Mano siela dainuoja

Meilutė Girskienė 2007 m. baigė – Muzikos pedagogikos (bakalauro) studijas Klaipėdos universitetas. 2009 m. baigė – Chorinio dirigavimo Magistro (prof. G.Purlys) studijos Klaipėdos universitetas. 2003 m. Vokietijoje (Bocholt) įrašyta kompaktinė plokštelė ( merginų ansamblis) Naujosios Akmenės muzikos mokykla. 2010 m. - 2015 m. vadovavo Naujosios Akmenės kultūros centro mišriam chorui „Cementininkas”. Šiam chorui buvo suteikta II kategorija (2013m.) 2014 m. Dainų šventė (Vilnius) – Choras „Cementininkas“. 2015 m.

Baltijos šalių dainų šventė (Riga) - Choras „Cementininkas“. 2012 m. Širdžių choras dalyvavo TV3 projekte „Chorų karai“. 2012 m. konkursas „Moteris Saulė“ ( finalininkė) Šiaulių regionas „Už gerus ir nuoširdžius darbus“.

2014 m. R. Rodgers miuziklas „Muzikos garsai” – choras „Cementininkas”, choras „Šiaurės žiedas“ (Naujosios Akmenės muzikos mokykla), solistai- V.Bemovas, K.Ramanauskaitė, E.Griciūtė, A.Adomaitytė . 2015 m. (lapkričio mėn.) suburia naują chorą - Naujosios Akmenės kamerinis choras. 2016 m. muzikinis spektaklis „Partizanų dainų aidai“ ( rež. A.Gričiutė). 2016 m. muzikinis spektaklis „Jūros gelmių dievaitė“ (rež. A.Gričiutė). 2017 m. Lietuvos chorų konkursas ( I kategorija) Naujosios Akmenės kamerinis choras ( Vilnius , Šv. Kotrynos bažnyčia). 2017 m. Vakarų Lietuvos dainų šventė (Klaipėda) Naujosios Akmenės kamerinis choras.

2017 m. Asociacijos Naujosios Akmenės kamerinio choro – prezidentė (vadovė). Jos paruošti mokiniai dalyvauja Lietuvos televizijos „ Dainų dainelė“, „ Talentų ringas“, „ Talentų fiesta“, „ Skambioji daina“, „ Dainų mozaika“, „ Skriski, giesmele“ ir t.t. konkursuose, festivaliuose. Chorai dalyvauja konkursuose, festivaliuose, dainų ir regiono šventėse.

Šaltukas spaudžia ir gnybia mano nosį. Ji turėtų greitai pasirodyti. Lūkuriuoju... stebiu ant medžio šokinėjančias zylutes. Taip. Šaltukas spaudžia. Atrodo tiek teko per gyvenimą iškentėti, pajusti, o čia tik šaltukas atbėgo ir mes slepiame nosis šalikuose, dengiame šiltais delnais, bijodami nušalti. Gamta paprastesnė nei žmonės, bet apie ką čia aš... Ak, tiesa, - atleiskit, užsimirštu, juk nebe jaunystė. Liūdna man ir tiek... staiga užmačiau, kaip maža ir judri moterytė skuba per pėsčiųjų perėją link manęs...

Priartėjusiai prie manęs, nedrąsiai išlemenu:

-Čia Jūs! – sušunku iš nuostabos ir iškart pasimetu, o Ji tik linksmai sukrizena, kaip maža dvikasė padaužiška mergaitė.

-Na taip aš, o Jūs laukėte kažko kito...- sutrinku ir mano smegeninė nevisiškai suvokia, kas ir kaip. Meilutę Girskienę stebėti ant scenos stoiškai diriguojančią ir matyti šalia savęs, moterį - mergaitės, o tiksliau tariant vaiko akimis, plačia šypsena, drovuoliškai nuleistomis blakstienomis, - mane nustebina ir aš pats pasijuntu esąs mažas berniukas, bandantis užkalbinti, pirmą kartą patikusią mergaitę. Meilutė stebi mane, pajuntu, kad mano skruostus užlieja raudonis, atsikrenkščiu ir kviečiu atsigerti kavos į taip mano mėgstamą „Rūtos“ kavinukę.

Jūs gal nustebsite sužinoję, kad mes susitikimą paskyrėme Šiauliuose, kad mūsų niekas nematytų, nediskutuotų ir neklausinėtų bereikšmių klausimų. Mes norėjome ramybės, nors Meilutei labai sunku tarti žodžius apie Naująją Akmenę. Ji vienu metu ir myli, ir kenčia Naujojoje Akmenėje.

