„Mano gyslomis teka ne kraujas, o bičių limfa“

„Visur interviu ėmėte – ir kabinete, ir kavinėje, bet bitidėje kalbinti greičiausiai dar neteko“, – provokuoja šiaulietis Jonas Grigaliūnas. Aplink dūzgiant bitėms, jis pasakoja apie spalvingą gyvenimą: nostalgiją piloto uniformai, beveik 50 metų trunkantį bitininkystės virusą, 80-mečio proga išleistą knygą ir kuriamus filmus.

Nuo stribų slėpėsi šiauduose

„Bitininkauti pradėjau dar negimęs“, – šypteli J. Grigaliūnas. Omeny jis turi savo senelį Baltramiejų Tamošaitį, kuris užsiiminėjo bitininkyste. Kai jam gimė du sūnūs dvyniai – Titas ir Boleslovas Tamošaičiai – jiems abiem užsakė po avilį. „Jie irgi tapo bitininkais, o Tito sūnus Jonas, mano pusbrolis, taip pat laikė bites. Maža to, uošvis ir svainiai pasitaikė bitininkai. Taip kad mano gyslomis teka ne kraujas, o bičių limfa“, – sako šiaulietis.

Beje, avilius, kuriuos senelis XIX a. padovanojo naujagimiams sūnums, J. Grigaliūnas yra išsaugojęs iki šių dienų – jie stovi šiauliečio bityne. „Net nesupuvę“, – ranka mosteli į relikvinius avilius. „Matyt, todėl, kad po šiaudais ilgą laiką gulėjo“, – priduria.

Po šiaudais teko pagulėti ir jam pačiam. Vismantų kaime (Pakruojo r.) stambaus ūkininko šeimoje 1933 m. gimęs J. Grigaliūnas neilgai džiaugėsi vaikyste. Po Antrojo pasaulinio karo į jo tėvų sodybą užklysdavo partizanų ir stribų, girdėdavosi šūvių ir skaudžių istorijų apie kankinamus lietuvius.

Po sovietinės okupacijos padėtis nepagerėjo. Kai J. Grigaliūnui buvo 15 m., į jo namus atėjo stribai. Tėvas jau kurį laiką slapstėsi miške, mamai su jaunesniuoju sūnumi Stasiu, kaip rodėsi J. Grigaliūnui, pavyko pabėgti, o jis pats pasislėpė kaimyno daržinėje buvusioje šiaudų krūvoje.

Šiaudinę slaptavietę dėl šalčio ir iš alkio gurgiančio pilvo teko palikti po dviejų naktų. Krikštamotės vyro parai paslėptas partizanų bunkeryje ir sušelptas vietinio ūkininko žmonos jaunuolis išvažiavo į Šiaulius. Čia jį priglaudė mamos brolis ir pranešė, kad J. Grigaliūno šeimai vis tik nepavyko išvengti tremtinių likimo.

Buožės vaikas tapo lakūnu

Be artimiausių žmonių ir namų likusio jaunuolio dalia nebuvo lengva – teko slapstytis, gyventi skurde. 1952 m. J. Grigaliūnas buvo pašauktas į privalomą tarnybą Sovietų Sąjungos armijoje, kurioje praleido 4,5 m. „Įsivaizduojate, kiek metų iš jaunystės atėmė...“ – numoja ranka.

Guodė nebent tai, kad tarnaudamas įgijo žinių: baigė aviacijos motoristų mokyklą ant Dniestro kranto, vėliau – Balašovo lakūnų mokyklą. Į pastarąją patekti nebuvo taip paprasta – darbštų ir puikiai besimokiusį lietuvį rekomendavo jo pulkas. Tiesa, kai nuvyko į mokyklą, J. Grigaliūnui pirmąją savaitę neleido lankyti paskaitų – juk buvo buožės vaikas.

Šiaulietis prisimena skraidęs bombonešiu „IL-28“ ir sako, kad, nepaisant amžiaus, jo kūne vis dar plaka lakūno širdis. „Skraidyti būdavo toks malonumas, toks noras. Ir po šiai dienai tas noras gal ir yra. Kai jums pasakoju, aplanko vidinis jausmas, kaip būtų gera pakilti... Kai skrendi už nupirktą bilietą – ne tas. Gal tą ilgesį jaučiu dar ir todėl, kad tada buvau jaunas, su perspektyva“, – sako J. Grigaliūnas.

Įdomus sutapimas: po tarnybos sugrįžęs į Šiaulius, jis įsidarbino lėktuvų remonto įmonėje Zokniuose, Šiaulių priemiestyje, karinio aerodromo teritorijoje. Čia dirbo vyriausiuoju mechaniku ir remontavo tuos pačius „IL-28“, kuriais skraidė.

