„Mano vaikystė pasibaigė per vieną naktį“ – buvusi šiaulietė apie skausmingus išgyvenimus ir nepamirštamus patyrimus

„Mano vaikystė pasibaigė per vieną baisią naktį, kai bombardavo Šiaulius, – pasakoja 85-metė vilnietė Izabelė Kulbytė (močiutės prašymu jos vardas pakeistas). Ji sėdi neaukštame fotelyje, iš abiejų pusių pasidėjusi didelius ramentus, be kurių po klubo operacijos negali žengti nei žingsnio. – Gyvenome tada su tėvais, mažu broliu ir sesute Šiauliuose. Ten patekomepo ilgų klaidžiojimų po Lietuvą. Bėgant nuo karo teko kurį laiką gyventi mažame kaimelyje netoli Veisiejų, vėliau Laukuvoje. Šiauliai man patiko. Mėgdavau žaisti su savo mažu broliuku namo kieme. Ten jausdavausi saugi ir rami, nors ir žinojau, kad kažkur netoliese vyksta karas...“

Pasak senutės, dabar ji neretai prisimena vaikystę, ilgisi mirusių tėvų, artimųjų, draugų.

–Vaikai visai kitaip mato pasaulį, negu suaugę žmonės, – kalba Izabelė. – Jeigu šalia mama ir tėtis, vaikui niekas daugiau nesvarbu, tegu nors ir žemė su dangumi maišosi... Prisiglaudi prie mamos ar tėčio, ir visos baimės kaip nebūta... O karo metu taip buvo baisu... tiek skausmo, žudynių, sugriovimų, kančių...

Frontas tuo metu bauginamai greitai artėjo prie Šiaulių, sovietų kariuomenė slinko vis artyn prie miesto, kol neatėjo lemtinga naktis.

Pasak Izabelės, išvakarėse šiauliečiai kažkokiu būdu sužinojo, kad ateinančią naktį jų miestas bus bombarduojamas ir masiškai pradėjo traukti į užmiestį, kuo toliau nuo Šiaulių.

„Mūsų šeima taip pat pasiėmė tik būtiniausius daiktus ir su tūkstančiais žmonių pėsčiomis išėjo iš miesto. Iki šiol prisimenu tą baimės ir nevilties jausmą, kuris aplanko, kai išeini į nežinią.. Nežinai, kas bus toliau, nežinai, ar grįši atgal, – prisimena Izabelė. –Ėjome labai ilgai. Vakare pavyko prisiglausti tolimame kaime, nedidelėje pašiūrėje... Naktį Šiauliuose tikrai buvo tarybinių lėktuvų antskrydis, nuo baisaus bombonešių gausmo ir trenksmų negalėjome miegoti. Tolumoje švietė gaisrų pašvaistė. Tėvai mus, vaikus, visais būdais ramino, tačiau patys negalėjo rasti sau vietos, visą naktį prastovėjo prie lango, žiūrėdami į tolumoje liepsnų ir dūmų apgaubtą miestą.“

Ryte ore tvyrojo degėsių kvapas. Kiek palaukusi šeima susikrovė mantą ir nutarė grįžti atgal, nes apsistoti kitur neturėjo vietos... Ėjo kelias valandas. Kuo arčiau, tuo aiškiau matėsi dūmijantys griuvėsiai.

„ Jūs toliau neikite, pasilikite čia, – pasakė tėtis ir sustojo. – Aš nueisiu vienas... Taip bus saugiau...“

Mama nuleido galvą ir tylėdama linktelėjo. Ji pasiliko laukti atvirame lauke su trimis mažais vaikais, o tėtis nuėjo tolyn.

Laikas bėgo kankinamai ilgai. Praėjo kelios valandos. Pagaliau tėvas pasirodė. Jis ėjo lėtai, lyg nešdamas didelį svorį. Izabelė su broliu pribėgo prie jo, bandė apsikabinti.

–Tėveli, kaip ilgai tavęs nebuvo, – vos neverkdamas kalbėjo broliukas. – Aš noriu valgyti. Kada eisime namo?

–Namų nebėra, – tyliai pasakė tėvas. – Teks ieškoti, kur prisiglausti. Svarbu, kad visi gyvi likome...

Pasak Izabelės, iš mamos ji vėliau sužinojo, kad po naktinio bombardavimo nebeliko ne tik jų namo, tačiau netgi ir jo griuvėsių, tik didžiulė duobė. Aviacinė bomba nukrito tiesiai ant jų namo ir jeigu šeima būtų tą naktį nakvojusi – būtų žuvę visi.