Aš žinau, kad dabar kažkas ironiškai pakėlė antakį, kažkas sukuždėjo pats sau, kad tai susireikšminimas. Tiesiog, Tu tas, kuris skaitai - susimąstyk, ar esi atviras sau, ar Tu drąsiai išsakai savo nuomonę, kaip tai daro ši Moteris, kurią gerbiau, o dar daugiau pradėjau gerbti po „Koncerto 33“. Gal aš ir senas bei kvailas, ir gal per daug sentimentalus. Bet tiesos sakytojai nebėra vertybė.

Vertybėmis tampa kitos normos, atitolusios nuo mūsų vyresnės kartos požiūrų, sentimentų. Vasario 16 dienos proga, kai minimas Lietuvos 100-metis, stebėdamas vėliavų gausą ir taip vadinamą patriotiškumą, girdėjau išsakytus Meilutės žodžius scenoje... Todėl kitą dieną aš Jai paskambinau ir Ji sutiko susitikti su manimi!

Pagaliau atsisėdame ir stebime vienas kitą. Klausiamai žiūriu į ją ir Ji supranta pagrindinį mano klausimą, kurį gali užduoti vienas kitam tikri draugai arba artimieji.

-Ar aš esu laiminga, nežinau, gerbiamasis, ne-be-ži-nau... Kai girdžiu mokinį gerai dainuojant, kai jis pateisina ne tik mano lūkesčius, bet ir savo – esu laiminga. Kai spektaklio metu kvėpuoju vienu ritmu su aktoriais, kai žiūrovai sulaiko orą kartu su mumis – tada aš laiminga. Mes tai pasiekėme, mes tai padarėme! Man patinka būti su žmonėmis, kažką veikti, kurti, svajoti, galvoti, režisuoti, organizuoti...

Žodžiu, baigiasi vienas koncertas ar renginys , aš jau noriu galvoti apie kitą, ir taip užsisuka karusėlė. Po to tik spėk suktis... O, jeigu dar pavyksta, tai tenka kartais ir „ stop“ pasakyti sau ir kitiems. Kartais sustabdo kiti savo abejingumu, kvailais išsišokimais, kurie mane nuliūdina ir kartais tiesiog nusvyra rankos....

Būna ir tokių akimirkų, kad šiuolaikinis jaunas žmogus dar nesubrandinta asmenybė mus palieka, įskaudina, išduoda, bėgdami pas tą ar aną, kuris turi daugiau „ryšių“, neskaidrumo, kuris pasinaudoja kitų įdirbiu ir pasirašo savo pavardę, po kitų žmonių padarytu darbu.

Tai yra skaudu. Aišku su laiku apsipranti, susitaikai ir lauki, kada vėl kas nors išduos... Galima sakyti, kad prisitaikai, nors aš asmeniškai sau neleidžiu užmigti nei ant laurų ir kelti sau vis didesnius uždavinius.

-Ar todėl Jūsų pasirinkta kalba vasario 9 dieną nuskambėjo taip skaudžiai, kiekvienam iš mūsų, kad kai kurie iš mūsų norėjo kartu su Jumis surikti... ką ten surikti, o ir išrėkti tiesą į akis... Taip, taip ir man taip buvo! Kaip manote, Meilute, ko žmonės bijo?

-Bijo?! Jie daug ko bijo... Kiti žmonės yra valdomi, kaip marionetės už siūlelių dėl darbų, dėl šeimos. Dažnas iš mūsų nebeturime vertybių, savigarbos, nebeturime žodžio svarumo. Nežinau ir nesuprantu. Gal mus auklėjo kitaip, bet sutinku ir jaunų žmonių, kuri vis dar tai suvokia ir supranta, bet išduodančių žmonių taip pat daugėja. Man tai nesuvokia. Kalbamės dažnai telefonu su draugėmis, kitomis kolegomis.