J. Grigaliūnui rūpėjo ne tik darbas, bet ir mokslai. Iš pradžių kartu su Šiaulių miesto garbės piliečiu Vyteniu Rimkumi mokėsi Respublikinėje vidurinėje neakivaizdinėje mokykloje, vėliau, jau dirbdamas inžinieriumi „Vairo“ gamykloje, įstojo į Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakulteto Šiaulių vakarinį skyrių, po studijų buvo pakviestas čia dėstytojauti. Artėdamas prie keturiasdešimtmečio, įstojo į neakivaizdinę aspirantūrą ir... pradėjo bitininkauti.

Už bitės įgėlimą skaudesni žmonių poelgiai

„Anuomet aspirantai laikydavo egzaminus. Kai išlaikiau paskutinįjį, filosofijos, norėjau pailsinti galvą. Nuvykau pas pusbrolį Joną – jis davė man spiečių. Parsivežiau jį į savo kolektyvinį sodą. Buvo vasara, rodos, sekmadienis, kaimynai kaip tik daržus ravėjo. Vieną kaimynę bitės taip sugėlė, kad teko vežti į ligoninę“, – sako J. Grigaliūnas ir priduria, kad kaimynei kliuvę dėl prakaito kvapo – jį bitės asocijuoja su meškos kailiu, tad puola gintis.

Sugeltas ne kartą buvo ir jis pats, tačiau bičių geluonys nuo bitininkystės amato neatbaidė. „Vietoj kokio nors baliaus ar susitikimų pirma nuvažiuodavau į bityną ir tik po to į pobūvį“, – sako J. Grigaliūnas, savomis rankomis gaminęs avilius ir bitides. „Pirmasis mano paties sukonstruotas avilys buvo skirtas uošviui, žentui ir marčiai. Viename avilyje galėjo gyventi trys šeimos“, – prisimena jis.

Su aviliais J. Grigaliūnas apvažiavo nemažą dalį Šiaulių krašto apylinkių – kartais avilius perveždavo keturis kartus per vasarą, kad bitės galėtų sunešti kuo daugiau nektaro. Nenuostabu, kad iš dešimties bičių šeimų pavykdavo gauti daugiau nei 900 kilogramų medaus.

Buvo laikas, kai J. Grigaliūnas turėjo net 40 bičių šeimų, buvo įkūręs Kužių kolūkio bityną. Dabar avilių bitininko „sąskaitoje“ trigubai mažiau, mat trūksta sveikatos ir pagalbininkų, o vaikai ir anūkai, kaip pats sako, bičių nemyli.

„Gal dar pamils“, – svarsto šiaulietis ir priduria, kad mokyti pradedančiuosius bitininkus jam – tikras malonumas. Yra išugdęs ne dešimt ir ne dvidešimt bitininkų. Tarp jų – ir krišnaitą. J. Grigaliūnas juokiasi, prisiminęs, kaip prie jo namų sugužėjo pulkas egzotišką religiją išpažįstančių lietuvių – norėjo pasitarti dėl būsimų mokymų. „Net kaimynai per balkonus pažiūrėti išlindo, kokie čia keistai „apsirėdę“ svečiai atvyko“, – šypteli jis.

Tiesa, ne viskas bitininko gyvenime linksma. Liūdna, kai po žiemos randa negyvų bičių šeimų, išvogtą inventorių. O skaudžiausia J. Grigaliūnui buvo, kai piktavaliai žmonės išnaikino prie Talkšos ežero įkurtą veislinių bičių bityną.

Įveikė vėžį ir du insultus

Po šio įvykio sustreikavo J. Grigaliūno sveikata. Šiaulietis sako, kad jei ne bitės, vargu ar šiandien apskritai būtų gyvas. Apiterapija padėjo išgydyti artritą, atsigauti po onkologinės ligos ir po dviejų insultų. „Po antrojo insulto buvo suparalyžiuota visa dešinė kūno pusė, sėdėjau invalido vežimėlyje. Bet pakilau ir dabar ne kiekvienas vyras man dešinę ranką nulenktų“, – sako J. Grigaliūnas.

Kariuomenėje jis buvo giros kilnojimo divizijos čempionu, Balašovo lakūnų mokykloje – varžybų prizininku. Grįžęs gyventi ir dirbti į Lietuvą, kasmet laimėdavo giros kilnojimo varžybas Šiaulių mašinų gamintojų šventėse. „Nesvarbu, buvau 40 ar 50 m., neatsirasdavo vyro, kuris daugiau už mane iškeltų. Juk ir avilį ant žigulio lengvai užsikeldavau“, – sako jis.

Po antrojo insulto J. Grigaliūnas užbaigė knygą, kurioje – asmeniniai prisiminimai ir Šiauliams bei visai Lietuvai aktualūs istoriniai, faktiniai įvykiai, matyti savomis akimis. Knygą J. Grigaliūnas pats rašė, pats maketavo.