„Po tos nakties mano vaikystė pasibaigė, – prisimena senutė. – Netrukus suėmė tėvą, jis pateko į kalėjimą. Mama viena turėjo išmaitinti tris mažus vaikus, todėl visą dieną dirbdavo, o man palikdavo prižiūrėti mažesnį broliuką, su kurio būdavo tikra bėda. Kaip ir kiti karo vaikai, jis turėjo didžiulę aistrą rinkti įvairius šovinius ir sprogmenis, kurių tada buvo apstu.. Niekas jo nuo to negalėjo sulaikyti.. Atsimenu, mama bardavo brolį, išmesdavo visus tuos jo šovinius, tačiau po poros savaičių vėl jų būdavo pilni kampai. Mama netgi specialiai vedė mano brolį į ligoninę, kur buvo gydomi sprogmenų suluošinti vaikai nutrauktomis rankomis ir kojomis, kad jis pažiūrėtų, kas gali atsitikti nuo tų šovinių rinkimo.. Tai kuriam laikui jį paveikė, tačiau neilgam... Kartu ir aš gaudavau pylos, kaip nesugebanti prižiūrėti brolio...

Po mokyklos Izabelė išvažiavo mokytis į Kauną, po to persikėlė į Vilnių, baigė universitete ekonomikos mokslus. Darbe visada išsiskirdavo darbštumu ir kuklumu, turi įvairių apdovanojimų ir garbės raštų. Šeimos taip ir nesukūrė, nesutiko to vienintelio... Visą gyvenimą pragyveno viena.

–Dirbau darbe tol, kol laikė... – kukliai kalba senutė. – Vėliau turėjau užleisti vietą jauniems...

Išėjusi į pensiją, Izabelė laisve džiaugėsi neilgai. Palaipsniui pradėjo kankinti sąnarių skausmai, kurie vis stiprėjo, kol ji iš skausmo nebegalėjo miegoti.

-Stovėjau eilėje klubo sąnario operacijai, tai truko gana ilgai, keletą mėnesių,– prisimena ji. – Visą tą laiką kentėjau baisius skausmus, kiekvienas pajudėjimas, kiekvienas žingsnis keldavo skausmą. Naktį nebežinojau, kaip atsigulti, kad neskaudėtų... Dėkui Dievui, operacija pasisekė, klubo sąnarys po jos gerai sugijo. Tačiau po kiek laiko prisireikė kelio operacijos, o dar vėliau jau prireikė keisti dar ir kitą klubo sąnarį...“

Šiuo metu senutė gali vaikščioti tik su dviem ramentais. Gyvena Izabelė penktame aukšte, lifto namenėra. Tačiau nepaisant to, kiekvieną dieną Izabelė stengiasi vaikščioti kiek galima daugiau. Pasiramstydama iš lėto nueina iki parduotuvės, važiuoja autobusu į polikliniką.

–Labai bijau važiuoti autobusu, – prisipažįsta Izabelė. – Ypač baisu išlipti, kai autobusas (troleibusu važiuoti ji negali – per aukštas įlipimo slenkstis) sustoja ne prie pat šaligatvio, o kiek toliau, ir pasilieka tarpas. Tada su savo tais dviem ramentais turiu labai tiksliai taikyti, kad tik pastatyčiau juos taip, kad nepargriūčiau, o vairuotojai ne visada nori laukti... Pargriūti labai bijau, nes tada galiu sutraiškyti operuotą kelį, o jo operuoti dar kartą jau nebebus galima. Būsiu prikaustyta prie lovos visam laikui...“

Vieninteliai žmonės, kurie dabar aplanko senutę, yra Vilniaus maltiečiai.

–Su maltiečiais esu pažįstama seniai, turiu keleto jų telefonus, į juos ir kreipiuosi pirmiausia, – sako senutė. – Man į namus jie atveža karštą sriubą, kurią dar ir praskiedžiu, nes ji tiršta ir soti. Niekada anksčiau nepagalvodavau, kad nepažįstami žmonės taps man tokie artimi... kaip giminės...“

Tokių vienišų ir dažnai neįgalių senukų kaip Izabelė, Lietuvos maltiečiai globoja 40- yje miestų daugiau kaip 2600. Kiekvienas jų ypatingas, su unikalia gyvenimo istorija ir gyvenimo būdu. Tačiau kiekvienas jų taip nori turėti šalia savęs kažką, su kuo galėtų pakalbėti, pasipasakoti, į ką galėtų kreiptis atsitikus nelaimei.

Maloniai kviečiame paremti maltiečių veiklą, skiriant 1,2 proc. nuo GPM. Daugiau informacijos: https://maltieciai.lt/12-proc-parama/