Galbūt ne tik čia yra taip, bet ir kitur. Ne kartą sakiau savo mokiniams „gabių, o ypatingai darbščių žmonių nemėgsta niekas“. Nes jie yra gyvenimo variklis, jie užkuria motorą, o tie, kurie tik sėdėjo ir jiems reikia judėti. O jie pyksta, niršta, kad čia tokia viena moterytė, ar kitas jaunuolis gali išjudinti visus ir dar už neatlygintiną mokestį. Stebina ir tuo pačiu piktina, apkalba, o į akis šypsosi... tikras teatras... nereikia nei Vaitkaus ar Nekrošiaus...

ir visi darniau dejuoja, kaip gero dirigento choras... dažnai sau užduodu klausimą: gal emigruoti, juk darbo nebijau. Pasaulis platus! Laukti nauji nuotykiai, potyriai, bet kaip palikti gimtinę į kurią grįžau, kuri kaip ir nepriima manęs, bet man ji vis tiek miela. Kaip palikti mokinius, kurie į mane žiūri su viltimi ir siekiamybe gerai dainuoti. Kaip išduoti žmones, kurie vis dar manimi tiki. O svarbiausia, kodėl aš tai turiu palikti, jei mano siela dainuoja, organizuojant renginius, koncertus, vaidinant spektakliuose.

Staiga Meilute nutyla ir susimąsto, nes jos kalbą nutraukia padavėja su garuojančiu kavos puodeliu. Rankose ne batuta, o popierinė servetėlė, kuri sukama tarp pirštų tarsi užuomina, kad minčių daug, o ar verta jas visas išsakyti, ar tikrai liksi suprastas šiuolaikinėje visuomenėje.

Abu žvalgomės po kavinę, o už akių užkliūva jauna porelė, meiliai beburkuojanti. Meilutė nusikvatoja, ir tyliai sušnabžda, - oi, kaip gera būti jauniems ir vis dar tikėti stebuklais. Aš visada jais tikėjau! Atsimenu save Vilniuje...

1980 metais įstojau į Vilnių. Kadangi mokyklose nelabai susigaudžiau , ėjau į pirmą pasitaikiusią, kurią radau išlipus iš traukinio eidama senamiesčio link. Tai buvo kultūros mokykla . Pasidomėjusi ar yra profesijų susijusių su muzika, sekretorė pasiūlė stoti į choro dirigavimo specialybę.

O dieve, galvoju.....taip nemėgau choro muzikos mokykloje, o dabar reikės mokytis šios profesijos. Na, manau – pabandysiu. Atgal važiuoti į Naująją Akmenę nesinorėjo. .....

Egzaminus išlaikiau puikiai, buvau paskirta mokytis pas puikius ir talentingus dėstytojus tuometinėje kultūros mokykloje. Teko lankyti paskaitas pas kompozitorių M.Noviką, egzaminuose lankydavosi žymus chorvedys K.Kaveckas.

Dažnai lankydavau Nacionalinėje filharmonijoje organizuojamus koncertus, kiekvieną savaitgalį eidavome su kurso draugėmis į operos ir baleto teatrą, mėgdavome žiūrėti tuometiniame jaunimo teatro, dramos ir rusų teatruose taip pat lankėmės spektakliuose. Žavėjo Vilniaus gyvenimas, senamiesčio gatvelės, puikūs pedagogai, išradingi kurso draugai. Įstojome – 38, baigėme – 19 . Pagal specialybę dirbame tik -4!

1984 metais baigiau mokslus Vilniuje, ir gavau paskyrimą ( tais laikais buvo paskyrimai ) į Šilutės rajoną. Labai norėjau toliau studijuoti Lietuvos Muzikos Akademijoje, bet šeimoje buvo sudėtinga situacija su finansais, tai teko eiti pačiai užsidirbti sau duoną. Studijos liko- ateities planuose. Jauna mokytoja, išvažiavo dirbti į svetimą rajoną, į kaimą (iš Vilniaus)

....Siaubas...kas tada dėjosi mano galvoje....pamenu. Verkiau, ir galvojau kodėl taip? Taip norėjosi likti Vilniuje, lankyti koncertus, operas, spektaklius.....Bet buvo tokie laikai, kad negalėjai pasirinkti savo kelio......turėjai „atidirbti“ neaišku už ką.....

Pradėjau dirbti muzikos mokytoja, nedideliame miestelyje (Vainutas, Šilutės raj.) Puikus mokytojų kolektyvas, jauni mokytojai, geraširdžiai kaimo vaikai prisijaukino mane prie“ svetimo“ gyvenimo. Susidraugavau su tokiu gyvenimu ir viskas atrodė normalu. Prisimenu save tuo metu ir juokas ima ir verkti norisi. – Meilutė lengvai atsidūsta... Zylutė atskrenda prie palangės ir į langelį pastuksena. Tarsi jai atnešdama svarbią žinią... o ji tęsia toliau.

