Maksimonyse kuriamas Šimėnų Rojus

Nematyti čia kokių nors paralelių tiesiog neįmanoma. Visai neseniai buvo minimas Rojaus vardo šimtmetis, prisimenant įžymųjį pomologą Adomą Hrebnickį.

Uošvių dovanotoje Velnynėje sukūrusį Rojų, dovanojusį Lietuvos, ir ne tik jos, sodams Beržininkų ananasą, Alyvinį baltąjį, Paprastąjį antaninį, Rudens dryžuotąjį (Grabšteiną), Pepiną ir kitų veislių obelis. Pagal 1910 metų planą Hrebnickio sode augo 437 skirtingos obelų, 154 kriaušių, 116 slyvų, 82 trešnių veislės. Skaičiuojant naujai pavadintas ir išvestas, profesoriaus palikimas siekia per 1000 veislių. Yra iš ko rinktis šių dienų sodininkams mėgėjams ir į Rojų besilygiuojantiems.

Nežinau, ar Eriką ir Tomą Šimėnus įkvėpė Adomo Hrebnickio meilė sodams, bet šiandien jie – jau nemenko sodo savininkai, jau ragaujantys pirmuosius savo sodintų obelų vaisius savo Rojuje.

Bet šitai – ne dienos sprendimas. Ir to pradžia, greičiausiai, tonos svetimų sodų obuolių, kuriuos Erika ir Tomas permalė ir sultimis pavertė Strigailiškyje prieš keletą metų įkurtoje sulčių spaudykloje „Obuolių bazė“ Tuomet Erika ir Tomas prisistatydavo kaip draugai. Dabar statusas pasikeitė. Suviliojo Erika Tomą kaip kadais Ieva Adomą...

Ir šiandien jau abu pasitinka atvykusius savo naujutėliuose šeimos namuose Maksimonyse. Pati Erika iš Mociutiškės, Tomas – ignalinietis, bet jo mama iš Maksimonių, tad ši žemė dar ir kaip jam sava. Erika tik juokiasi:

– Atvežė mane Tomas prieš aštuonetą metų į pamiškę, į kažkokius brūzgynus, parodė ranka ir pasakė: „Čia bus mūsų namai“. Maniau, juokauja, o va, – dabar jau ir ji pati rodo ranka.

Tik ne į mišką ir brūzgynus, o į gražų namą, jaukią sodybą. Šalia – auksu rudens nuspalvintas beržynas, kuriame rudenį Šimėnai grybauja, o pavasarį sulą dešimmtimis tonų leidžia. Tai – sertifikuota, paklausi produkcija. Miškui už jo dovanas Erika su Tomu tik padėkoja, o štai ties kiekviena sodo obelaite pasilenkti tenka, prižiūrėti, genėti, nuo aštriadančių saugoti.

Kol kas Šimėnų Rojaus tik apie keturis hektarus, bet juose augančių obelaičių skaičius – įspūdingas. Sodas įveistas dviejuose sklypuose, kurių viename auga 1 200 obelaičių, kitame – 1 700. Veislių gausos nesivaiko, vardija keturias: Piros (ankstyva vasarinė  veislė), Freedom (rudeninė veislė), Alva (žieminė veislė) ir Beržininkų ananasas. Kaip gi be jo? Tai – seniai auginama Lietuvoje rudeninė obelų veislė, vertinama dėl labai skanių, aromatingų obuolių. Trečdalis obelaičių Šimėnų Rojuje – Beržininkų ananasas. Tik, kaip pastebi Tomas, apmaudu, kad Ignalinos rajono Rojuje išvestos veislės obelaičių jam teko ieškoti Lenkijoje. Ten ir kainos nepalyginti su tomis, kiek prašo už jas Lietuvos medelynai. Kai reikia vienos, dviejų ar dešimt – negi toli trenksies, bet kai nusprendi pasodinti visą tūkstantinį sodą – imi galvoti, skaičiuoti, sėdies ir važiuoji.

