja… bėgimo maratonus. Tai jam sporto turizmas, kurį derina dar ir su istoriniu bei gastroturizmu. Susižavėjęs masinėmis bėgimo šventėmis, dabar jis sau kelia tikslą – įveikti visų Europos sostinių maratonus.

Bėgimas gali būti atradimas bet kuriame amžiuje

Iš Kražių kilusiam, Vilniuje gyvenančiam 41 metų D. Remeikai, kaip tarnaujančiam Lietuvos kariuomenėje ir misijose dalyvavusiam kariui, fizinės treniruotės niekada nebuvo svetimas dalykas. Tačiau bėgimo maratonus jis sako atradęs jau gana vėlai – būdamas 34-erių, kai po intensyvios karybos dar nėrė ir į mokslus.

Pasak jo, daugelio nuomonė, kad bėgimas varginantis ir ne jiems, yra klaidinga. Jei tai nepatikdavo mokykloje, verta pabandyti vėliau ir rezultatas gali nustebinti. Vyras sako matęs ir pats įkvėpęs ne vieną žmogų, kuriems 2 km bėgimas būdavo kančia, o dabar jie su pasimėgavimu nubėga ir pusmaratonį.

„Mėnesį reikia disciplinos, o paskui atsiranda mėgavimasis savimi. Su amžiumi ir fiziologiškai bėgti tampa lengviau. Ilgos distancijos vaikams ir paaugliams nerekomenduojamos. Ne veltui maratonuose leidžiama dalyvauti tik nuo 18 metų, pusmaratonį bėgti – nuo 16. Kadangi tam reikia širdies darbo ištvermės.

Aš pradėjau bėgioti 2014 m. nuo 10 km maratono. Mane užkabino socialinė varžybų dalis, kai tu bėgi kartu su visais, su mase. Tame yra tokio emocinio užsivedimo elementų. Porą metų po truputį didinau atstumus iki pusmaratonio ir 2016 m. Vilniuje bėgau savo pirmąjį maratoną“, – bėgiko mėgėjo pradžią atsimena Darius.

Prasidėjo maratonų medžioklė

Kasmet nubėgtų maratonų skaičius augo: keli, keletas, dešimtis, kovidas šiek tiek pristabdė, o štai pernai – ir vėl 17 nubėgtų maratonų.

Taip prasidėjo Dariaus maratonų medžioklė!

„Mano vienas tikslų – nubėgti visų Europos sostinių maratonus. Tai kartu ir turizmas: žinau, kada vyksta maratonai, ir stengiuosi sumedžioti pigesnių skrydžių. Dažniausiai vykstame su draugais. Išeina ir maratonas, ir kelios dienos pačiai sostinei ar aplink – toks sportinis-istorinis-gas-tronominis turizmas, kai ir maistas, ir gėrimai vietiniai ragaujami“, – apie savo pastarųjų metų hobį pasakoja karininkas.

Beje, kai rengiamas maratonas, tai būna įvykis miestui, kuriuo jis stengiasi reprezentuoti šalį, todėl bėgikų trasoms parenkamos istorinės gražios vietos, kad suvažiavę ir dalyviai, ir sirgaliai galėtų susipažinti, susidomėtų.

„Užsienio maratonai man, pirmiausia, sporto turizmas. Bėgant, kai esi neprofesionalas ir nesieki rezultato, leidi sau dairytis, kokia architektūra, pastatai, istorinės vietos. Vyksti į šalį bėgti maratono ir dar susipažįsti su šalimi, kultūra, maistu. Tai suderinama. Aišku, prieš maratoną daug degustacijų neužsiimi, bet po maratono jau sau leidi. Prieš maratoną ne tik profesionalai, bet ir mėgėjai stengiasi racioną papildyti angliavandeniais, kurie duoda energijos: makaronai, riešutai ir kita. Nors kartais, atvykus į svečią šalį, būna sunku susilaikyti, išsyk ko nors neparagavus. Bet kai esi mėgėjas – gali sau leisti“, – apie atrastą kelionių būdą, kuriose dera ir sporto ambicija, ir šalies virtuvių pažinimas, kalba Darius.

Šiemet įveikti jau du maratonai

Šiemetinių maratonų pasaulio sostinėse laimikis – Tokijas (Japonija) ir Bratislava (Slovakija).

Tokijuje vykstantis maratonas – vienas didesnių pasaulyje. Jame dalyvauja apie 30 tūkstančių bėgikų. Lietuvių jame paprastai būna vos keletas, bet, dėl koronaviruso pandemijos susidarius dvejų metų pauzei, šiemet kovą maratone dalyvavo 15 lietuvių, kurie buvo laimėję kvietimus anksčiau.

„Dideliuose maratonuose, tokiuose kaip Tokijuje, pirmiausia startuoja profesionalai, kurie siekia rezultato. O paskui jau mes, mėgėjai, kurie patys su savimi pasivaržome, geriname savo rezultatą, išgyvename emociją, bėgimo savirefleksiją, tobulėjimo siekimą, kur dar galiu geriau. Bet tarpusavyje mes dėl prizinių vietų nesivaržome“, – pasakoja bėgikas mėgėjas.

Bratislavos maratone šį mėnesį bėgo 9 lietuviai.

Roma, Paryžius, Praha, Varšuva, Kyjivas, Ryga, Atėnai, Bratislava ir, žinoma, Vilnius – D. Remeikos jau apibėgtos Europos sostinės. Šiųmečiuose vyro planuose: Liuksemburgas, Liubliana, Budapeštas. Šiltuose kraštuose maratonai vyksta pavasarį ir rudenį, Šiaurės šalyse – vasarą.