-Normalu kūrenti malkomis savo namus, ruoštis pamokoms iki nakties, būti klasės auklėtoja, bristi per purvynus su guminiais batais į mokyklą, kurioje dirbau. Mokykloje persimauni puošnius batelius, ir eini vesti muzikos pamokas. Su mokytojais rengdavome įvairius muzikinius spektaklius, koncertuodavome, keliaudavome po Lietuvą, dalyvaudavome dainuojamosios poezijos konkursuose ir t.t... Žodžiu, pilni visokių idėjų, minčių ir visada kūrybiniame virsme.

1988 m. nusprendžiau, kad reikia išpildyti savo seną svajonę. Kadangi netoli Šilutės raj. yra Klaipėda, tai nusprendžiau studijuoti Klaipėdos muzikos fakultetuose (dabartinis Klaipėdos universitetas). Įstojau toliau į chorinio dirigavimo specialybę.

Baigiau 2 kursus. Tuo metu prasidėjo politinė suirutė – prijaučiau Sąjūdžio idėjoms. Ir nusprendžiau keisti gyvenimą- sugrįžti į savo gimtinę Naująją Akmenę (1989m.). Mano patriotiškumas pasireiškė ne vėliavų plazdenimu, ne politiniais lozungais, o darbais, kad mokiniai tikėtų ateitimi. Aš taip svajojau ir norėjau parodyti lietuviškos dainos gražumą ir skambumą. Šventai tikėjau ir tikiu, kad muzika gali keisti žmogų.

Grįžusi radau tokią pat, mažai pasikeitusią gimtinę Naująją Akmenę. Paskambinau į savo buvusią muzikos mokyklą. Direktorė paskiria susitikimą. Tuomet ji pabrėžtinai pasakė, kad manęs neatsimena kaip mokinės..., na, pamaniau... gal ir neatsimena, o, kai padaviau visus savo pagyrimo raštus iš buvusios darbovietės, tai ji griežtai atrėžė, kad visa tai – neįdomu...

Taip prasidėjo mano darbas muzikos mokykloje, kurioje iki šiol dirbu. Ir su šia mokykla bendrauju jau 33 metai. Ir po šiai dienai nelabai, kam ir įdomu, ką mes laimime su choru, kur mes dalyvaujame, kad mano vaikai tampa laureatais ar nugalėtojais.

Jaučiu, kad mano pavardė, mano buvimas erzina, kai kuriuos žmones. Bet kol turiu palaikymą iš savo choristų, bendraminčių, draugų tol aš gyva, tol aš kvėpuoju. Viską galima atimti iš žmogaus, bet tik ne kūrybą. – Ji gurkšteli kavos lašelį ir matau, kaip ji nurimsta. Išsikalbėjusi žvalgosi į miestą pro langą.

-Meilute, o kodėl „Koncertas 33“? Kodėl tokį skaičių kūrybinį minite? Kodėl ne 35, ar 30?

Meilutė nusišypso... – Laukiau šio klausimo... tikėjausi. Aš nenorėjau. Niekada nenorėjau minėti kūrybinių metų, bet vieni švenčia ir kiti. O režisierė renginio tiesiog pasiūlė, kad tai būtų intriga.

Šiais laikais ne laukti reikia, kol tave paminės, o pats turi rašyti ir kalbėti apie save. Man tai yra labai nepriimtina. Aš renginio režisierės prašiau, kad koncerto metu mano kūrybinio darbo metų nesureikšmintų. Juk ne tai svarbiausia. Juk žmonės ateina pasiklausyti atlikėjų!

Ar žinote, koks yra geras koncertas ir kada atlikėjas ar choras tai supranta, kai po kūrinio ar po koncerto išlieka trumpa pauzė, tyla... greitas oro įkvėpimas ir aplodismentai... Tai yra pati laimingiausia katarsio akimirka, kurią linkiu patirti tik Tikram Kūrėjui, Tikram Žmogui, Tikram Klausytojui!

Vat, taip mielieji! Atsisveikiname su Meilute po ilgo pasikalbėjimo... Daug kas liko nutylėta ir neišsakyta... Visą tai paversime muzika... o zylutė toliau čirškia skleisdama žinią, kad šaltukas niekur dar nepasitraukia...