Mano didelės ir darnios šeimos paslaptis – mes esame komanda

Aurima Dilienė – žinoma gydytoja psichoterapeutė, šeimų konsultantė, lektorė, vaikų ir paauglių psichiatrė, sukaupusi per 20 metų profesinę patirtį. Įkopusi į penktą dešimtį su visa šeima išvažiavo gyventi į Prancūziją, Bordo miestą, kuriame parašė pirmąją knygą...

Tokius pristatymus randame susitikimų su Aurima Diliene anonsuose. Bet įdomiausia su šia moterimi diskutuoti tampa tada, kai sužinai, kaip svaiginančią karjerą ji derina su motinyste. Aurima su vyru augina 7 vaikus. Nuo 26 iki 8 metų. Penkias mergaites ir du berniukus. Šiuo metu šeima gyvena Prancūzijoje.

,,Šeima nėra savaime suprantamas dalykas, atsirandantis ir būnant šiaip. Ji funkcionuoja pagal tam tikrus dėsnius. Visoms šeimoms dėsniai vienodi. Santykiai turi savo vystymosi etapus. Šeimą reikia skaityti, kaip knygą. Su skyriais, jų pavadinimais. Šeimą kurti reikia pradėti nuo savęs. Visų pirma – būti laimingu. Tada galėsi ir kitus laime apdovanoti. Negali padovanoti to, ko neturi pats‘‘,- pokalbį su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos komunikacijos skyriaus specialiste pradeda Aurima Dilienė. Ir šiam pokalbiui apie vaikus ir šeimą psichiatrė ir rašytoja skiria visą valandą. Ją praleidžiame Šiaulių Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Amžinas klausimas – kaip moteris turi padalinti save šeimai ir karjerai teisingai?

Aurima pasvarsto, kad kai konsultuoja šeimas, pastebi, kad neretai kyla klausimas - kas šeimoje yra teisinga? Vienai tas pats atrodo teisingai, kitai ne. ,,Bet kaip jau sakiau, visi šeimoje turi būti laimingi. Ir aš turiu būti laiminga. Ir nebijau būti apkaltinta egoizmu. Kas to nesupranta, tegul kaltina. Gyventi turi būti gera. Tai amžinas klausimas – kaip save padalinti teisingai. O atsakymas – kitus laimingus reikia daryti kartu su savimi. Nes šalia laimingo žmogaus gera gyventi. Laimė – tai lapė, na ta, iš ,,Mažojo princo‘‘. Laimę reikia prisijaukinti. Jeigu kuris vienas šeimoje jausis nelaimingas, laimės visumos nebus. Bet laimingu visų pirma reikia padaryti save, žinoma, ne kitų sąskaita, o kartu su jais‘‘,- apie sėkmingą karjerą ir motinystę kalba Aurima.

Aurima sako, kad jeigu reikėtų rinktis, ką svarbiausio gyvenime pasiekė – profesijos aukštumų ar gausią šeimą, tai įvardintų, kad svarbiausia vaikai. ,,Mano svaiginanti karjera ir yra septyni vaikai. Čia šitą karjerą aš padariau tikrai. O gydytoja – tai mano profesija ir užsiėmimas. Ir rašytoja užsiėmimas. Ir dar mėgstu keliauti. Tai keliauju ir pasakoju visiems apie tai. Kai mokiausi, tai mano dėstytojas sakė – kai ko nors išmoksite, tai to nelaikykite savyje, nes žinios, kuriomis nesidalijama – jos dingsta. Aš nenoriu, kad žinios dingtų. Todėl ir knygas pradėjau rašyti – neleisiu, kad dingtų. Ir vaikai didžiuojasi. Sako, savo vaikams parodysim, kaip ,,baba‘‘ važiavo į Prancūziją. O knygos- tai mano įrankis darbe. Beje, jos gimė lengviau, nei vaikai‘‘,- sako Aurima Dilienė.

Šią pokalbio dalį dedikuoju gegužei – šeimos mėnesiui

,,Negaliu vienu žodžiu pasakyti, kas yra šeima. Tai yra sistema. Ir reikia žinoti, kaip ji veikia. Ieškoti informacijos, kaip veikia šeima. Ji nėra savaime suprantama. Šios sistemos negalima griauti ir galvoti, kad viskas atsiras savaime. Tenka padirbėti. Čia noriu priminti meilės kalbas. Tai kaip užsienio kalbos. Negalima jų išmokti iš karto. Reikia mokytis. Taip ir šeima, kad išmoktum kito žmogaus meilės kalbą, reikia įdėti pastangų. Šeima - kaip širdies kardiograma... ji turi pakilimus ir nusileidimus. Nes jeigu bus lygi linija, tai žinot, ką tai reiškia‘‘,- sako pašnekovė.