Sako, kad prie kompiuterio prisėdo, sulaukęs 68 metų, kai sugedo spausdinimo mašinėlė. Iš pradžių sekėsi sunkiai – netgi sulaukė pašaipų. Bet užsispyrimas davė savo – dabar J. Grigaliūnas netgi kuria trumpus filmus apie įvairiausius įvykius, kuriuos pavyksta nufilmuoti. Kartais jie turi istorinio paveldo reikšmę.

Tiesa, labiau už profesinius ir asmeninius pasiekimus šiaulietis didžiuojasi savo šeima: sūnumi, sėkmingu verslininku, dukra pedagoge ir anūkais, kurie veikiausiai iš senelio paveldėjo norą siekti žinių, gerbti ir mylėti savo tautą. „Gyvenime svarbiausia, ką po savęs paliksi. Aš paliksiu juos“, – pokalbį užbaigia J. Grigaliūnas.

Ištrauka (sutrumpinta) iš J. Grigaliūno knygos „O gyvenimas buvo toks“

„1988 metų rudenį jau pakankamai didelė dalis lietuvių buvo dvasiniame tautiniame pakilime. Pradėjau domėtis, klausinėti jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių apie tai, kas ir kaip prisimena mūsų Tautai itin svarbią istorinę datą – Vasario 16-ąją.

Mano liūdesiui, nedaug atsirado tų, kurie žinojo ir matė, kaip toji data būdavo švenčiama. Tas reiškinys paskatino, kad jau pats laikas vėl pradėti švęsti, propaguoti lietuvio sielai brangią datą. Parašiau šventės programą, supažindinau su ja keletą tautiškai nusiteikusių, inteligentiškai mąstančių inžinierių. Visi jie tą idėją entuziastingai palaikė ir pažadėjo prisidėti prie šventės organizavimo. Parinkau keletą lietuviškų patriotiškų dainų, pasiskolinau su lietuvišku šriftu rašomąją mašinėlę, atspausdinau šešis programos egzempliorius per „kopirką“. Perrašiau tiek pat egzempliorių V. Kudirkos Tautinės giesmės. Anuo metu Šiaulių inžinierių namų vadovu dirbo inteligentiškas, tautiškai nusiteikęs žmogus – Vaclovas Vingras. Su tuo sumanymu ir paruošta programa supažindinau V. Vingrą. Mūsų džiaugsmui, gavau atsakymą, kad galėsim surengti šios istorinės datos minėjimą Šiaulių inžinierių namų mažojoje salėje.

Su visu tuo buvo supažindintas Šiaulių pedagoginio instituto docentas, „Bičiulių“ choro vadovas maestro Stasys Žalalis. Ir vėl džiugi žinia – maestro sutiko su savo vadovaujamu choru dalyvauti pirmajame sovietinių laikų Vasario 16-osios minėjime.

1989-ųjų vasario 16-osios dienos pavakarys. Šiaulių inžinierių namų mažoji salė pilna šventiškai nusiteikusių inteligentiškų žmonių. Maestro S. Žalalis į salės sceną pakviečia savo choristus. Trumpai lakoniškai paskelbiama apie Vasario 16-osios šventės minėjimo pradžią. Perskaitomas Nepriklausomybės Aktas ir įvardijamos visų signatarų pavardės.

Salėje jautėsi didžiulis susijaudinimas, dvasinis pakylėjimas. Choras ir visa salė giedojo: „Lietuva, tėvyne mūsų...“ Žiūrint nuo scenos į salę, matėsi toks vaizdas, kurio gyvenime nemačiau ir nesitikėjau pamatyti. Beveik per visų dalyvių skruostus riedėjo ašaros, giedant šią Tautinę giesmę – Lietuvos himną. Himną, kuris viešoje, valstybei priklausančioje įstaigoje buvo išgirstas po 50 metų.

Po to dar ilgokai visi dalyviai mirtinoje tyloje stovėjo lyg apstulbę. Maestro S. Žalalis pasakė keletą itin gražių, prasmingų minčių ir choras kartu su visais dalyviais dainavo senoviškas lietuviškas patriotines dainas. Maestro dainuojantiems įspūdingai komponavo sena, liaudies pamėgta armonika. Šventė tęsėsi iki vėlumos. Šventei baigiantis, buvo paprašyta, kad maestro ir jo dainorėliai prisiektų sau ir Tautai kasmet kartoti Tautai svarbiausios Šventės minėjimą. Dalyviai skirstėsi su jausmu, kurio neįmanoma apibūdinti – lyg ką tik gimę.

Prisiminkim, gerbkim garbingą Tautos praeitį, o ypač svarbu, kad pagarba mūsų istorijai liktų širdyse tų, kurie gyvens po mūsų.“