Šiemet  Šimėnai pavasarį jau džiaugėsi kad ir negausiu augančio sodo žydėjimu, o dabar jau ir obuolių dairos, ragauja. Sakė labai saugojęs pirmą ananasinį, norėjęs atvykusiems parodyti, o jis ėmė ir – nukrito. Didelį, sultingą pakėlė jį Tomas nuo žemės ir su Erika juo pasidžiaugė kaip vaikai. Pasidžiaugs šiuo obuoliu ir jų vaikai Eva ir Adas (kuo ne Ieva ir Adomas?!), jau ragavę tėvų sodo obuolių.

Bet, ir sodindami savo sodą Maksimonyse, rudenį Šimėnai tarsi persikelia į Strigailiškį. Čia jų darbo vieta. Ir čia rudenį  laukiami visi, kieno soduose obuoliai užderėjo, kas nori greitai sulčių išsispausti, patogiose pakuotėse jas laikyti. Sulčių spaudykla  „Obuolių bazė“ dirba jau ne vienerius metus, populiari tarp ignaliniečių. Produkcijos kokybei įtakos turi ir moderni įranga, įsigyta su Europos Sąjungos parama, įgyvendinus pirmąjį rajone kaimo ir žuvininkystės plėtros strategijos 2014–2020 m. verslo projektą. Šimėnai daug ką atpratino nuo sulčių spaudimo, kaitinimo namuose. Obuoliai Strigailiškio sulčių spaudykloje nuplaunami, susmulkinami, išspaudžiamos sultys, kurios filtruojamos, pasterizuojamos ir išpilstomos į estetiškas ir patogias 3 ir 5 litrų pakuotes su čiaupu.

Nors šie metai – obuolių, bet lankymosi dieną užsakovų nebuvo daug. Erika ir Tomas pamena ne vieną sezoną, kai tekdavo dirbti net naktimis. Yra užsakymų, yra ir pajamų. Bet pinigai – ne į kojinę. Brangsta ir patiems Šimėnams verslo išlaikymas: kainas kelia pakuočių tiekėjai, elektrošoką patiria ir elektros vartotojai. Tad ir Maksimonyse Šimėnų sode į saulę besidairanti elektrinė, kaip sako Tomas, skirta išgyvenimui.

Dar sultimis nevirto ir visi Šimėnų obuoliai. Ne iš jaunųjų sodų. Jauni ūkininkai nepasirengę laukti metų metus – nusipirko senųjų sodų plotus Kazokinėje ir Petriškėje ir ten ne pirmus metus skina brandžių obelų derlių. Jis, beje, ne tik sultimis virsta. Spaudykloje yra „slapta“ patalpa, kur sultys fermentuojamos ir virsta sidru. Kol kas MB „Sidručiai“ sidras iš Strigailiškio keliauja ne į keturias pasaulio puses, bet į keturis Vilniaus barus ir yra labai paklausus. Kadangi vienas baras yra netoli LR Seimo, Šimėnai  (ir jų verslo partneriai sidro gamyboje) yra tikri, kad jų sidro ragavo ir ne vienas Seimo narys.

Kai iš visų sodo obuolių bus išspaustos sultys, o jauni sodai patikimai apsaugoti nuo kiškių ir stirnų, lengviau atsikvėps ir jaunieji ūkininkai. Galės tuomet daugiau laiko skirti savo trejų metukų Evai ir šiandien pirmąjį gimtadienį švenčiančiam Adui. Ir dar bus laiko mokytis, kaip geriau prižiūrėti sodą, kad jis ne tik žydėtų, bet ir derėtų. Bus laiko apie tai pasikalbėti su juos nuolat  konsultuojančiu profesoriumi Juozu Lanausku. Tokiais uoliais mokiniais džiaugtųsi net pats Adomas Hrebnickis.