Maironis privertė patikėti, jog Lietuva turi ateitį (I d.)

Birželio 20-ąją Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus mokslo darbuotojas, mokslinių straipsnių autorius Eugenijus Žmuida pristatė paties sudarytą knygą „Maironis: laiškai. Atsiminimai“. Šiemet minimos poeto 155-osios gimimo ir 85-osios mirties sukaktys, o E. Žmuida teigė, kad Maironio mes gerai nepažįstame. Pirmoji poeto parašyta knyga buvo „Lietuvos istorija“. „Tos knygos reikšmė ir poveikis to meto lietuviams, „Aušros“ laikotarpio lietuvių mentalitetui buvo didžiulis“, – sakė mokslininkas.

Pirmoji Maironio knyga – „Lietuvos istorija“

Pasitikdamas svarbias datas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
2016 m. išleido knygą, kurioje visuomenei pristatomi Maironio ir kitų jam rašyti laiškai, taip pat Maironį pažinojusių žmonių – jo giminaičių, buvusių mokinių, kolegų, menininkų – prisiminimai.

Maironio laiškų yra išlikę labai mažai, o galėjo būti keli tomai. Pasak E. Žmuidos, juk buvo laiškų epocha, žmonės nuolat juos rašė, o Maironis mėgo siuntinėti atvirutes, išlipęs iš kurios nors traukinio pakeleivinės stoties. Poetas ir kunigas stropiai viską saugojo, bet Pirmojo pasaulinio karo metu, kai Kauną užėmė vokiečiai, jo namuose buvo įkurta ligoninė. Vokiečiai nieko nevertino, popieriai jiems tebuvo reikalingi krosniai pakurti, tad dauguma rankraščių pavirto dūmais.

E. Žmuida kalbėjo, kad Maironis visiems brangus kaip didžiausias Lietuvos poetas, niekas nė iš tolo negali lygintis su jo reikšme, revoliucija kalboje, poezijoje. Iki Maironio vyravo
A. Baranausko mokykla, ir tik kitas didelis talentas galėjo ją pakeisti ir patobulinti.

„Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į mažiau žinomą nestandartinį Maironį. Lietuvos geografiją ir istoriją mes iki šiol matome ir suvokiame Maironio akimis. Apie upes, kurias apdainavo Maironis, apie istorinius įvykius, kai prisimename Lietuvą, nejučiomis galvojame Maironio kategorijomis“, – sakė jis.

Mokslininkas uždavė klausimą, ar Maironis buvo istorikas, ir išsyk priminė, kad pirmoji Maironio parašyta gana stora ir didelė knyga buvo „Lietuvos istorija“. „Tos knygos reikšmės nesame suvokę, tačiau jos reikšmė ir poveikis to meto lietuviams, „Aušros“ laikotarpio lietuvių mentalitetui buvo didžiulis“, – sakė mokslininkas.

Visada jautė, ko tautai reikia

Maironis knygą „Lietuvos istorija“ parašė grįžęs iš Kijevo universiteto, kur pusę metų mokėsi istorijos. Žinoma, jos mokėsi iš carinių istorikų, kurie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vadino pusiau rusų, pusiau lietuvių ir visaip Lietuvos reikšmę menkino. Ta koncepcija Maironiui buvo nepriimtina.

„Maironis turėjo nepaprastai puikią intuiciją, ko tautai reikia. Jis visą gyvenimą rašė tai, ko labiausiai lietuvių tautai stigo. Tuo metu reikėjo istorijos. Maironis norėjo spausdinti Daukanto rankraščius, bet paskaitęs suvokė, kad Daukanto raštai netinka XIX a. pabaigai. Nerado Maironis, kas parašys istoriją, tad sėdo rašyti pats. Reikėjo Lietuvai literatūros vadovėlio, vėlgi jį parašė Maironis. Reikėjo jau nepriklausomai Lietuvai visuotinės literatūros vadovėlio – vėl jį parašė Maironis. Susikūrė Lietuvos teatras, reikėjo jam dramų, istorinių dramų – vėl jų sėdo rašyti Maironis. Jis buvo nepaprastai sąmoningas, darbštus ir pareigingas žmogus. Toks išliko iki pat mirties“, – pasakojo svečias.

Kuo nauja buvo Maironio pateikta Lietuvos istorija? Ji labai skyrėsi nuo visų, parašytų iki tol. Pirmąją istoriją lietuviškai parašė Daukantas, o Maironio istorija svarbi tuo, kad ji parašyta iki gyvenamojo momento. Jis sumini XIX a. sukilimus, kovą dėl spaudos, „Aušros“ atsiradimą ir t. t., pateikia naują požiūrį į Lietuvą, kuri apibūdinama ne kaip mirusi tauta.

Maironis tikėjo Lietuvos ateitimi

Pasak E. Žmuidos, iki tol parašytos istorijos buvo kitokios, pavyzdžiui, M. Strijkovskis ties Liublino unijos data sakė, kad čia sulaužo savo plunksną, nes Lietuvos istorija baigiasi ir prasideda Lenkijos istorija.