„Per metus galima tris sostines aplankyti, sumedžiojus biudžetines keliones. Nuvykęs stengiuosi išspausti maksimumą“, – sako D. Remeika, kartu atsakydamas, kad tai daroma savomis lėšomis, nes mėgėjų bėgikų niekas nefinansuoja. Rėmėjų turi tik profesionalūs sportininkai.

Nepasidavė net sirgdamas

Pirmasis šių metų maratonas Japonijoje Dariui buvo ne tik sportinis iššūkis. Prieš pat kelionę sušlubavo sveikata – apie save priminė stuburas, kentėjęs nuo didelių svorių per karinę misiją. Tačiau minties atsisakyti šio bėgimo nebuvo, nes tai vienas sunkiausiai sumedžiotų maratonų.

„Įtariau nervo užspaudimą. Negalėjau treniruotis, šiemet buvau mažai nubėgęs ir važiavau nepasiruošęs. Tai buvo labai jau avantiūristiškai, apie ką treneriai pasakytų niekada nedaryti. Bet aš tikėjau, kad raumenyse yra atminties, pasitikėjau savimi ir vykau į Tokiją tiesiog pasimėgauti dalyvavimu. Į tą maratoną labai sunku pakliūti. 2020 metais aš buvau laimėjęs kvietimą – teisę pirkti dalyvio bilietą. Kartais žmonės 10 metų aplikuoja ir negauna, tai aš turėjau gyvas ar miręs ten nuvykti“, – nepasidavė karys.

42 kilometrai ir 195 metrai – klasikinio maratono trasa – Dariaus buvo įveikta sėkmingai. Jis tilpo į sau užsibrėžtas 4 valandas: „Profesionalai tokią trasą įveikia per dvi su puse, geri bėgikai – per tris valandas, mėgėjai – 4 valandas. Tai ir buvo man toks psichologinis tikslas: įveikiau ją per 3 val. 59 min., liko dar keliasdešimt sekundžių. Likau patenkintas. Kaip beveik nesitreniravusiam – puikus rezultatas.“

Tik mėgėjas

„Aš nesitaikau į profesionalus. Esu gerokai per aukštas – mano ūgis 194 cm, svoris – daugiau nei 90 kg. Tai nėra bėgiko duomenys. Kažkada nuėjau pas gydytoją dėl nedidelės traumos, tai sako: „Esi per aukštas, per sunkus ir net nesvajok apie bėgiko karjerą, gerų rezultatų nepasieksi.“ Bet man to ir nereikia. Aš tokių ambicijų neturiu“, – sako vyras.

Anot Dariaus, maratonas jau stereotipiškai yra kažkas tokio – išbandymas, siekiamybė, o vėliau bėgiojant auga ir ambicijos: „Kai prabėgi, užsidedi „varnelę“, kad įveikei. Išgyvenus emocijas bėgimo metu (maratonininkai vadina tai siena, kai atrodo kad visai nebeturi jėgų ir reikia psichologinio susimotyvavimo, net lengvo savęs pakankinimo), kai įveiki finišą, tai užkabina. Norisi dar paieškoti ilgesnių ir gražesnių trasų.“

Bėgant ilgėja ir trasos, ir ambicijos

Pasak Dariaus, yra šeši didieji maratonai pasaulyje, į kuriuos nori patekti visi – tiek profesionalai, tiek mėgėjai. Čikaga, Tokijas, Londonas, Berlynas, Bostonas ir Niujorkas.

Tai tokia bėgimo šventė, į kurią sunku pakliūti: norinčiųjų tiek daug, kad dalyviams keliami tam tikri kvalifikacijos reikalavimai. O surinkti savo karjeroje visus sudėtinga ir pavyksta nedaugeliui.

„Iki Tokijo maratono šiemet buvo tik 3 ar 4 lietuviai, kurie dalyvavo visuose šešiuose. Dabar prisidėjo dar 6. Tai pabaigę surinkti visus prestižinius yra tik 9 lietuviai. Aš dalyvavau tik dviejuose: Čikagoje pernai ir šiemet Tokijuje. Į kitus aplikuoju jau 5 metus, bet dar nepasisekė. Bostono maratonui reikia kvalifikaciją įvykdyti. Tuo ketinu užsiimti, kai baigsiu Europos maratonus. Dabar bėgioju dėl malonumo ir kai turiu laiko, o jei nori rezultato – tai toks netinka“, – situaciją vertina D. Remeika.

Darius sako, kad bėgiojimui ir rimtoms treniruotėms nėra laiko, nes daug jo užima karinė tarnyba Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamente ir doktorantūros studijos VDU, kur vyras studijuoja komunikacijos mokslus bei pats dirba lektoriumi.

„Man mokymasis teikia malonumą. Daugiau pradėjau krypti į gilinimąsi komunikacija. Tai taip užkabino, kad nukeliavau iki doktorantūros ir paskaitas, mokymus vedu. Karyba – mano pašaukimas, aš su uniforma nuo 18 metų. O bėgimas atsirado kaip fizinė kompensacija šalia mokslo, kuris reikalauja daugiau susifokusavimo ir smegenų darbo. Kai bėgi valandą, dvi – neblogai išsiventiliuoji galvą, atsiranda ir emocinis balansas. Man tai patinka ir kol kas tempo mažinti nenoriu“, – juokiasi vyras, paklaustas, ar ne per daug intensyvumo ir skirtingų veiklų gyvenime.