Maištaujančio paauglio globa – nuostabi patirtis

Norinčių globoti ar įvaikinti tėvų globos netekusius vaikus mūsų šalyje vis daugiau. Tačiau dažniausiai tokie žmonės tikisi, kad galės rūpintis mažais, vos kelerių metų vaikais. Dar vis gajus įsitikinimas, kad su vyresnio amžiaus vaikais, o ypač paaugliais kyla daug problemų, sunku su jais užmegzti ryšį. Tačiau psichologė Virginija P. pasakoja apie priešingą patirtį: savo darbo kabinete pamačiusi 13-metį Saulių, iš karto pajuto iki tol nepatirtą norą ginti ir saugoti šį vaiką.„Dažnai pagaunu save stebint Saulių ir mintyse pasitvirtinant: taip, tai mano vaikas. Ši tiesa mane džiugina“, – atvirauja profesionali psichologė.

Psichologės pacientas siuto ant viso pasaulio

Keturiasdešimtmetė Virginija dirba vieno Kauno regiono miestelio psichikos sveikatos centre, teikia psichologės paslaugas. Daugiausia jai tenka bendrauti su paaugliais. Ankstesnis penkiolikos metų darbas taip pat buvo susijęs su vaikais – dirbo psichologe vienoje Kauno gimnazijoje.

Virginijai tenka susidurti su daugybe skirtingų vaikų. Saulius – ne išmintis, apie jį kaip būsimą pacientą sužinojo dar iki susitikimo. Kartu globos namuose gyvenantys vaikai jį apibūdino kaip nevaldomą. „Šitas tai pasiutęs, pamatysite, kas bus“, – perspėjo tuomet jie.

Moteris kaip šiandien pamena jo pirmąjį vizitą. „Į kabinetą įėjo smulkutis berniukas, nunarinęs galvą prisėdo, bendrauti noro nerodė. Paklausiau, kokių rūpesčių turi, o jis tuomet visai nevaikiškai atsakė – siuntu ant viso pasaulio, – pasakoja Virginija. Ji iš karto pajuto norą padėti šiam vaikui, juo pasirūpinti. Juodu bendravo ir pamažu atsirado pasitikėjimas, užsimezgė ryšys.

Rūpintis paaugliu daugiau įdomu nei sudėtinga

Pašnekovė juokauja, kad mintis apie globą brendo lygiai devynis mėnesius, tarsi išnešiojo ir pagimdė sprendimą. Po devynių mėnesių Saulius pradėjo svečiuotis, o netrukus į jos namus ir persikėlė.

„Savo vaikų neturiu, mažiuko auginti neteko, tai negaliu palyginti. Bet man atrodo, kad su vyresniu netgi įdomiau. Mes kalbamės, tariamės, labai daug išsiaiškiname tiesiog kalbėdamiesi“, – pasakoja moteris, pasidžiaugdama ir geru vaiko humoro jausmu.

Šimtus vaikų ir tėvų konsultavusi, sudėtingiausias situacijas sprendusi specialistė, augindama Saulių vėl nuolatinių atradimų kelyje. „Nesakau, kad mes visų rūpesčių išvengiame, berniukas niekada specialiai nesistengia įžeisti žodžiu ar veiksmu, tačiau neslėpsiu, kartais pataiko į skaudžią vietą. Manau, kad nesąmoningai, suprantu, kad būna skirta ne man, tai daugiau jo paties vidiniai dalykai“, – atvirauja globėja ir priduria matanti, kad Saulius brangina jųdviejų ryšį, jam svarbu, kaip Virginija jaučiasi. Kai reikia, moka ir atsiprašyti.

Pykčio priepuoliai beveik liovėsi, elgesys kinta

Dešimt metų globos namuose gyvenęs berniukas pasižymėdavo impulsyviu elgesiu, sunkiai valdomais pykčio priepuoliais. Dėl elgesio ir emocijų sutrikimo jam buvo skirtos vaikų psichiatro konsultacijos, psichologinės pagalbos kursas.

Galiausiai su Virginija bendrauti pradėjęs Saulius ėmė po truputį keistis: berniuko elgesys nebekėlė tiek rūpesčių aplinkiniams, auklėtojos vis dažniau pagirdavo. Patyrusi specialistė vertina, kad pokyčius lėmė atsiradęs saugumo jausmas, įsisąmoninimas, kad jis pats kažkam rūpi, yra svarbus. Po dvejų sudėtingesnio globos namų auklėtinio ir psichologės pažinties metų pykčio priepuoliai, agresijos proveržiai praktiškai nebepasitaiko. „Žmogaus smegenys formuojasi iki dvidešimt penkerių, dar daug ką įmanoma pakeisti“, – įsitikinusi moteris.

Jei šis vaikas tinkamai pasirengusio globėjo šeimą būtų sutikęs anksčiau, greičiausiai būtų sukaupęs mažiau pykčio. Ankstyva vaikystė berniuko širdyje paliko randus, savo motinai jis iki šiol negali atleisti, kad ši nesiliovė girtauti, nebandė jo susigrąžinti.

Neseniai Saulius Virginijai papasakojo, jog dažnai pykdavęs ir ant globos namų darbuotojų, mat tikėjo, kad jį įstaigoje laiko per prievartą ir nepalieka jokio kito pasirinkimo, kaip tik susitaikyti. Dėl to kentėjo ir maištavo.

Profesionali psichologė tvirtina, kad vaiko elgsenai didžiausią įtaką turi ne genai, o būtent vaikystės patirtys. Jas įveikti sudėtinga, bet įmanoma.