„XIX a. toks požiūris vyravo, vieni istorikai Lietuvos istoriją baigė Vytauto laikais, kiti teigė, kad Lietuvos istorija baigėsi su krikštu, kad Lietuva vertinga yra tol, kol ji nebuvo paversta krikščioniška valstybe. Mes gerai žinome Daukanto istoriją, kurioje lietuvių tautos aukso amžius nukeltas į pagoniškus laikus, kai lietuviai nežinojo socialinės nelygybės, nebuvo luomų skirtumų. Jie laimingi gyveno savo giriose, pilnose gyvūnų, paukščių, žuvų, nepažinojo melo, neteisybės, visi laikėsi žodžio. Gyveno pasakiškame rojuje, kuris istoriškai sunkiai įrodomas, hipotetinis. Daukantas neigiamai traktuoja Mindaugą, jo krikštą, jis laiko Mindaugą vokiečių papirktu Lietuvos išdaviku, o Vytauto laikus laiko Lietuvos nuopoliu“, – sako E. Žmuida.

Tuo tarpu Maironis į Lietuvos istoriją pažiūrėjo visiškai kitaip. „Jis tiki Lietuvos ateitimi. Štai kur didžiulis skirtumas ir perversmas. Maironis privertė patikėti, jog Lietuva turi ateitį ir jos istorijos siūlas nėra nutrūkęs. Maža to, kad nėra nutrūkęs, jis rašė, kad Lietuva istorijoje, lietuvių tauta savo dvasios dar netgi nėra realizavusi. O ją realizuoti ji turi per kultūrą. Maironis iškėlė kultūros svarbą istorijoje, ne tiktai kunigaikščių žygdarbius. Ne tik žygdarbiais gali būti stipri tauta, bet ir savo kultūra“, – sakė istorikas.

Sukūrė naują Lietuvos aukso amžių

Parašytoje Lietuvos istorijoje Maironis aukso amžių nukelia arčiau šių dienų, į dabar natūraliai atrodančius Vytauto laikus. Pasak mokslininko, iš tikrųjų tai Maironis sukuria Vytauto laikų mitą. Kodėl? Todėl, kad Vytauto ir Jogailos laikais Lietuva pasikrikštija.

„Maironis buvo kunigas, todėl norėjo, kad Lietuvos aukso amžius sutaptų su Lietuvos krikštu. Poetas rašė, jog krikščionybė davė raštą visoms Europos tautoms, jose prasidėjo knygos kultūra. Todėl kiekviena tauta pradėjo visiškai kitą, kokybišką egzistenciją. Maironis, rašydamas apie Mindaugą, kuris pirmas pasikrikštijo ir Lietuvą krikštijo, labai apgailestavo, kad Mindaugui nepavyko išlaikyti krikščioniškos Lietuvos ir jau tada jos sustiprinti knygos kultūra. Juk Lietuva būtų stojusi į Europos kultūringų tautų eilę visu 150 metų anksčiau. Mums tada nebūtų prireikę jokių sąjungų su lenkais, ir mūsų istorija būtų visai kitaip susiklosčiusi. Štai tokias mintis Maironis išdėsto“, – kalbėjo istorikas, pridurdamas, kad Maironis sukūrė naują Lietuvos aukso amžių. Jis mums dabar atrodo natūralus ir priimtinas, bet iš tikrųjų šį perversmą padarė Maironis.

Maironio istorija buvo labai gerai tautos įvertinta ir suprasta. Ji parašyta labai aiškia ir gražia kalba to meto kontekste. Visiems istoriją buvo labai įdomu skaityti.

Savaime suprantama, kad spaudos draudimo metais knyga buvo išleista nelegaliai. Tilžėje spausdinimas užtruko net penkerius metus. Rankraštis spaustuvei buvo įteiktas 1886 m., o knyga išleista tik 1891 m.

Tada Lietuvoje pradėtas nešiojimas ir platinimas. Jau be autoriaus žinios istorija nelegaliai buvo atspausdinta pakartotinai komerciniais sumetimais – juk žmonės knygą gerai pirko.

Maironis tuo metu jau dirbo Peterburge. Įdomu tai, kad sutrumpinti istorijos variantai dar buvo publikuojami ir kalendoriuje. Žmonės kalendorius labai pirkdavo, iki šiol stalo kalendoriuose išlikusi tradicija kitoje pusėje parašyti įdomią informaciją, datas. Ten būdavo rašoma Maironio istorija.

1896 m. kalendoriuje net buvo įdėta lietuviui skirta anketa pagal šią knygą. Vėlesniuose puslapiuose būdavo nurodyti atsakymai.

Pavyzdžiui, buvo klausiama: „Kas tu esi?“ Dažnai žmonės atsakydavo, kad yra katalikai, nes visi buvo skirstomi į katalikus ir pravoslavus. Teisingas atsakymas turėjo būti „lietuvis“.

Kitas klausimas: „Kuris iš Lietuvos kunigaikščių svarbiausias? Ar jis buvo krikščionis?“ Reikėjo atsakyti, kad Vytautas, kad jis buvo krikščionis.

„Dabar tą kalendorių linksma skaityti, bet iki šiol yra svarbus neatsakytas klausimas, ar ne pats Maironis bus klausimyną sudaręs. Įrodyti tai sunku, nes nėra išlikę susirašinėjimų“, – sakė istorikas.

(Bus papildyta)