Mama nuo šiol švenčia Motinos dieną dėkodama dukrai

Mama, dovanojusi gyvybę dukrai, šiandien dėkoja jai už savo gyvybę. „Monika tvirtai buvo įsitikinusi mano pasveikimu. Aš užsikrėčiau pati dukros tikėjimu ir išbridau iš ligos keliamų abejonių, baimių, kurios atima viltį ir palūžus galima negrįžtamai sau pakenkti“, – ašaroms sublizgus akyse atvirauja Reda Znakovienė.

Tikėjimas – viltis ir mamai, ir dukrai Motinos dieną sveikinamos mamos, negailima joms padėkos žodžių už meilę bei rūpestį, bemieges naktis, nešamos dovanos, gėlės. Pati didžiausia dovana, kurią gali įteikti ir gauti žmogus – gyvybė. Toliau seka tikėjimas bei dėkingumas, kad gyvybė yra didžiausia dovana.

Ar gali būti atvirkščiai, kad mama dėkoja savo dukrai už įkvėpimą tikėti šia dovana? Reda dėkoja savo dukrai Monikai, kad ši neabejojo mamos pasveikimu, 2014 metais išgirdus diagnozę krūties vėžys. „Mama, tu pasveiksi ir net negalvok, kad bus kitaip!“ – tvirtai savo tikėjimą išreiškė Monika Znakovaitė.

„Gal tada aš taip dorojausi su galima mamos netektimi ir tikėjau iliuzija, save apgaudinėjau, bet šis be jokio krislo abejonės ir tvirtas tikėjimas išėjo į naudą mudviem abiem“, - sako Monika Znakovaitė. Tramdant vėžį stiprybės šaltiniu tapo darbas Vėžiu serganti Reda stiprybės sėmėsi ne tik iš dukros Monikos ir artimųjų.

Redai sunkų ligos ir remisijos periodą padėjo ištverti darbas. Tuo metu moteris dirbo tarptautinėje gamybinėje įmonėje. Savininkai ir įmonės Lietuvoje vadovas buvo užsieniečiai. Reda išdrįso savo darbdavių paprašyti, kad leistų dirbti, nors moteris turėjo nedarbingumą ir galėjo likti namie.

„Jaučiau, kad buvimas namie man nepadeda, apninka įkyrios ir liūdnos mintys. Norėjau būti naudinga ir dirbti. Visada tokia buvau – be veiklos, darbo negaliu. Džiaugiuosi, kad darbdavys suteikė man šią galimybę ir suvokdami, kad galiu bet kada „iškristi“ iš atliekamų pareigų, rodė man begalinę meilę ir palaikymą. Kolegos darbe mane taip pat labai palaikė“, – įkvepiančia patirtimi dalinasi Reda.

Toks Redos pasirinkimas ligos metu dirbti, o ne izoliuoti save nuo kitų galbūt ne kiekvienam tiktų dėl sveikatos būklės, savijautos, ligos eigos, bet kaip galimybė ar būdas stiprinti save psichologiškai, jaustis esant reikalingu, naudingu ir būnant bendruomenės, kolektyvo dalimi – gali tinkamai pasitarnauti. Liga tapo sąjunginike ieškant atsakymų Dviejų labai artimų moterų istorija nukreipė abi link atsakymų paieškos į klausimus - kodėl taip atsitiko mums ir ką galime nuo šiol daryti kitaip?

Redai krūties vėžio gydymas tęsėsi 9 mėnesius, o reabilitacija ir remisija dar 4 metus. Per tą laiką mama ir dukra ieškojo atsakymų savęs pažinime, saviugdoje, emocino intelekto lavinime. „Kūnas nemeluoja, o liga yra siaubingos destrukcijos, disharmonijos ir savęs žalojimo mintimis, poelgiais, požiūriu, įsitikinimais, neišgyventomis emocijomis pasekmė. Panirome abi su dukra į savityros ir pažinimo bei Visatos dėsnių veikimo principų suvokimo, taikymo kelionę. Užmezgiau ryšį ir ugdžiau save su asmenine koučere.

Mano ir Monikos gyvenime atsirado labai gilus transformacinis žaidimas Baltiška Lila, virtęs gyvenimo filosofija. Studijoje „Šviesios mintys“, kurią įkūrėme su sese Regina Stankuviene ir dukra Monika, dabar pati palydžiu kitus žaidime ir dalinuosi savo sukaupta patirtimi“, – atradimais dalinasi Reda. Mamos ir dukros ryšys vis stiprėjo ir šiltėjo, abi viena kitai tapo atviros, išmoko konstruktyviai kalbėtis, nebeužspausti emocijų.

Nepalankus metas, kai pradėjo pildytis svajonės Reda Znakovienė 15 metų dirbusi didelėse įmonėse gamybos vadove bei turinti profesionalios siuvėjos patirtį ilgainiui pradėjo svajoti - noriu dirbti sau. Ši mintis vis šmėsčiojo dirbant samdomą darbą, tačiau drąsos viską mesti dar vis trūko. Pagaliau Reda buvo atleista iš darbo 2022 metų pavasarį po pandemijos dėl įmonėje sumažėjusių užsakymų apimčių. Ilgai moteris nesuprato, kaip taip galėjo nutikti, juk darbas padėjo jai išgyventi ligos periodą. Tik vėliau ji atpaistė, kad jau senokai svajojo įkurti sau darbo vietą ir atsisakyti samdomo darbo.