Rašytoja ir gydytoja sako, kad šeimą galėtų palyginti su komandiniu žaidimu. Kur vienas svarbiausių gebėjimų -tai gebėjimas klausytis ir girdėti.

,,Girdėti ir išgirsti yra ne tas pats. Klausytis ir išgirsti yra ne tas pats. Tai pastangos – girdėti kitą, ką jis nori pasakyti. Kai kalbu su šeimomis, dažnai išgirstu vieno kurio partnerio skundą – tu manęs negirdi. Pirmiausia reikia pasakyti sau, ką noriu pasakyti kitam. Kaip? Kad pats suprastum, ką sakai, kad žinotum, ko nori ir ką gali padaryti, kad tai išsipildytų. Manęs per konsultacijas klausia- pasakykit, ką aš turiu daryti? Ir tada mane išgąsdina – gi ką tik kalbėjom apie tai, o žmogus nemokėjo išgirsti. Šeima nėra receptas – surašiau produktus ir išsikepė šeima. Ne ką aš turiu daryti, o ar aš pasiruošęs išgirsti ir tai daryti. Ilgai daryti. Ką tai reiškia? Na, vieni išvirti pietūs ar padovanotą gėlė – nėra šeimos laimės atspindys. Tai šeimos tradicija tik tada, kai daroma nuolat, ne iš pareigos, o iš meilės‘‘,- pašnekovė taip įvardija amžiną ėjimą į šeimos supratimą.

Ar skiriasi skirtingų tautybių supratimas apie darnią šeimą

,,Dabar gyvenu Prancūzijoje. Pažįstu kitų šalių kultūras. Tyrimo nedariau, bet manau, kad šeimos dėsniai visur vienodi. Visur žmonės jaučia taip pat. Ar yra lietuviškas džiaugsmas? Ar yra norvegiškas liūdesys? Ar yra amerikietiškas pyktis? Jie gali būti išreikšti pagal kultūrinius skirtumus, bet iš esmės, tai vienodi jausmai, kurie išgyvenami šeimoje. O ar yra skirtingų tautų laimingos šeimos taisyklės? Taisyklės, galvoju, nesiskiria. Ir lietuviška meilė ir amerikietiška – negali skirtis. Jausmas tai tas pats. Meilė - tai dalybos. Dėsniai nesiskiria. Gali skirtis tik išraiška pagal kultūrinius skirtumus‘‘,- apie darnios šeimos paslaptis mąsto Aurima.

Turiu septynis vaikus

Psichoterapeute ir gydytoja, 7 vaikų mama sako, kad su kiekvienu vaiku laimės į šeimą atėjo daugiau. ,,Aš esu tokia, kokia esu, nes visus juos turiu. Aš esu 7 vaikų mama ir kiekvienas mane papildė. Gal kiek galiu pasigirti savo išskirtine padėtimi – esu gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė, aš esu psichoterapeutė, šeimų konsultantė. Mano karjera sėkminga todėl, kad aš turiu didelę šeimą. Ji mane verčia augti, tobulėti, žinoti. Išradingumas labai svarbi savybė. Turi kasdien kažką išradinėti, arba nusižiūrėti, kas ką jau išrado ir kopijuoti. Ir mano asmenybė – septynių vaikų mama, gydytoja ir rašytoja – tai nėra atskirai paėmus kažkokios mano savybės. Aš esu šitų sudedamųjų dalių visuma‘‘,- sako Aurima.

Palinkėjimai – gegužei šeimos mėnesiui

,,Pabūkit kartu linksmai. Tai vienas iš santykių dėsnių. Šeimą suartina linksmumas. Tai esminis pabuvimas šeimoje – linksmai. Kaip? Čia jau jums spręsti – ar baseinas, ar parke... Vaikai- dedamoji laimės dalis. Šeima – komandinis žaidimas. Pabūkim komandoje, kur žaidimas vyksta ne vienas prieš kitą, o loginis žaidimas į bendrą tikslą‘‘,- linkėjimus šeimos mėnesiui skyrė pašnekovė.