„Įsivaizduojate, mano svajonė pradėjo pildytis ir aš turėjau kažką daryti, nors dar nežinojau iki galo ką. Su dukra jau buvome pradėjusios kurti iš lino gaminius, bet dar nedrąsiai ir pasinėrusios į ieškojimus. Nesaugumo jausmas po atleidimo buvo toks stiprus, kad sunku buvo mąstyti bei ieškoti galimybių. Baltiškos Lilos gyvenimo filosofija mane išmokė atsigręžti į save ir nurimti – tą ir padariau“, – pasakoja moteris.

Priimtų sprendimų teisingumą patvirtinusi dabartis ir nauja misija Redai buvo atlikta auglio šalinimo operacija, o po jos pradėtas gydymas, reabilitacija, stebėjimas. Masažas – vienas iš reabilitavimo būdų įprastai būna atliekamas pooperaciniu laikotarpiu. Pašnekovė pastebėjo, kad būtent po operacijos tam tikrose kūno vietose atsirado poodiniai sukietėjimai. Reda iš profesionalios masažuotojos, kuri masažuoja po operacijų sergančius onkologinėmis ligomis, išgirdo patvirtinimą, kad jos kūno vietose, kur liečiasi liemenėlė, yra apčiuopiami paviršiniai ir gilesni odos sukietėjimai.

Specialistė paaiškino, kad tokie darinai gali atsirasti, jei dėvima neteisingai pasirinkta, aptempta, su lankeliais liemėnėlė, kuri trukdo tekėti limfai, stabdo kraujotaką, o tai gali būti viena iš priežasčių krūties vėžiui atsirasti.

„Aš nusistebėjau, kad apie liemenėlės su lankeliais žalą man pasakė ne mane operavę, gydę gydytojai, o tik nedrąsiai prasitarė masažo specialistė. Pradėjau domėtis ne sintetinio audinio liemenėlių be lankelių pasiūla ir supratau, kad beveik tokių nėra. Mano sveikata – mano rankose, tad apatinio trikotažo iš lino siuvimas man pačiai tik po kelių metų buvo patvirtinimas, kad pasirinkome teisingai, galime edukuoti moteris ir skatinti dėvėti lininius apatinius bei padėti užbėgti už akių siaubingoms ligoms“, – atrastą misiją įvardina Reda.

Monikos išmintis bei intuicija ir vėl palenkė mamos širdį Redos dukra Monika Znakovaitė ligos metu nuotoliu palaikė ryšį su mama, nes tuo metu gyveno Jungtinėje Karalystėje. Monikai grįžus į Lietuvą, abiejų moterų ryšys dar labiau sustiprėjo ne tik pradėjus domėtis savimi, geriau pažinti bei auginti sąmoningumą, bet ir toliau vystant užgimusią lininių gaminių idėją.

„Aš mąsčiau standartiškai ir norėjau rinktis gaminti einamus, populiarius lino gaminius – patalynę, viršutinius rūbus. O Monika mane vis atkalbinėjo nuo „saugios“ produkcijos gamybos. Tarsi nujausdama profesionalios masažuotojos įžvalgas, dukra kalbino kurti iš lino apatinį trikotažą. Linas nuo seno žinomas ir buvo naudojama kaip gydomųjų savybių turinti medžiaga“, – pasakoja Reda.

Dauguma ekspertų įvardina, kad su giminėm verslo geriau nepradėti, tačiau Redai ir Monikai ši taisyklė negalioja – jas vienija panašus vertybinis pamatas ir naujai atrasta misija pasakoti moterims apie lino naudą kūnui bei sveikatai. Mamos ir dukros santykiai – nuolatinis mokymasis būti kartu Abi šeimos moterys kartu praleidžia labai daug laiko, tad buityje ar priimant sprendimus, kuriant, organizuojant veiklas iškyla ir nesutarimų. „Žinoma, mes ginčijamės kol randame tinkamą atsakymą ar sprendimą, tačiau abi turime daug įrankių, kaip tvarkytis su užplūdusiomis emocijomis“, – džiaugiasi Reda.

Tuo tarpu Monika juokauja, kad ją dar vis erzina garsas, kai mama valgo obuolį. „Žinote, kas juokingiausia, kad tokia smulkmena vis dar erzina. Mes esame žmonės ir nuolat mokomės. Tai žinau ir suprantu, kad ateis laikas ir ateis atsakymas, kodėl taip yra. Išspręsiu šį – atsiras kitas, juk mes abi keičiamės. Svarbiausia, mylime viena kitą“, – šypsosi Monika. Pašnekovės kiekvienais metais su dėkingumu švenčia Mamos dieną ir ragina kitas moteris negailėti meilės bei dėmesio vienos kitoms.