Apie vyrą

Kalbant apie Aurimos vyrą Vaidotą atrodė, kad jis štai tuoj pat ateis. Nors Aurimai viešint Lietuvoje, jis žmonos nelydėjo – liko Prancūzijoje su vaikais, jo buvimą buvo galima justi, gal todėl Aurima apie vyrą beveik nekalbėjo, nes atrodė, kad jis sėdi kiek tolėliau ir šypsosi žmonai, ją padrąsindamas ar papildydamas. ,,Mes su juo komanda. Labai gera ir stipri. Tą įrodo mūsų gyvenimas. Mano vyras, kai kartu atvyksta į susitikimus, tai ypač moterys mėgsta jo paklausti, kaip mes susitvarkom su 7 vaikais. Jis žino stebuklingą atsakymą - jis atsako, kad jie neatsirado visi iš karto. Mes kartu net kai nesam arti. Aš esu čia, o jis kitame mieste – dirba ir dar dokumentus reikiamus tvarko‘‘,- sako Aurima.

Apie septynis sėkmingos gydytojos ir rašytojos vaikus

,,Rašau knygas ir skiriu vaikams. Pirmą knygą parašiau ir skyriau vyriausiai dukrai. Nes knyga panaši į dukrą – gimė netikėtai. Ir drąsinanti knyga – kaip dukra, kuri mane išdrąsino. Antra knyga, apie šeimą, kaip komandą. Tai sūnui skirta, jam 23 metai, jis mąstytojas ir filosofas, tai ta knyga jam tinkama. Ir jis sako, kad nori būti psichoterapeutu. Trečias vaikas irgi turės dovaną – rašau trečią knygą. Joje- privati praktika. Gal kitu pavadinimu, bet tiks trečiai dukrai. Trečia dukra ir trečia knyga – apie mane, ką mėgstu veikti. Kaip save atradau. Ir jos abi man balzamas prie žaizdos. O ketvirta dukra – ji mokslininkė. O penktosios vardas viską pasako. Jos vardas yra Pasaka. O šeštos dukros vardas Fėja, tai ką čia ir pridėsi.. O septintasis vaikas – Dievo dovana. Jo vardas Teodoras.

Aurima neturi išsiskyrusių šeimos draugų. Gal tai burtai?

Aurimos artimi draugai, tiksliau sutuoktinių poros, yra visų vaikų krikštatėviai. Aurima išduoda lyg kažkokį burtą ar geruosius kerus. ,,Visi mano draugai, kurie yra visų vaikų krikštatėviai, jie susituokę po 20-25metus. Ir jie visus tuos metus kartu. Ar aš turėjau tai darnai įtakos? Nežinau. Šventėm savo 25 metų sutuoktuvių metines. Ir visas tas poras pakviečiau. Gal darna šeimoje galima užsikrėsti? Būtų gerai‘‘,- juokiasi Aurima.

Apie santykius ,,pjūklus‘‘ ir šeimą be sutuoktinio

Aurima sako, kad niekada nepasisakytų už nekokybišką žmonių buvimą kartu. ,,Būna santykiai, kaip pjūklai. Jais žmonės pjauna vienas kitą ilgus metus. Tai neprideda sveikatos. Bet jeigu žmogus neturi jokių santykių, tai jau irgi liguista būsena. Galima neturėti sutuoktinio, bet šeima – ne vien sutuoktinis, gi yra giminės, broliai, seserys, pagaliau kartais ir profesinėje veikloje nusistovi beveik giminiški santykiai. Tai irgi sąlygoja gerą savijautą. Mokykimės kurti laimingus ir mus auginančius santykius. Nes vienatvė ir nuodingi santykiai žudo. Tokias žinutes siunčiu ir savo knygomis. Kiekvienas randa savo žinutę. Ėjimas į šeimą, kaip lipimas į kalną. Lipti lengviau, nei palypėjus sustoti, nes nuslysi atgal‘‘,- apie šeimos virsmą sako Aurima.

Kur vaikams geriau gyventi, jeigu netenka tėvų?

Ne vieną vaiką ir ne vieną šeimą konsultavusi psichoterapeutė, išgirdusi šį klausimą susigraudina. ,,Esu dirbusi vaikų namuose. Nežinau, su kuo palyginamas vaikų gyvenimas ten. Be privatumo, be individualumo. Vaikų namai yra atgyvena. Tik šeimoje vaikui geriausia. Tam ir kuriamos šeimynos, globėjai. Yra įvairi praktika, išlaikanti vaiką šeimos atmosferoje. Vaiką nors laikinai reikia imti į šeimą, tegul jis nors svečiuojasi. Bet kokia šeimos atmosfera yra geriau, nei vaikų namai. Esu dirbusi vaikų namuose – negaliu kalbėti, noriu verkt‘‘,- tokiais žodžiais pokalbį baigia Aurima, gydytoja, rašytoja ir mama.